Birštono džiazo festivalis – visų kitų džiazo festivalių motina, tėvas, brolis, sesė ir šventoji dvasia viename, tai džiazuomenės namai ir visų prisiekusiųjų džiazomanų suvažiavimas, kur susitinka visos muzikantų kartos, visų stilių ir konfesijų atstovai, vieningai švęsdami laisvę kurti. Jis visuomet ištikimas savo tikrajai misijai – atskleisti, parodyti, suteikti sceną nacionalinio džiazo autoriams ir stiprinti tarptautines jungtis, kurios yra reikšmingos mūsų improvizacijos meno raidai. Savo programa jis kuria tarytum kuo tikslesnę Lietuvos džiazo panoramos fotografiją, ir tas vaizdas tolydžio vis gražėja, todėl kiekvienas naujas festivalis atrodo dar geresnis nei ankstesni.

Kovo 3–23 dienomis Vilniuje, Valdovų rūmuose, vyko 10-asis tarptautinis Marco Scacchi senosios muzikos festivalis, šiemet daugiausia dėmesio skyręs Renesanso ir baroko muzikai. Kovo 23-iąją, minint Senosios muzikos dieną, nuskambėjo baigiamasis festivalio koncertas – Didžiojoje renesansinėje menėje atlikta Alessandro Scarlatti oratorija „Šventasis Kazimieras“ („S. Casimiro, Rè di Polonia“). Šio kūrinio vilniečiai buvo klausęsi senokai – prieš 15 metų, kai 2009-aisiais, Vilniui tapus Europos kultūros sostine, sceninį oratorijos pastatymą Šv. Kotrynos bažnyčioje parodė festivalio „Banchetto musicale“ rengėjai.

Tokį jausmą patyriau praėjusį šeštadienį dalinant Berlinalės „lokius“, kai iki pat pabaigos vis nenuskambėjo Mati Diop vardas. Mano tvirtas tikėjimas, kad jos filmas konkurse buvo be konkurencijos stipriausias ir kad aktorės Lupitos Nyong’o vadovaujama žiuri, kurioje dirbo ir Albertas Serra bei Christianas Petzoldas, tai patvirtins, nebuvo sugriautas. Su prizais dažnai taip nutinka – būna arba didelis siurprizas (kaip pernai Philibert’o „Adamant“), arba akivaizdybė, kaip Diop „Dahomėja“ („Dahomey“). Taip vadinosi Vakarų Afrikos karalystė, kuri nebeegzistuoja.

Įpusėjus 74-ajam Berlyno kino festivaliui atrodo, kad šiemet konkurse mažiau pliko realizmo ir daugiau kino, kviečiančio į bent šiek tiek eskapistinius, nuo buities pakylėjančius seansus, net jei filmuose apmąstomos šiandienos arba nesenstančios aktualijos.

Vieną snieguotą Vilniaus pavakarę susitikome pokalbio su pianiste Han-Gyeol Lie. Pernai Nacionaliniame dramos teatre vyko Baltijos trienalės prologas, kuriame skambėjo jos rečitalis, tarsi karoliukai suvertas iš įvairių stilių kūrinių (nuo Bacho iki Cage’o), susijusių vidiniais ryšiais, nebūtinai plika akimi pastebimais. Megzti tuos ypatingus ryšius – tarp kūrinių, tarp menų, tarp aptariamų temų, tarp kūrybinio proceso detalių – bene esmingiausia Han-Gyeol Lie savybė. Šia savybe nekart galėjo mėgautis Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentai, klausydamiesi Han-Gyeol paskaitų. Jų tema buvo parengta ir laida LRT Klasikos programoje. Pianistė yra skambinusi ir Tarptautiniame Thomo Manno festivalyje. Jau kone dešimt metų ji tarytum siuvinėja savo patirties projekcijos punktyrą mūsų kultūrinių procesų audinyje. Mūsų pokalbyje reikšmingai dalyvavo ir germanistė, vertėja Kristina Sprindžiūnaitė.

Latvijos keramikos bienalė, rengiama Latvijos šiuolaikinės keramikos centro, veikia Daugpilyje, Marko Rothko meno centre. Paroda „Neramūs vandenys“ veiks iki vasario 18 dienos. Kaip rašoma parodos anotacijoje, vanduo daugelyje pasaulio mitų yra gyvybės pradžia. Nuo jo dieviška jėga atskiria žemę, gyvybę ir visa kita. Neramius vandenis sunku užčiuopti fiziškai – tai puiki metafora keramikos parodai. Juk molio darbai yra ne kas kita, kaip laike sustabdytas judesys, iš molio degimo metu pašalinant vandenį.

Tenka pripažinti: kaip ir Lietuvos kultūros tarybos ekspertai, vertindami jiems pateikiamus projektus, taip ir muzikinio gyvenimo vertintojai, išskirdami prasmingiausius darbus, tapusius reiškiniu, nesame visai objektyvūs. Visko neaprėpiame net Vilniuje, o reikėtų pamatyti plačiau: išgirsti kauniečių darbus (ar reiškiniu buvęs simfoninis orkestras neprarado pozicijų? Gal muzikinį gyvenimą praturtino naujas spektaklis ar festivalio šuoras? Intrigavo pastatyta Miko Petrausko operetė); reikėtų gyvai vertinti Klaipėdos muzikinio teatro darbus, festivalius, koncertus (ne tik pagal puikią sklaidą); atrodo, kad pajūryje įdomiu reiškiniu tampa Mindaugo Bačkaus vadovaujamas kamerinis orkestras. Štai Panevėžio muzikinio teatro vadovė Kotryna Nekrošiūtė už teatro aukšto meninio profesionalumo skrydį ir Broniaus Kutavičiaus operos-poemos „Strazdas – žalias paukštis“ pastatymą apdovanota 2023 metų panevėžietės titulu. Spektaklio nemačiau, bet darbas reikšmingas ne tik miestelėnams – atliktas skambant gyvai muzikai. Jeigu teatras bus remiamas, kūrybinga vadovė tikriausiai galės kolektyvą įgalinti tapti savitu reiškiniu vertinant ne tik regionų kriterijais.

Pagrindinį vaidmenį atlieka ieškančiųjų atsakymo į klausimą apie įsimintiniausius įvykius statusas. Vienaip svarbą mato Baleto skyriaus mokiniai, kitaip jų dėstytojai, baleto artistai arba choreografai, baleto spektaklių žiūrovai arba specialistai – kritikai, recenzentai, istorikai ir t.t. Kiekvienas turi savo nuomonę, su kuria ne visi sutinka. Tad mano nuomonė ne visus patenkins, bet šiandien prisimenu tuos įvykius, kurie bent jau man per metus paliko didžiausią įspūdį.

Antroji įsibėgėjusio VIII Vilniaus fortepijono festivalio savaitė sukėlė taip pat didžiulį klausytojų susidomėjimą. Girdėjome talentingų įvairaus amžiaus pianistų atliekamus įspūdingus kūrinius. Be to, lapkričio 24 d. fortepijono legenda iš Prancūzijos Anne Queffélec Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje vedė prancūzų fortepijono muzikos meistriškumo kursus.

Lapkričio 18 – gruodžio 2 d. Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje siaučia fortepijono meno virusas. Pasireiškia jis labai įvairiomis formomis. Tai neląstelinės sandaros garso gyvybės formos, galinčios daugintis ir augti ne tik praktikuojančio muziko terpėje ir aplinkoje. Jos paplitusios visur, kur gimsta muzikos gyvybė. Fortepijono specialybės Lietuvos muzikos mokyklose 8–9-ajame XX a. dešimtmečiuose mokėsi daugiausia mokinukų. Ką jau kalbėti apie tai, kad visais laikais juo skambindavo visų muzikos sričių profesionalai. Tai instrumentas, kurio mene išgirstame ilgo, vingiuoto, ir ne tik Europos kultūros istorinio kelio šaukinius.