Autorius: Vytautė Markeliūnienė

Stabilūs ir nenuspėjami

Įdomu ir malonu jau porą pastarųjų dešimtmečių sekti pianistų Rūtos Rikterės ir Zbignevo Ibelhaupto sceninę veiklą, juoba šioji linkusi tarsi nejučiom įtraukti į kelių kūrybinių lygmenų sambūvį. Greta koncerto, kaip vienetinės, nepasikartojančios šventės, nuolat šliejasi vidinis repertuaro dialogas, gebantis atsiverti ir lokaliai, ir retrospektyviai, ir perspektyviai. Kartu gebantis šio fortepijoninio dueto veiklai suteikti ne faktų, įvykių sekos, o ištisinio proceso, net reiškinio matmenį. Neatsitiktinai čia paminėtas ir koncertas kaip šventė, nes, regis, būtent tokia koncerto prerogatyva švyti kaip nuolatinė apraiška abiejų šių pianistų būties sampratoje. Ir tą šventę paprastai pajaučiame iškart, visose detalėse – nuo pat Rūtos Rikterės ir Zbignevo Ibelhaupto žvilgsnio atėjus į sceną. Nekasdienė, savaip artistiškai didinga laikysena, stabilumas ir nenuspėjamumas – ko gero, būdingiausios šio dueto žymės.

 

Naujausią programą R. Rikterė ir Z. Ibelhauptas skambino „Organum“ koncertų salėje, gegužės 23 d. užbaigdami penkių koncertų festivalį „Atvirų fortepijonų dienos“. Baigiamieji festivalių koncertai – visada nemenkas galvosūkis rikiuojant jų programą. Taip, ko gero, nepraloši sukeldamas nerūpestingą visuotinę linksmybę, įskeltą atitinkamo lengvo žanro ar kokio popuri. Kitaip tariant, pakanka parengti kompromisą, „kad visiems patiktų“. Tačiau yra sudėtingesnis kelias, kurį, žinoma, ir pasirinko duetas, sukomponuodamas šią programą kaip savotišką savo vertybių mikropasaulį. Duris į jį atvėrė Mikalojaus Konstantino Čiurlionio simfoninė poema „Miške“, dirigento Jono Aleksos transkripcija – kaip yra prisipažinę atlikėjai, vienas mėgstamiausių jų kūrinių. Šią poemos versiją, Rūtos ir Zbignevo skambinamą, teko girdėti turbūt mažiausiai penkiskart nuo pat 2005-ųjų, ir toje dešimtmečio perspektyvoje laipsniškai vis vėrėsi, koregavosi, tarpo ši naujos versijos muzikos forma, tapdama visiškai savarankišku fortepijoniniu veikalu. Ir tam, kad paantraštė „transkripcija“ ilgainiui taptų tik technine remarka, šis duetas įdėjo labai daug.

Permainingos regimybės skambėjimas

Bene vienas akivaizdesnių pastarųjų metų Vilniaus muzikinių sezonų pokyčių – gerokai aktyviau tvinksintis fortepijono rečitalių pulsas. Tokią situaciją, matyt, lėmė neatsitiktinės priežastys – viena vertus, plačiau išsikerojusi koncertinių salių su gerais fortepijonais (naujai įkurtų ar atkurtų) geografija, antra vertus, muzikinių kūrybinių idėjų bei artistinės tikrovės aspiracijų nestokojanti koncertuojančių pianistų bendruomenė. Ar tik ne šių priežasčių paralelizmas ir sąveika iš dalies pastūmėjo „Organum“ koncertų salės, bet ne tik salės, o ir fortepijonų salono, atidarymą? O kur dar fortepijono rečitaliams atvirai prielankios, ištikimos publikos potroškiai? Mat muzikos instrumentų prekybos įmonė „Organum“, kaip garsiausių fortepijonų gamintojų „Steinway&Sons“, „Yamaha“, „Bösendorfer“, „Grotrian-Steinweg“ ir „Petrof“ įgaliotoji atstovė Lietuvoje, šiame kontekste gali vykdyti ne tik tiesiogines savo funkcijas, bet ir inicijuoti autonomiškus koncertų sezonus, sukurti čia kūrybišką, simpatišką ir bičiulišką atmosferą, o atlikėjams – dar ir malonias sąlygas praktiškai patyrinėti instrumentus, pasirenkant savajam koncertui artimiausią.

Fanfaros kaitai ir tradicijai

Simfoninės muzikos sezonai, kaip ir nuolatinė simfoninio orkestro veikla, – viena solidžiausių muzikinės kultūros gyvybės formų. Sykiu tai ir svarbiausias akademinės muzikos institucijos – filharmonijos – tapatybės ženklas. 2016-ųjų rudens koncertų sezono pradžią paskelbęs Nacionalinio simfoninio orkestro koncertas, įvykęs Vilniaus filharmonijoje rugsėjo 17 d., buvo paženklintas dviem skaičiais: 76 ir 80. Abu šie skaičiai kone bendraamžiai ir kryptingai skrodžia praeities laiką: pirmasis primena tolydžio besisukantį sezonų ratą, antrasis – iškilų ilgamečio šio orkestro meno vadovo ir vyriausiojo dirigento Juozo Domarko jubiliejų.

Nepaprastas muzikinis aukojimas

Ne vienas jubiliejinio, dvidešimtojo, Vilniaus festivalio muzikos vakaras šįmet įprastinį šventinį matmenį išplėtė atitinkama dedikacija – antai tokiu būdu pagerbtos festivalio istorijai reikšmingos asmenybės Mstislavas Rostropovičius, lordas Yehudi Menuhinas. Jų atminčiai buvo skirti birželio 9 ir 13 d. koncertai, tapę įsimintinu šio renginio ženklu, kuris paliudija, jog renginiui yra reikšminga ne tik tai, kas nauja ir negirdėta, bet ir tai, kas atsigręžia į praeitį. Tai sakytina ir apie Vilniaus festivalius subendrinančią tradiciją, kuri nuolat nukreipia žvilgsnį į Lietuvos gyvenimą lemtingai pakeitusias datas – Birželio 14-ąją ir 15-ąją, Gedulo ir vilties bei Okupacijos ir genocido dienas. Prisiminkime jau susidariusią gausią šia proga atliktų įvairių „Requiem“ galeriją, kurią šįmet papildė bemaž chrestomatiškai su prancūzų Liepos revoliucija ir jos aukomis susijęs Hectoro Berliozo „Requiem“ („Grande Messe des morts“), op. 5.

 

Šio veikalo atlikimas atsidūrė dar ir atitinkame, pastarosios muzikos suvokimą savaip pakoregavusiame kontekste, kuris anaiptol ne tik Vilniuje irgi turi savo tradicijas, paliudijančias laiko ir šurmulingo vasaros gyvenimo nenustelbtas mūsų valstybės atminties vertybes. Rimties, tylos, tauraus liūdesio ir savotiško jaukumo lydimos kasmetinės eisenos, parodos, vėliavų pakėlimai, mitingai, susibuvimai – visa tai be žodžių komentuoja čia susirenkančių bendraminčių vertybines nuostatas. O ypatingu būdu pastarosios šįmet skleidėsi Vilniuje, Aukų gatvėje klausant (kontempliuojant) visą parą aidinčių tremtinių ir politinių kalinių vardų – taip pagarbą jiems išreiškė projekto „Misija Sibiras“ nariai ir jų bendraminčiai.

Juliaus Juzeliūno metai tęsiasi

Ko gero, ne kiekvienai žymesnei, žemiškąją kelionę jau baigusiai lietuvių muzikos asmenybei taip natūraliai ir neformaliai priderėtų jos mastą aprėpianti paprasta, sykiu tiksli ir majestotiška frazė – užima išskirtinę vietą XX a. II pusės Lietuvos muzikoje, kultūriniame ir visuomeniniame gyvenime. Tai kone embleminis pradžios sakinys, apibendrintai nusakantis Juliaus Juzeliūno (1916–2001) paliktą ir vis dar gyvą pėdsaką, menantį originaliai plytinčią šio kompozitoriaus meninę tapatybę, jo svarų, rimtos laikysenos neprarandantį kūrybos palikimą, mokslinę veiklą. Taip pat ir dosnią, rezultatyvią pedagogiką, įvairių prisiimtų ir sąžiningai plėtotų pareigų naštą. Jis – vienas pirmųjų lietuvių kompozitorių, pelnęs Lietuvos nacionalinę kultūros ir meno premiją 1990-aisiais. Tačiau ne mažiau svarbu ir tai, kad minimus veiklos matmenis tolydžio ataudė ir malonus, bendrauti norintis ir mokantis žmogus, jaučiantis didelių ir mažų problemų sąskambį, nesveriantis jų pagal naudos koeficientą. Ir, kaip pats yra išsitaręs, linkęs pirmiausia įsipareigoti sau (o tai juk sunkiausia), nesusipykti su savimi, taip pat ir su savo sąžine. Gal tai ir nulėmė, kad sprendimai tiek gyvenime, tiek ir kūryboje Juzeliūnui nesukeldavo ilgų krizių, desperacijos tamsos, – juk taip ir turėtų klostytis, kai nesusipyksti su sąžine. Norėtųsi tad prisiminti ir autentišką šio kompozitoriaus, Juozo Gruodžio mokinio, balsą, prabylantį viename interviu, jo 80-mečio kontekstuose, kai į jo gyvenimo tėkmę jau buvo įsiliejusi narystė Sąjūdžio iniciatyvinėje grupėje, Stalinizmo nusikaltimų tyrimo komisijoje (buvo jos pirmininkas), vėliau Represijų Lietuvoje tyrimo centre: „Tai, kad lemtingais mūsų tautai 1988 metais muziką ilgesniam laikui ramiai atidėjau į šalį, iš dalies lėmė „gruodiškoji“ nuostata. Jos esmė štai kokia – į savo gyvenimą, profesinį pašaukimą (nesvarbu, ar tai būtų muzika, ar kita sritis) reikia žiūrėti su didžiule atsakomybe. Jeigu turi kokių nors idėjų, tai koncentruokis į jas, kiek įstengi jomis gyvenk ir nesiblaškyk į šalis. Valstybingumas, tautiškumas, gilinimasis į tautinės kultūros šaknis – tos pačios nuostatos ir kūryboje, ir gyvenime. Jos suformuotos ir mane supusios tikrovės: deportacija, tremiamųjų kančios, sovietų okupacija. Žinoma, mano profesija – garsas, ne politika. Į tautos muzikinius – struktūrinius ypatumus, psichologines savybes gilinausi pasitelkęs garsą ir, prisipažįstu, niekada neketinau dalyvauti politiniame gyvenime. Buvau įsitikinęs: jeigu dirbi savo darbą, maksimaliai atiduodi savo sugebėjimus muzikai, pedagogikai, tai irgi yra tam tikra politika. Ir vis dėlto, kai Lietuvai iškilo klausimas būti ar nebūti, tiesiog negalėjau nedalyvauti tame politiniame patriotiniame procese.“

Nenuvilianti klasika

Neretai koncertų anonsuose tenka skaityti jau klišinėmis tapusią retoriką, suniveliuojančią net ir skirtingiausius lygius: charizmatiškasis... sensacingas... vienas garsiausių... pasaulinė premjera... pirmąkart Lietuvoje..., o kur dar nepagrįstos manipuliacijos garsių muzikos pasaulio personų pavardėmis ir jų atžalomis etc. Vėliau apsilankęs renginyje neretai įsitikini: būta eilinio koncerto, ne per daug gerai (jei ne prastai) atlikto, ne per daug skoningai (o gal ir bet kaip) sudėlioto repertuaro, bet sutikto gausiomis ovacijomis, ką jau kalbėti apie visus kaip vienas atsistojusius klausytojus. Žinoma, publikos daliai, mėginančiai pamilti klasikinę muziką, nukaltų etikečių laikas tuo ir nelengvas, kai vėliau jau tenka savarankiškai atsirinkti, vertinti, protingai kaupti ir brandinti klausymosi patirtį. Tad šiame kontekste nejučiomis žvilgsnis nukrypsta į namų knygų lentynas, kurias, žinoma, smagu kartkartėmis papildyti naujienomis, tačiau dar smagiau žinoti čia pat esant galimybę išsitraukti kokį seną, nuspurusį, bet patvaraus turinio knygos tomelį ar vartytą pervartytą klasiką, nenusidėvinčią, nenuviliančią, vis gebančią inspiruoti, skatinančią interpretuoti. Bet juk tai ne nauja ir visai neypatinga? Vis dėlto amžinai vertinga ir brangu.

Tauraus liūdesio drama

Kad ir gerokai intensyviau dabar mūsų muzikiniame gyvenime plėtojasi senosios, o ypač baroko, muzikos matmuo, jis vis dar sudaro tokį repertuaro kontekstą, kuriame barokinės operos pastatymas – retas ir reikšmingas, nerutiniškas įvykis, keliantis nekasdieninį lūkestį. Sykiu kaip reikšmingą įvykį norėtųsi pažymėti ir jau 25 kartą vykstantį festivalį „Banchetto musicale“, kasmet į porą rugsėjo savaičių kryptingai sutelkiantį kurį nors senosios muzikos reiškinį, jį paliudijantį repertuarą bei šios muzikos interpretavimo žinovų ir mėgėjų bendruomenę. Ir šiandien, laimei, tik hipotetiškai galėtume svarstyti apie mūsų muzikinio gyvenimo peizažą, – koks jis būtų susidaręs be ilgametės, nuoseklios „Banchetto musicale“ patirties. Dabar viena aišku, kad šio festivalio versmė telkia ir stiprina mūsų senosios muzikos kultūros būklę, o ją formuojant darbuojasi jau ne viena muzikų karta, jauniausia kurių nuteikia labai perspektyviai (tai atlikėjai, užsienyje baigę specialias šios muzikos studijas).
 
Reikšminga ir tai, kad skirtingomis nuotaikomis sutikti ir kaip muziejus dar vaikystės amžių išgyvenantys Valdovų rūmai tampa tikrais namais, kuriuose apsigyvena, laipsniškai įsišaknija senosios muzikos patriotų, meistrų įdirbis ar gerbėjų lūkesčiai. Norėtųsi pasvajoti, kad šiuose namuose pastoviai įsikurtų ir solidžiai, tolygiai alsuotų senosios muzikos sezonas, ne tik festivaliai ar projektais vadinami pavieniai renginiai. Žinoma, galima pasvajoti ir apie tobuliau suderintą scenos bei parterio santykį, išsprendžiantį kai kuriuos pilnaverčio scenos matomumo stokos nepatogumus.

Skoningas praeities ir šiandienos sambūvis

Kad ir kokia pažįstama (arba, kaip pasakytų skeptikai, – „nugrota“) mums būtų Johanno Sebastiano Bacho muzika, atsidūrusi festivalio ar tiesiog sezono repertuaro kontekste, o jei dar šios muzikos versmė užpildo ir visą koncerto programą, – ji tiesiog iškart tampa traukos objektu, taurios muzikos salele, žadančia patenkintą autentiškų vertybių lūkestį. Skambančiuose šios muzikos pavidaluose esame pratę panirti į visokiausias patirtis, todėl visiškai natūraliai tebesuvokiame jos interpretavimą moderniais instrumentais ar sąskambį su romantine samprata, atlaidžiai reaguojame į jos transkripcijas ar maišyto stiliaus originalių kompozicijų atlikimus. Lietuvoje tokia įvairovė, galima sakyti, vyrauja. Vis dėlto šiame tekste neketindama plačiau aptarinėti pastarųjų patirčių, jų pasmerkti ar pateisinti, veikiau pabandyčiau įvardyti mūsų kasdienio koncertinio gyvenimo kontekstą, kuris reiškiasi – bent jau interpretuojant senąją muziką, o gal net konkrečiai Bacho kūrybą – savotiškai įšalusia tradicija, kitaip tariant, tam tikra interpretacine laisve be specialių žinių (ji neretai pridengiama meninės intuicijos burtažodžiu). Taip, ant vienos rankos pirštų galėtume suskaičiuoti būrelį entuziastų, kuriems brangesnė žinių nulemta interpretacinė laisvė, gerbianti istorinio dokumento tiesą ir suteikianti jam išmintingą meninį matmenį. Bet ar šiems entuziastams šiuo metu pasisektų įtvirtinti savąją poziciją tarp nuo seno čia įsigyvenusių interpretacinių tradicijų, kad jų balsas skambėtų kaip lygiavertis, svarus interpretacinių nuomonių polifonijoje? Ir kad tas balsas skambėtų ne tik kartu su pavieniais projektais, bet kaip pastovaus, organizuoto, sistemingo muzikinio gyvenimo dalis, kurią solidžiai paremtų dar rimta studijų bazė Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje?

Rutinos nepalytėtas profesionalumas

Sezono koncertų sraute, jų programų įvairovėje (o šioji kartais savaip tampa perdėm monotoniška) iš anksto kažkaip maloniai nuteikė Vienos klasikų kūrybai skirtas kovo 14 d. vakaras Nacionalinėje filharmonijoje. Kodėl? Gal dėl kartais sustiprėjančio ilgesio pamatinėms muzikos struktūroms, išgrynintoms estetinėms formoms, glūdinčioms jose pačiose, podraug ir savaimingam muzikalumui ar tiesiog vientisai koncerto kompozicijai. Tik, žinoma, viskas priklausė ne tik nuo to, kas skambės, bet ir kaip skambės. Tą vakarą griežė Lietuvos kamerinis orkestras, kuris senosios Vienos mokyklos muzikos keliais, regis, vaikštinėja nuosekliausiai iš mūsų orkestrų. Ne pirmą kartą orkestrui dirigavo zalcburgietis –Georgas Markas. Savotišką debiutą čia patyrė ir pianistas Lukas Geniušas, pirmąkart skambindamas Wolfgango Amadeus Mozarto Koncertą fortepijonui ir orkestrui Nr. 20 d-moll, KV 466.

Nenuvaikščiotais takais

Tolygus, nuolatinis rečitalių pulsas tvinksi nedažno mūsų atlikėjo koncertinėje gyvensenoje. Tačiau šio pulso (visai nesvarbu, kad nematematiniu tikslumu tvinksinčio) ligi šiol neišsižada pianistas Petras Geniušas, kaskart ieškantis ne visai įprastų, „netaisyklingų“ solo koncertų kompozicijų, o pasitelkęs jų sandarą ir interpretaciją kaskart pasidalijantis tuo metu išgyvenamu kūrybos etapu. Kiekvienas, patyręs kokį nors nuoseklesnį sąlytį su konkrečiu instrumentu, suvokia, ką reiškia rečitalis: dvi valandos publikos – kelių šimtų ausų, akių, suvokimų, vaizduočių – akivaizdoje. Tokiam veiksmui reikia ir drąsos, ir įtaigos, ir įsitikinimo, o svarbiausia – vidinės laisvės, žadinančios norą dalintis, diskutuoti, gal net ginčytis. Žadinančios ne troškimą parodyti, ką sugebi, bet siekį patirti tą kūrybos eksponavimo (tarsi parodos) džiaugsmą, kuris neįsivaizduojamas be publikos rezonanso. Tą džiaugsmą, skambant muzikai, paliudijo tyla, susikaupimas, tvyroję naujausiame Petro Geniušo rečitalyje kovo 1 d. Nacionalinės filharmonijos salėje.

PUSLAPIS
2

Žurnalas „Kinas”SKAITYKITE ŽURNALE „KINAS”

Stebuklo belaukiant

Pasaulinė dokumentinio kino režisieriaus Audriaus Stonio filmo „Moteris ir ledynas“ premjera įvyko tarptautiniame Amsterdamo kino festivalyje (IDFA). Juosta toliau keliauja po pasaulį ir sėkmingai pelno apdovanojimus: „Kino pavasaryje“ pripažinta geriausiu programos „Baltijos žvilgsnis“ filmu, „DocsBarcelona“ laimėjo apdovanojimą programoje „What the Doc“, Krokuvos kino festivalyje įvertinta FIPRESCI prizu ir „Sidabriniu ragu“ geriausiam vidutinio metražo filmui.

Daugiau nei trisdešimt metų Tian Šanio kalnuose, Tujyk Su ledyne, 3500 metrų aukštyje gyvena mokslininkė Aušra Revutaitė. Atsiskyrusi nuo civilizacijos, glaciologijos stotyje ji tyrinėja klimato pokyčius. Moteriai draugiją palaiko tik šuo su kate. Tiek apie mokslininkę sužinome iš filmo aprašymo, nedaugiau informacijos gauname pasižiūrėję filmą. Režisierius minėjo, kad kai pas mokslininkę atvykę žmonės siūlydavosi praskaidrinti jos vienatvę, moteris sakydavo, kad jos „vienatvė ir taip pakankamai skaidri, kad ją dar reikėtų skaidrinti“. Audrius Stonys siūlo neklausinėti, o pabandyti pajausti moterį, jos ryšį su ledynu, prisiliesti prie šviesos, amžinybės ir dokumentikos stebuklo.

Nebijoti nežinojimo

Jubiliejinio 70-ojo Kanų kino festivalio paralelinėje programoje „Dvi režisierių savaitės“ įvyko naujausio Šarūno Barto filmo „Šerkšnas“ („Frost“) premjera. Pagrindinius vaidmenis šiame kelio filme sukūrė du jauni lietuvių aktoriai Mantas Jančiauskas ir Lyja Maknavičiūtė. Jų personažai spontaniškai sutinka nuvežti humanitarinės pagalbos krovinį iš Vilniaus į Kijevą. Iš pažiūros nesudėtinga užduotis jaunai porai tampa didžiuliu išbandymu. Po filmo premjeros Kanuose su aktoriais kalbėjosi Rimantas Oičenka.

Šventasis

Įvairiuose interviu filmo „Šventasis“ režisierius Andrius Blaževičius minėjo, kad darbinis jo pavadinimas buvo „Krizė“, o pagrindinė idėja – „kad ir kas benutiktų, viskas bus gerai“. Pridurčiau, kad kartu tai filmas apie bejėgiškumą, nuobodulį, galimybes, uždarumą ir kantrybę. Be to, vedama pavadinimo nesąmoningai ieškojau, kuris personažas iš tikrųjų šventas?

Žurnalas „Kinas”ŽURNALAS „KINAS”