Raktažodis: Scanorama

Dailė

Tradiciškai kvietėme dailės kritikus, filosofus, kuratorius, menininkus pasidalinti įspūdžiais apie besibaigiančius metus. Klausėme, kas labiausiai įsiminė: 1) įvykiai; 2) asmenybės; 3) tekstai.

Kaip išmokti nebijoti

„Scanorama“ – rudens festivalis, lyg paskutinis bandymas prieš artėjančias metų šventes priminti, kad rimtų ir gerų filmų vis dar galima rasti kino teatre, nors tamsiais ir ilgais vakarais į jį išsirengti vis sunkiau. Gal todėl šiemet festivalio rengėjai nusprendė pradžiuginti žiūrovus ne tik „Jamieson“ vitaminais, bet ir pozityviu kinu. Vadinamieji „good-feeling“ filmai paskutiniais metais vis dažniau atsiduria festivalių programose. Jų kūrėjai rodo gyvenimo nuskriaustus žmones, kovojančius su negandomis ar ligomis, kaip kas išmano, bet dažniausiai atsiduriančius tragikomiškose situacijose. Įtariu, taip norima pasakyti žiūrovui, kad filmas gali įkvėpti nelygioje kovoje su gyvenimu. Jei tai pavyko ypatingomis savybėmis nepasižymintiems ar net kvailokiems filmo personažams, pavyks ir jiems. Pavyzdžiui, Asapho Polonsky filmo „Savaitė ir viena diena“ veikėjai – pora, kuri prieš savaitę palaidojo nuo vėžio mirusį sūnų, rodomi rūkantys žolę, patenkantys į kvailas situacijas. Taip lyg ir bandyta pasakyti, kad gyvenimas tęsiasi nepaisant nieko, bet, mano galva, režisierius ir pats nesuvokė, kaip bandydamas sutaikyti žiūrovus su mirtimi jis tiesiog lėkštai konstatavo, kad gedulą kiekvienas išgyvena savaip.

Ieškant savo laiko herojų

Šių metų „Scanoramos“ konkursinėje „Naujojo Baltijos kino“ programoje pristatyti penki lietuvių, trys latvių ir trys estų trumpametražiai filmai, iš jų trys animaciniai ir nė vieno dokumentinio. Programoje „Kertant Europą“ parodyti latvio Renaro Vimbos ir estės Triin Ruumet ilgametražiai debiutai – taip pat vaidybiniai. Peršasi nuomonė, kad debiutuojantiems šių šalių režisieriams vaidybinis kinas tampa vis patrauklesnis, siekiant apmąstyti gyvenamą laiką, socialinius, vertybinius pokyčius, ieškant savo laiko herojų arba tiesiog norint pasidalinti savo įžvalgomis, jausenomis. O animatoriai pelnytai prašo vis daugiau dėmesio.

 

Renaro Vimbos „Klampynė“ tapo man šių metų „Scanoramos“ atradimu. Debiutuojantis režisierius, kuris yra ir filmo scenarijaus autorius, išties nustebino kruopščia, švaria bei santūria režisūra, įsiminė ir jaunųjų aktorių vaidyba. Pasakodamas istoriją, kurios motyvus kiekvienas tikriausiai yra ne kartą girdėjęs, Vimba tiksliai atkuria skurdžią, sudėtingą ir kartais košmarišką sapną primenančią provincijos realybę. Mirus tėvui, o motinai emigravus į D. Britaniją, septyniolikmetė Raja (Elina Vaska) ir jos mažametis brolis (Andzejs Janis Lilientals) lieka gyventi Latvijos kaimo gilumoje, prižiūrimi girtaujančios močiutės. Ši netikėtai miršta. Raja, siekdama išvengti vaikų namų, su broliu močiutę pakasa miške. Likę vienu du brolis ir sesuo turi ne tik sugalvoti, kaip nuslėpti močiutės mirties faktą, bet ir kaip toliau (iš)gyventi.

Palaidokit mane kaip kupranugarį

Po šių metų Scanoramos „Naujojo Baltijos kino” (NBK) programos aš visai nenorėčiau rašyti nei jokių įžangų, nei prologų. Kaip ir jaunieji Baltijos šalių kūrėjai, norėčiau eiti tiesiai prie esmės. Mano atveju – nerti į pokalbį apie pačius filmus, o filmų atveju – kalbėti apie šiandieną ir tai, kas vyksta aplink. Tad leidau šiam kinui save pavedžioti už nosies ir pasižiūrėti, kas bus toliau. 

Išteisinti negalima nuteisti

„Dialogas su Josefu“ (Lietuva, Prancūzija, 2016) – dokumentinis filmas, kurį galima labai lengvai nuteisti arba taip pat lengvai išteisinti.

 

Pabandykime nuteisti. Pradėkime nuo pavadinimo. Jokio „dialogo“ tradicine prasme filme nėra. Režisierė Elžbieta Josadė kalbina tėvą – dailininką Josefą Josadę, tačiau veltui. Šis užsitveria tylos siena, į kiekvieną dukters klausimą atsako ironiška šypsena, o ne pastanga išgirsti, ko ši iš tiesų klausia ir kas ją domina.

 

Tiesa, kalbindama tėvą, autorė irgi nededa didelių pastangų, nors iš pradžių ir sukuria lūkestį, jog štai į Izraelį, kur dabar gyvena tėvas, vyksta tam, kad neva sugriautų dešimties metų nebendravimo (arba bendravimo tik per „Skype“) su tėvu sieną.

 

Lūkestis subliūkšta, o filmas greitai pavirsta vienu pratisu tylėjimu, kuris ilgainiui tiesiog veda iš proto. Man rodos, ypač tuos, kurie šventai tikėjosi, kad išgirs išsamų dviejų žmonių dialogą, jų atsivėrimą prieš kamerą. Gal net daugiau – vienos Lietuvos žydų šeimos istoriją.

Aktyvi melancholija

„Scanorama“ rodo prancūzų režisierės Mios Hansen-Løve filmą „Ateitis“, kuris šiemet Berlyne buvo apdovanotas „Sidabriniu lokiu“ už geriausią režisūrą. Pateikiame Piotro Czerkawskio ir Annos Tatarskos interviu su režisiere fragmentus.

Menu turi užsiimti menininkai, o ne valdžia

Lapkričio 3 d. atidaroma „Scanorama“ rodo paskutinį didžiojo lenkų režisieriaus Andrzejaus Wajdos filmą „Povaizdis“(„Powidoki“). Lenkijoje filmas ekranus pasieks ateinančių metų sausį, bet filmas jau rodytas Toronto, Romos, Gdynės kino festivaliuose. Spalio 9 d. miręs režisierius dar spėjo Gdynėje pats pristatyti filmą – juo buvo paminėtas Wajdos 90-metis. „Povaizdis“ pasakoja apie paskutinius tapytojo avangardisto, meno teoretiko, pedagogo Władysławo Strzemińskio (1893–1952) gyvenimo metus. Tapytojas susijęs ir su Vilniumi: čia Strzemińskis kartu su žmona skulptore Katarźyna Kobro apsigyveno 1922-aisiais, dirbo piešimo mokytoju, kartu su Vytautu Kairiūkščiu surengė pirmąją lenkų avangardo parodą. Gdynės kino festivalio išvakarėse Wajda davė interviu Joannai Poros (PAP agentūra). Pateikiame šio pokalbio bei pokalbio su Valerijumi Masterovu, rugpjūtį išspausdinto žurnale „Ogoniok“, fragmentus.

Už tradicinio kino ribų

Jau netrukus, lapkričio 3 d., prasidedanti „Scanorama“ siūlo daug dėmesio vertų filmų. Tačiau net ir labiausiai atsidavę žiūrovai nesugebės pamatyti visko. Todėl „7md“ nusprendė savo skaitytojams šiemet rekomenduoti ekstremalius filmus, t.y. tokius, kurie žada ar žadina naują kino suvokimą, skatina diskutuoti ir filosofuoti, reikalauja iš žiūrovų daugiau atidumo arba tiesiog kantrybės žiūrint nepakeliamai ilgą filmą, skatina politinį bei socialinį angažuotumą. Tai nebus įprasti repertuaro filmai. Panašių šiais vidutinybių laikais randasi vis mažiau. Tokį pasirinkimą paskatino ir šiuometinė „Scanoramos“ retrospektyva, pristatanti visais požiūriais ekstremalią Andrzejaus Żuławskio kūrybą.

Jums pasisekė, kad lietuviai domisi trumpametražiais filmais

Europos šalių kino forume „Scanorama“ lankėsi šiemet „Oskarą“ už geriausią trumpametražį filmą „Skambutis“ („Phone Call“) šiemet laimėjęs britų režisierius Matas Kirkby. Jis ilgai dirbo reklaminių ir muzikinių klipų režisieriumi, kūrė juos Adele, „Muse“, „Basement Jaxx“. Į trumpametražį filmą jam pavyko prisikviesti garsius aktorius Sally Hawkins ir Jimą Broadbentą.

Gyvenimo teatrai

Lietuviai – teatro tauta. Lyg patvirtinant šį jau folkloru tapusį teiginį, pastaruoju metu galima (pa) stebėti susidomėjimą teatru lietuvių filmuose: per „Sirenų“ festivalį žiūrovams pristatyti Miko Žukausko „Trikampiui pakilus: Krystian Lupa stato „Didvyrių aikštę“, Juozo Javaičio ir Audronio Liugos „Eimuntas Nekrošius: nutolinti horizontą“. Dvi „Scanoramos“ lietuviškos premjeros – taip pat apie teatrą. Tai Akvilės Gelažiūtės „Deminas: dvi tvirtovės“ ir Jokūbo Viliaus Tūro filmas „Apie Joną“. Kas lietuvių kino kūrėjams yra teatras ir ko jame ieškoma?

„Apie Joną“ – antrasis pilnametražis dokumentinis J. V. Tūro filmas „Scanoramoje“. Pokalbyje su žiūrovais Tūras sakė, kad kurti filmą apie teatro ir kino režisierių Joną Vaitkų jį paskatino vadinamoji režisieriaus legenda ir spalvinga asmenybė, jo vitališkumas. Filmu jis bandė įminti Vaitkaus mįslę. Pavadinimas iškart nurodo familiarų santykį su filmo protagonistu. Tūras filmuoja režisieriaus kasdienybę: Vaitkus vairuoja automobilį, geria kavą, klausosi radijo – Lietuvos bei regiono aktualijų ir rusiško „popso“, pjauna žolę, bendrauja su žmona. Žinoma, rodo ir profesinę erdvę – teatrą, paskaitas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Kartais Vaitkus pasisako vienu ar kitu aktualiu klausimu: švietimo sistemos, aktoriaus pašaukimo, dvasinio gyvenimo, kalba apie savo „tremtį“ Rusų dramos teatre ir tautinius supriešinimus. Taip tarsi siūloma pažinti kitokį, „nelegendinį“ Vaitkų.

PUSLAPIS
5

Žurnalas „Kinas”SKAITYKITE ŽURNALE „KINAS”

Kanų užrašai (IV)

Septinta diena

 

Kanai reikalauja staigios nuomonės. Jos prireikia ne tik rašant iškart po peržiūrų, bet ir bendraujant. Tavęs tikrai paklaus, ar patiko naujas Y. Lanthimoso darbas, kaip vertini A. Zviagincevą, ar matei M. Haneke ir kam atiduotum šakelę, jei apdovanojimai būtų jau rytoj. Po kelių įtemptų festivalio dienų pradedi atsakinėti kuo trumpiau: man patiko, visai nieko, tikėjausi daugiau. Šie apibūdinimai, aišku, nepasako nieko, bet puikiai nuo tavęs atbaido festivalio snobus.

 

Pakeliui į Ozo kino salę

Pro Kalvarijų ir Ozo gatvių sankryžą kasdien pravažiuoja tūkstančiai mašinų, ir galbūt tik nedaugelis jose sėdinčių žmonių žino, kad čia pat esančiame pastate jau daugelį metų įsikūrusi legendinė Ozo kino salė. Valdemaras Isoda čia dirba jau beveik penkiasdešimt metų ir besilankantiems tapo neatsiejamu kino salės simboliu. Žiūrovus Valdemaras pasitinka saldainiais, o išlydi vildamasis, kad jie dar sugrįš. Įdomu, ar daugeliui jis įkvėpė meilę kinui? Festivalyje „Kino pavasaris“ bus rodomas debiutinis Rimanto Oičenkos filmas, fiksuojantis įprastą Valdemaro dieną nuo ryto iki darbo pabaigos.

Apie žmones iš daugiabučių

Festivalyje „Kino pavasaris“ įvyks nacionalinė Andriaus Blaževičiaus filmo „Šventasis“ premjera. Su filmo prodiusere Marija Razgute ir režisieriumi kalbėjomės, kai dar vyko filmavimai („Kinas“, 2015, nr. 4), vėl susitinkam su Andriumi, kai filmas jau baigtas ir apkeliavęs ne vieną festivalį.

Žurnalas „Kinas”ŽURNALAS „KINAS”