Skulptorių filmai – kaip diversantai kino festivalyje (ir Deimantas Narkevičius, ir Dainius Liškevičius kadaise baigė skulptūrą Vilniaus dailės akademijoje). Juos tikriausiai sunku vertinti iš kino perspektyvos, nes jų ištakos – ankstyvųjų videomeno kūrėjų nuostata kurti „antikiną“, niekinti pasakojimo principus, vengti intrigos, įtraukiančios dramos, intensyvaus ritmo. Prisiminkime Andy Warholo filmą „Miegas“ („Sleep“, 1964), kur penkias valandas ir 21 minutę rodomas miegantis menininko mylimasis Johnas Giorno. Kai po 45 minučių išeinantys žiūrovai pareikalavo grąžinti pinigus, Los Andželo kino teatro vadybininkas Mikeʼas Getzas jiems sakė: „Klausykit, jūs žinojote, kad pamatysite kažką keisto, neįprasto, drąsaus, trunkančio šešias valandas.“

Kelionės į Kauną man dažnai sužadina resentimentus. Asmeniškus ir istorinius. Ne tuos, apie kuriuos rašė Friedrichas Nietzsche ar Gilles’is Deleuze’as, bet tuos nuolat grįžtančius prisiminimus apie kadaise patirtas nuoskaudas ar nerimą. Išsirengusi į didžiajame kine debiutuojančios Aistės Stonytės „Mamutų medžioklės“ premjerą Kauno dramos teatre bijojau, kad tai trukdys suprasti filmą. Nieko panašaus: jo herojai tiesiogiai ar netiesiogiai patys kalba apie savo resentimentus, bandydami juos paaiškinti sau ar padėti suprasti kitiems, kas atsitiko.

Margarethe von Trottos filmas „Ingeborg Bachmann – kelionė į dykumą“ („Ingeborg Bachmann – Reise In Die Wüste“, Šveicarija, Vokietija, Liuksemburgas, Austrija, 2023) pasakoja apie austrų poetę, rašytoją, kurios likimas atspindi pokario rašytojų kartos formos bei temų paieškas ir bandymus rasti save modernioje vartotojų visuomenėje. Pasakojimo centre – 6-ojo dešimtmečio pradžioje užsimezgęs dramatiškas Bachmann (1926–1973) ir šveicarų rašytojo, architekto Maxo Frischo (1911–1991) meilės ryšys, kuris tapo savo laiką aplenkusio Bachmann romano „Malina“ pagrindu.

Režisierė Virginia Eleuteri Serpieri didžiąją savo karjeros dalį kūrė eksperimentinius filmus. Gimusi ir užaugusi Romoje, čia ji taip pat baigė garso inžinerijos ir kino istorijos studijas, o jos darbai apkeliavo nemažai šiuolaikinio meno muziejų. Šių metų Venecijos kino festivalyje režisierė pristatė debiutinį ilgametražį dokumentinį filmą „Amor“ (Italija, Lietuva, 2023), prie kurio dirbo ir lietuvių gamybos įmonė „ERA Film“ (prod. Rasa Miškinytė). Jautrioje asmeninėje istorijoje Serpieri pasakoja apie savo mamos netektį.

„Scanoramos“ programoje gausu filmų, kurių nereikėtų pražiopsoti, bet jų – per šimtą, o kiekvienas žiūrovas turi tiek laiko, kiek turi. Pateikiame kelis, atspindinčius tai, kas patraukė pačių kinematografininkų dėmesį.

Šiemet dvidešimtmetį minėjusi „Scanorama“ pristatė naujieną – konkursinę ilgametražių filmų programą. Kaip suformulavo organizatoriai, tai „išskirtine estetika ir braižu pasižyminčių Europos kūrėjų filmų programa, skirta atrasti ir atkreipti dėmesį į drąsius ir originalius, už savo šalies ribų retai platinamus filmus“. Joje parodyti devyni filmai. Du iš jų – dokumentiniai. Vienas – lietuviškas.

Ukrainiečių kino kritikė ir žurnalistė Natalija Serebriakova lankėsi šių metų „Scanoramos“ kino festivalyje ir vedė seminarą „Fokusas – Ukraina. Šiuolaikinis Ukrainos kinas: dešimtmečio antologija kino kritikės akimis“. Populiarinanti šiuolaikinį ukrainietišką kiną kritikė savo recenzijas bei apžvalgas rašo įvairiems Europos kino sklaidos portalams, tokiems kaip „Cineuropa“, „Korydor“ ir „Screen Daily“. Pirmosiomis Rusijos invazijos į Ukrainą dienomis bombarduojamame Sumų mieste ji rašė dienoraštį „Aš kino kritikė, ant kurios krinta bombos“. Su Serebriakova susitikome pasikalbėti apie Ukrainos kiną ir jo likimą.

Šiais metais įprasta „Scanoramos“ konkursinė programa „Naujasis Baltijos kinas“ transformavosi į „Europos blyksnius“ ir išplėtė savo horizontus. Formatas liko tas pats – tai trumpametražiai pradedančiųjų Europos režisierių, vis dar studentų ar tik neseniai studijas baigusių, filmai. Tradiciškai į programą pateko ir lietuvių (arba lietuviški) filmai.

„Nėra nieko pavojingesnio, kaip įžengti į svetimą sapną“, – sako Gilles’is Deleuze’as Bertrand’o Bonello filme „Koma“ („Coma“, Prancūzija, 2022). Kinas apskritai yra ilgas sapnas, ir tai geriausiai pajunti vakare, kai po seanso išeini į tamsią Vilniaus gatvę. Jubiliejinė „Scanorama“ dar kartą įrodė, kad kino teatras – geriausia vieta ne tik pasislėpti nuo gyvenimo, bet ir suprasti, kas iš tikrųjų vyksta karų ir pandemijų siaubiamame pasaulyje. Dauguma šiųmetės „Scanoramos“ filmų, regis, skatino bandyti suvokti, kas tame visame chaose yra žmogus ir ką gali svetimus sapnus preparuojantis menas.

Šių metų „Scanoramos“ lietuviškoje programoje pristatyti du ilgametražiai dokumentiniai filmai – „Antanas Sutkus: scenos iš fotografo gyvenimo“ (rež. Vytautas V. Landsbergis, Lietuva, 2022) ir „Dažnių žvejyba“ (rež. Vytautas Tinteris, Lietuva, 2022). Tai dviejų menininkų portretai. Kaip ir patys režisieriai, jų filmų herojai priklauso skirtingoms kartoms ir yra pasirinkę skirtingas kūrybos sritis. Tačiau juos vienija tai, kad abu supantį pasaulį suvokia per jusles: vienas akimis stebi pasaulį ir „sustabdo“ kitų nespėtas pamatyti akimirkas, kitas aplinkos nebegali atsieti nuo ją įprasminančio garso. Ir abu noriai tuo dalinasi su kitais.