Autorius: Aldona Eleonora Radvilaitė

Įvairiaspalvis muzikos audinys (II)

Į ilgą festivalio koncertų juostą buvo įausti netikėtai originalūs raštai. Balandžio 11 d. Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje grojo bene vienintelis Lietuvoje alto ir akordeono duetas „Tutto a Dio“, susikūręs 2012 metais. Jį sudaro Lozanos (Šveicarija) muzikos akademijoje studijuojanti altininkė Greta Staponkutė ir kelių tarptautinių akordeono konkursų nugalėtojas Augustinas Rakauskas. Dueto dalyviai grojo ir solo, naujai ir prasmingai nuskambėjo lietuvių autorių kūriniai bei keli vertingi XIX a. opusai.

Balandžio 13 d. muzikavęs kitas duetas paliko keistoką įspūdį. Londone gyvenanti saksofonininkė Rusnė Mikiškaitė, studijuodama Karališkajame muzikos koledže, pradėjo koncertuoti su Indonezijoje gimusia pianiste Imma Setiadi. Jų programoje ryškiausią įspūdį paliko gražus ir prasmingas Jurgio Juozapaičio kūrinys „Mintis“, kurio melodijos vingius lanksčiai traktavo Rusnė, deja, blankokai pritariant fortepijonui. Ypač didelis asmenybių skirtumas buvo juntamas įspūdingos Césaro Francko Sonatos A-dur, aranžuotos saksofonui ir fortepijonui, traktuotėje. Dažnai pasitaiko, kai ryškūs solistai bendradarbiauja su įvairaus emocinio plano pianistais, galbūt siekdami išryškinti įdomius savo individualumo bruožus, tačiau profesionalumo prasme partneris turėtų prilygti.

Įvairiaspalvis muzikos audinys (I)

Dvidešimtpenkmetį švenčiančio Lietuvos muzikų rėmimo fondo organizuojamas 19-asis tarptautinis muzikos festivalis „Sugrįžimai“ – tarsi kruopščiai, darbščiomis rankomis audžiama spalvinga lietuviška ornamentuota juosta, į kurią įpinamos ir kitų šalių, ryškesnių ar blankesnių atspalvių gijos. Gražiai išleistame buklete skaitome, jog šių metų festivalyje, kuris vyksta kovo 22 – gegužės 14 d., dalyvauja 16 užsienyje gyvenančių Lietuvos muzikų, 11 jų kolegų užsieniečių, o festivalio geografija prasiplėtė naujomis šalimis – Indonezija, Izraeliu ir Kroatija.

Stasio Vainiūno namuose kovo 22 d. festivalį pradėjo klavesinininkė bei pedagogė iš JAV Rūta Žemaitytė-Bloomfield, pateikusi pluoštą Bernardo de Bury ir Johanno Kuhnau kūrinių. Viešnią sveikino Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Vargonų ir klavesino katedros docentas Gediminas Kviklys bei Lietuvos klavesinininkė Vaiva Eidukaitytė-Storastienė, atlikusi ir du Josepho-Nicolas-Pancrace Royer kūrinius. Pasak „Sugrįžimų“ meninio konsultanto ir tekstų redaktoriaus Vaclovo Juodpusio, džiugu buvo susipažinti su įspūdinga, dar negirdėta muzika, kurią virtuoziškai ir įtaigiai traktavo muzikos meno daktarės laipsnį Klemonto universitete Kalifornijoje įgijusi R. Žemaitytė-Bloomfield. Kovo 24 d. LMTA Didžiojoje salėje sėkmingai savo meistriškumą demonstravo ir fortepijoninis duetas iš Šveicarijos: Gabrielė Lelytė, šiuo metu studijuojanti Ciuricho menų universitete, bei jos profesorius, visame pasaulyje koncertuojantis atlikėjas Karlas-Andreas Kolly, publikos dėmesiui pateikę sudėtingą įvairių stilių repertuarą.

Maratonas muzikos platybėse

Retą progą per vieną koncertą išgirsti visas penkias Ludwigo van Beethoveno Sonatas violončelei ir fortepijonui turėjome kovo 12 d. Kauno valstybinėje filharmonijoje, o kovo 15 d. Vilniuje, Nacionalinėje filharmonijoje. Griežė lietuviškų šaknų turintis violončelininkas iš Rusijos Aleksandras Rammas ir puikiai mūsų klausytojams žinomas Darius Mažintas. Tokio sudėtingo uždavinio atlikėjai imasi retai. Reikia labai mėgti šio didžio kompozitoriaus kūrybą, pasitikėti savo profesionalumu, kad pavyktų perteikti giluminius šios šimtmečiais nutolusios muzikos klodus, įveikus techniškai sudėtingus virtuozinius tekstus, įtikinti klausytojus kompozitoriaus sumanymų vertybėmis. Beethovenas sonatas kūrė per tris savo gyvenimo tarpsnius – 1796, 1808 ir 1815 metais. Kompozitorius, dar ir pianistas, savo sonatose fortepijonui su violončele daug dėmesio skyrė komplikuotai fortepijono partijai, kurioje yra įpinta daugybė greitų pasažų. Juos reikia ne tik profesionaliai įveikti, bet ir sugebėti įprasminti. Be to, skambinant dideliu šiuolaikišku fortepijonu, būtina subtiliai koncentruoti dėmesį į trapaus instrumento – violončelės – garso išgavimo galimybes, neuždengti savo skambesiu net ir palyginti švelnaus kiekvieno instrumento originalaus tembro. Svarbus ir dviejų labai skirtingų muziką skleidžiančių aparatų ansambliškas suderinamumas (fortepijono dangtis buvo visiškai pakeltas). Beje, Vilniuje girdėjau gražų Kremonos meistro Gabriele’s Jebrano Yakoubo (g. 1978 m. Sankt Peterburge) pagamintos violončelės skambesį.

Retos progos išgirsti

Orkestro muzikos koncertas „Skambančios planetos“ kovo 4 d. Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje gausiai susirinkusiems klausytojams pakėlė nuotaiką. Lietuvoje, ko gero, dar neskambėjusius vertingus kūrinius atliko Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, kuriam dirigavo jo meno vadovas ir vyr. dirigentas Modestas Pitrėnas, o fortepijonu solo su orkestru grojo publikos mėgstama puiki pianistė Guoda Gedvilaitė, nuo 2002 m. dirbanti Frankfurto prie Maino aukštojoje muzikos mokykloje.

 

Įdomu susipažinti su dar negirdėta muzika, tuo labiau jeigu ji meistriškai sukomponuota, o ją atlieka aukščiausio profesinio lygio atlikėjai. Iš JAV dirigento, kompozitoriaus, pianisto Leonardo Bernsteino (1918–1990), siekusio suderinti „rimtąją ir popmuziką“, kūrybos mums geriausiai žinomi jo miuziklai – „Vestsaido istorija“ („West Side Story“, 1957) ir „Kandidas“ („Candide“, 1956). Gal todėl nustebino šio vakaro koncerte nuskambėjusi jo simfonija „Nerimo amžius“ („The Age of Anxiety“, 1948 ), kurios premjera įvyko 1949 m., diriguojant Bostono simfoninio orkestro vadovui Sergejui Koussevitzky’ui (kuriam dedikuotas šis kūrinys), o fortepijono partiją skambino pats autorius. Įkvėptas įspūdingo anglų dramaturgo Wystano Hugh Audeno simbolistinės poemos „Nerimo amžius. Barokinė ekloga“ (1948 m. pelnė Pulitzerio premiją) turinio, Bernsteinas sukūrė įdomios formos nuotaikingą – rūsčią, dramatišką, šviesią, nerimastingą, modernios muzikinės kalbos – garsų tėkmę. Simfoniją sudaro dvi be pertraukos atliekamos dalys. Pirmoje – Prologas bei du stambūs epizodai (Septyni amžiai: 1–7 variacijos ir Septyni etapai: 8–14 variacijos), o antroje – du epizodai („Graudulinga melodija“ ir „Kaukė“) bei Epilogas. Šią formą kompozitorius perėmė iš Audeno poemos struktūros. Būdamas pianistas, į turtingą orkestro sudėtį autorius įdomiai įkomponavo solo fortepijoną. Sudėtingas pianisto ir viso orkestro susiliejimas reikalauja didžiulės dėmesio koncentracijos ir muzikos girdėjimo bei jos traktavimo panašumo. Stebino ne tik sklandus bei analogiškas puikios pianistės Guodos Gedvilaitės ir dirigento Modesto Pitrėno tempo bei ritmo pojūtis, bet ir turiningas, vienas kitą atliepiantis skirtingų nuotaikų traktavimas. Jautraus muzikai ir aukščiausio profesinio lygio dirigento vadovaujamas orkestras griežė su visa jėga kulminaciniuose epizoduose, o trapiai atrodanti solistė G. Gedvilaitė savo neįtikėtina uraganine energija ir net fizinėmis galiomis nė kiek nesileido nustelbiama. Kūrybinga, optimizmą skleidžianti pianistė savo ugnį svaidantį temperamentą dar ryškiau pateikė prieš simfonijos antros dalies epizodą „Kaukė“ – ant grindų šalia savo kėdės nusviedusi įspūdingą juodo šilko fraką, puolė pasiutusiai veržliai ir kokybiškai skambinti džiazinį scherzo, kartais pritariant mušamiesiems instrumentams, o tuo pat metu pati beveik šoko, natūraliai reaguodama į džiaugsmu trykštančius virtuozinius pasažus. Gale net pašoko nuo kėdės ir pakėlė ranką lyg sušukdama „Mes nugalėjom!“. Muzikai perėjus į Epilogą, Guoda pasistatė natas ant piupitro ir ramiai užsivilko savo fraką, tarsi vėl įsiliedama į bendrą orkestro vaizdą. Džiugino visiška dirigento, orkestro ir solistės darna, traktuojant ansambliškai sudėtingą muzikos audinį.

Skirta Mozartui

Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje sausio 28 d. įvyko koncertas „Skiriama Mozartui“ (genijaus gimtadienis sausio 27 d.), kuriame Lietuvos kameriniam orkestrui (vadovas Sergejus Krylovas) dirigavo jaunas, ryškus maestro Modestas Barkauskas, o Wolfgango Amadeus Mozarto Koncertą fortepijonui ir orkestrui Nr. 22 Es-dur (KV482) skambino bei orkestrui vadovavo italų ir persų kilmės pianistas Alessandro Deljavanas, suteikęs klausytojams daug malonių įspūdžių. Klausą lepino šimtmečių išbandymą išlaikę nemirtingi Josepho Haydno, Luigi Boccherini ir jauniausio iš jų Wolfgango Amadeus Mozarto kūriniai.

 

Pirmoje dalyje, be kokybiškai skambančios muzikos, klausytojus maloniai nustebino kelios neįprastos keistenybės atliekant Boccherini Simfoniją A-dur, op. 35, Nr. 3 (G. 511) bei Mozarto Koncertą fortepijonui. Besiklausant sklandžios, žėrinčios rokoko stiliaus Boccherini muzikos tėkmės, dėmesį atkreipė „šešėlių teatras“ balkono kairėje pusėje bei lubose virš scenos. Klausytojai ėmė stebėti atsiradusį smuikininko „vaiduoklį“. Staiga scenos apšvietimas užgeso ir iš balkono virtuoziškai ir plastiškai liejosi smuiko garsai, kuriems pritarė trys ansamblio partneriai. Buvo gražu ir vizualiai, ir akustiškai, visur pasklido grakšti muzika. Po kelių akimirkų vėl sužibo scena ir orkestras tęsė savo misiją, pakiliai ir artistiškai vadovaujamas M. Barkausko. Vėliau ši miela metamorfozė vėl neilgam pasikartojo. Kaip per koncerto pertrauką pavyko išsiaiškinti, balkone griežė solistas smuikininkas Simas Tankevičius, o jam pritarė Kostas Tumosa (smuikas), Jurgis Juozapaitis (altas) ir Rokas Vaitkevičius (violončelė).

Subtilaus dialogo meistras

Įspūdingu koncertu Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje sausio 11 d. baigėsi tarptautinė programa „Kultūrų dialogas“, drauge su Lietuvos kultūros taryba ir Rusijos Federacijos kultūros ministerija pristačiusi klausytojams festivalį „Pravoslavų Kalėdos Lietuvoje“, kurį organizavo Slavų tradicinės muzikos mokykla. Koncerte savo išskirtiniu virtuozo ir jautraus menininko talentu bei retai atliekama sudėtinga programa žavėjo visame pasaulyje publikos pripažinimą pelnęs Rusijos pianistas, Maskvos akademinės filharmonijos solistas Andrejus Gugninas.

Pastaruoju metu vis daugėja jaunų muzikų, tarpusavy konkuruojančių, kas sugebės atlikti virtuoziniu požiūriu sudėtingesnius kūrinius, sužėrės greičiausiai, garsiausiai ar aktyviausiai skambinamais pasažais. Dažnai tai tampa prioritetu, o meninės atliekamų kūrinių problemos lieka antrame plane. Vilniaus melomanams visai neseniai pasisekė gėrėtis net kelių skirtingo meninio įvaizdžio ir aukščiausio fortepijono įvaldymo pianistų pasirodymais. Vien „Vaidilos“ teatro salėje 2016 m. spalio mėnesio koncertuose savo sparčiai tobulėjantį meistriškumą, sugebėjimą kontroliuoti muzikos tėkmę pademonstravo Paulius Anderssonas (pvz., Ellerio Tokatoje), Rusijos pianistas Viačeslavas Griaznovas stebino įvairiapusiu tobulu instrumento valdymu, aukščiausio lygio kūrybingumu skirtingų stilių kūriniuose (Beethoveno, Debussy, Ravelio, Prokofjevo, Rachmaninovo), o spalio 30 d. didžiausią palaimą klausytojams suteikė dabar JAV gyvenantis mūsų mylimas Andrius Žlabys, savo nepaprastu jautrumu, sugebėjimu įtaigiai perteikti įvairias emocines būsenas privertęs net nepastebėti jo tobulo virtuoziškumo. Visai kitokio tipo greitų tempų profesionalas – Moldovos atstovas Alexanderis Palejus, jis, gruodžio 18 d. Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje su smuikininku Raimondu Butvila skambindamas Prokofjevo Sonatas smuikui ir fortepijonui Nr. 1 bei Nr. 2 ir „Penkias melodijas“, demonstravo ryškų, kietą lyderio temperamentą, staigius, netikėtus garso proveržius ir tuoj pat – atsitraukimą į ramybės būseną.

Aplodismentai sugrįžtantiems (II)

Pabaiga. Pradžia Nr. 17

 

Malonią staigmeną klausytojams pateikė lietuvaitė pianistė Karolina Pancernaitė, balandžio 26 d. Taikomosios dailės muziejuje pakvietusi kartu griežti du talentingus jaunuolius iš Liuksemburgo – smuikininką Constantiną Riccardi ir violončelininkę Norą Braun, studijuojančius Londone. Karolina Pancernaitė, baigusi Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnaziją (Rimantės Šerkšnytės ir Birutės Kumpikienės klases), šiuo metu, kaip ir C. Riccardi, studijuoja Londono Karališkojoje muzikos akademijoje. N. Braun yra Londono Guildhallo muzikos ir dramos mokyklos ugdytinė.

 

Koncertą soline programa pradėjo ir užbaigė K. Pancernaitė. Atrodė, kad scenoje pianistė jaučiasi laisvai, pasitiki savo galimybėmis. Prieš skambindama pakomentavo Dmitrijaus Šostakovičiaus Preliudo ir fugos c-moll Nr. 20 ir Georgijaus Sviridovo Ostinato, Rečitatyvo ir Triumfo iš Partitos Nr. 1 nuotaikas: „Tai – dramatiška muzika, o „Triumfas“ veikiausiai yra asmenybės tragedija.“ Savo versiją bandė pagrįsti tirštu skambesiu, ryžtu, tylius epizodus skambino jausmingai. Įdomu buvo susipažinti su įspūdinga Sviridovo muzika, kaip ir koncerto pabaigoje, po intymiai ir švelniai paskambinto Balio Dvariono Preliudo B-dur, išgirsti pas mus galbūt dar niekad viešai neatliktą Sergejaus Liapunovo Trancendentinį etiudą Nr. 10 (Lezginka). Jo virtuozines kaskadas Karolina ištvermingai traktavo kokybišku forte, o šviesios muzikos epizodus pateikė lėtai, minkštai.

Aplodismentai sugrįžtantiems

Lietuvos muzikų rėmimo fondo (LMRF) organizuojamas jau XVIII tarptautinis muzikos festivalis „Sugrįžimai“ vėl kviečia Lietuvos klausytojus pasigėrėti svetur išvykusių talentingų jaunųjų tautiečių ir jų draugų pasiekimais. Kaip turiningame „Sugrįžimų“ buklete rašo LMRF direktorė Liucija Stulgienė, „Lietuvos muzikų rėmimo fondas, šįmet jau įžengęs į savo kūrybinės veiklos 25-metį, ir toliau plėtoja mūsų tautiečių muzikinių galių suartinimo procesą, kuris dažniausiai būna nenuspėjamas, gyvenimo tėkmės padiktuotas.“ Vilniaus meras Remigijus Šimašius neatskiriama festivalio dalimi pavadino atradimus: „Lietuvos klausytojai atranda naujus talentus, o pastarieji – Lietuvos auditoriją, Vilniaus ir sostinės svečiai atranda dar vieną gyvą kultūros įvykį, pasaulis talentingųjų kūrėjų ir atlikėjų asmenyje atranda Lietuvą ir pagaliau – visi mes dar kartą atrandame ir patvirtiname faktą, kad esame veiklių, darbščių ir talentingų žmonių šalis.“ Festivalis dar tęsiasi, tad šįkart apžvelgsiu tik pusę nuaidėjusių koncertų.

Hipnotizuojantis barokas

Neįtikėtiną dvasios pakilimą, net ekstazės būseną sukėlė genialaus fortepijono muzikos atlikimo meistro Andriaus Žlabio šešių Georgo Friedricho Händelio siuitų klavyrui traktuotės. Sunku patikėti, kad senovinės muzikos skambesiai galėtų taip stipriai veikti dabarties klausytojus. Stebėtina, jog didžiojo Johanno Sebastiano Bacho, gimusio net tais pačiais metais kaip ir Händelis, siuitas fortepijonui pedagogai nuolat įtraukia į pažengusių studentų mokymo programas, pavienes siuitas viešuose koncertuose skambina besižavintys jo muzika atlikėjai. Puikiai prisimename ir išskirtinius A. Žlabio rečitalius, kuriuose jis įtaigiai ir įspūdingai paskambino genialiojo Bacho kūrinius. O su Händelio klavyrinėmis siuitomis susipažinome A. Žlabio dėka tik kovo 23 d., jo rečitalyje Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje. Tiesa, atskiras kai kurių Händelio siuitų dalis retkarčiais paskambina pavieniai pianistai, tačiau tokį gausų pluoštą nuostabios muzikos išgirdome pirmąkart. Sunku suprasti priežastis, kodėl atlikėjai vengia šių įspūdingų kūrinių – ar dėl puošmenų gausos, techninių užduočių sudėtingumo? Nejau iki šiolei neatsiranda tokių pianistų kaip A. Žlabys, kurie ryžtųsi į savo koncertines programas įtraukti retai atliekamą senovinę muziką?

Įamžinti muzikiniai vaizdai

Lietuvių melomanams gerai žinomas pianistas Viktoras Paukštelis neseniai įrašė jau trečią savo solinio repertuaro kūrinių kompaktinę plokštelę. Pirmoje, kurią išleido „Baltic Optical Disc“ (2013), skamba meistriškai atliekami Johanno Sebastiano Bacho, Ferenco Liszto, Claude’o Debussy kūriniai. Antrą ir trečią kompaktines plokšteles išleido „Sheva Collection“ (Italija), – jose skamba tiek „auksinio pianistų fondo“, tiek ir retai atliekami kūriniai. Antroje plokštelėje (2014) – J.S. Bacho Prancūziškoji siuita Nr. 5, G-dur (BWV 816), retai atliekamos, o gal mūsų klausytojų net ir negirdėtos Anatolijaus Liadovo (1855–1914) žavios įvairių opusų pjesės ir populiarusis Aleksandro Skriabino Etiudas, op. 8, Nr. 12 dis-moll. Naujausioje, trečioje, kurią Piano LT koncertų salėje „Fazioli Grand Piano“ instrumentu 2015 m. kovo 25–28 d. įgrojo Viktoras Paukštelis (įrašo inžinierius Giedrius Litvinas, beje, kaip ir ankstesnės, asistentas Vilius Narvilas, o abiejų plokštelių viršelių fotografijos – Aušros Volungės), galima mėgautis septyniomis grakščiomis Jeano-Philippe’o Rameau (1683–1764) pjesėmis iš trijų Siuitų klavesinui (D-dur, e-moll, G-dur), Roberto Schumanno (1810–1856) „Vaikų scenomis“ („Kinderszenen“), op. 15, bei Césaro Francko (1822–1890) Preliudu, Choralu ir Fuga, op. 21.

PUSLAPIS
4

Žurnalas „Kinas”SKAITYKITE ŽURNALE „KINAS”

Kanų užrašai (V): FIN

Dešimta diena

 

Po filmų „Galva į sieną“ ir „Rojaus pakrašty“ turkų kilmės vokiečių režisierius Fatih Akinas tarsi prarado formą, todėl Kanų kvietimas į konkursinę programą privertė suklusti. Naujas filmas „Iš niekur“ („Aus dem Nichts“) pasakoja apie Katją (Diane Kruger), kuri po teroristinio išpuolio praranda vyrą ir šešiametį sūnų. Sužinojusi, kad bombą šalia kurdų kilmės vyro biuro padėjo neonaciai, moteris imasi keršto (neatsitiktinai ant jos kūno ištatuiruotas samurajus).

Kanų užrašai (IV)

Septinta diena

 

Kanai reikalauja staigios nuomonės. Jos prireikia ne tik rašant iškart po peržiūrų, bet ir bendraujant. Tavęs tikrai paklaus, ar patiko naujas Y. Lanthimoso darbas, kaip vertini A. Zviagincevą, ar matei M. Haneke ir kam atiduotum šakelę, jei apdovanojimai būtų jau rytoj. Po kelių įtemptų festivalio dienų pradedi atsakinėti kuo trumpiau: man patiko, visai nieko, tikėjausi daugiau. Šie apibūdinimai, aišku, nepasako nieko, bet puikiai nuo tavęs atbaido festivalio snobus.

 

Pakeliui į Ozo kino salę

Pro Kalvarijų ir Ozo gatvių sankryžą kasdien pravažiuoja tūkstančiai mašinų, ir galbūt tik nedaugelis jose sėdinčių žmonių žino, kad čia pat esančiame pastate jau daugelį metų įsikūrusi legendinė Ozo kino salė. Valdemaras Isoda čia dirba jau beveik penkiasdešimt metų ir besilankantiems tapo neatsiejamu kino salės simboliu. Žiūrovus Valdemaras pasitinka saldainiais, o išlydi vildamasis, kad jie dar sugrįš. Įdomu, ar daugeliui jis įkvėpė meilę kinui? Festivalyje „Kino pavasaris“ bus rodomas debiutinis Rimanto Oičenkos filmas, fiksuojantis įprastą Valdemaro dieną nuo ryto iki darbo pabaigos.

Žurnalas „Kinas”ŽURNALAS „KINAS”