Kinas
Režisierė Virginia Eleuteri Serpieri didžiąją savo karjeros dalį kūrė eksperimentinius filmus. Gimusi ir užaugusi Romoje, čia ji taip pat baigė garso inžinerijos ir kino istorijos studijas, o jos darbai apkeliavo nemažai šiuolaikinio meno muziejų. Šių metų Venecijos kino festivalyje režisierė pristatė debiutinį ilgametražį dokumentinį filmą „Amor“ (Italija, Lietuva, 2023), prie kurio dirbo ir lietuvių gamybos įmonė „ERA Film“ (prod. Rasa Miškinytė). Jautrioje asmeninėje istorijoje Serpieri pasakoja apie savo mamos netektį. Roma, miestas, kuriame užaugo, iki šiol jai primena prieš daugiau nei 20 metų nusiskandinusią motiną. Per archyvinius vaizdus, naujai nufilmuotą medžiagą ir poeziją ji iš naujo atranda ryšį ir permąsto ne tik asmeninį, bet ir miesto santykį su jo gyventojais.
„Amor“ lapkričio 9–19 d. bus rodomas Europos šalių kino forume „Scanorama“. Apie filmą su režisiere kalbėjomės Venecijos kino festivalyje.
Šis filmas – meilės laiškas jūsų motinai. Kas paskatino jį sukurti?
Jaučiau poreikį sukurti šį filmą dėl to, kad mano mamos mirtis buvo labai skausminga. Ji mirė tragiškomis aplinkybėmis. Dėl to daugybę metų gyvenau tarsi spąstuose. Jaučiau, kad kažkaip turiu išlaisvinti ne tik save, bet ir mamą. Todėl filmas ir yra meilės laiškas jai.
Dabar, kai sukūrėte šį filmą ir iš naujo patyrėte skaudžius prisiminimus, ar jaučiatės galinti judėti toliau, nebegyventi tuose spąstuose?
Jaučiu, kad galiu išsilaisvinti nuo to, ką patyrė mano motina. Manau atradusi ramybę sau ir jai. Tačiau mane vis dar persekioja liga, kuria ji sirgo. Daug žmonių nuo jos kenčia. Todėl negaliu sakyti, kad visiškai tai paleidau. Tikiu, kad ir kituose savo filmuose kalbėsiu apie šią ligą, tik kitaip. Nešiosiuosi tai visą gyvenimą.
Šiame filme dalinatės labai asmeniška patirtimi. Kaip manote, ar žiūrėdami šį filmą žmonės susitapatins su ja?
Tikiu, kad filmas palies auditoriją. Jau dabar tai matau iš žmonių, dirbusių prie šio kūrinio, – jie visi jame atrado ką nors asmeniško. Be to, savižudybė yra skausmingiausia mirties forma. Ji suteikia daug liūdesio, su kuriuo gali susitapatinti visi.
Jei kalbėsime apie filmo formą, pasirinkote hibridinę dokumentiką – pasitelkėte aktorius, nuotraukas, archyvinę medžiagą. Kodėl taip nusprendėte?
Atėjau iš eksperimentinio kino. Mane labai domina lietuvių filmai, kuriuose pasitelkiamos visos įmanomos galimybės ir vaizdai, siekiant sukurti poetinį kiną. Noriu kalbėti apie realybę naudodamasi vaizduote ir poezija. Dostojevskis yra pasakęs, jog pragarmė yra tokia stipri, kad tik per fantaziją galima apie ją kalbėti. Todėl filme pasitelkiu poeziją.
Juostoje per asmeninę istoriją kalbate apie savo šeimos ir Romos istoriją. Kodėl jums buvo svarbu tai papasakoti?
Mano asmeninė trauma yra lygiai tokia pati, kokią išgyveno Roma ir per ją tekanti Tibro upė. Mano karta neturi artimo ryšio su upe todėl, kad XIX a. pabaigoje ją izoliavo nuo miesto aukštomis sienomis. Taigi dabartinės kartos auga nepažindamos Tibro. Kadangi mano mama nusiskandino upėje, per tai atradau ne tik Tibrą, bet ir traumą, kurią patyrė miestas izoliuodamasis nuo upės. Motinos ir upės netekties paralelę atradau pasakodama šią istoriją.
Visa istorija prasidėjo nuo archyvinių radinių. Pirmiausia nuo asmeninių, šeimos nuotraukų. Šios labai asmeniškos fotografijos ir Romos vaizdiniai sudėliojo miesto atlasą, per kurį atėjo istorija. Tuose vaizdiniuose atradau ryšį – tarp miesto ir motinos pamačiau alegoriją. Romiečių ir upės istorija yra puiki metafora mano santykiams su motina papasakoti. Pavyzdžiui, mama buvo labai šiltas žmogus, bet dėl ligos tam tikrais momentais labai supykdavo, tiesiog įsiųsdavo, kaip ir Tibras. Upė atidavė Romai viską. Ji leido miestui plėstis ir augti, buvo jam tarsi motina. Tačiau kartais Tibras patvindavo ir romiečiai pradėjo bijoti upės lygiai taip pat, kaip aš bijojau savo motinos. Dėl to miestiečiai pastatė sienas, nors jautė kaltę.
Filme motina bendrauja su dukra. Ar naudojotės motinos jums rašytais laiškais, ar ši dalis išgalvota?
Mano motina buvo labai šilta, gera ir protinga, bet tyli moteris. Todėl pasitelkdama vaizdinius parašiau, ką ji būtų norėjusi man pasakyti. Aš daug dirbu su vizualiąja medžiaga, todėl tikiu, kad ne tik mes žiūrime į vaizdinius, bet ir jie žiūri į mus. Per juos vėl galime atrasti ryšį su žmonėmis, kurių jau nebėra tarp mūsų.
Kompozitorius Martynas Bialobžeskis filmui kūrė muziką, o Odetta Tunyla įkūnijo jūsų motiną. Kaip lietuvių komandai sekėsi perteikti istoriją?
Darbo su lietuviais patirtis labai puiki. Vilniuje kūrėme specialiuosius efektus ir filmavome aktorę. Operatorei Elvinai Nevardauskaitei labai gerai sekėsi dirbti kartu su italais. Aktorė Odetta fiziškai nėra panaši į mano motiną, tačiau ji man priminė ją savo dvasia. Odetta suprato, ką aš noriu pasakyti, ir viską perteikė savo žvilgsniu.
Muzika man labai svarbi. Kompozitorius Martynas įsiklausė į viską, ką jam pasakojau.
Ar vaikščiodama Romos gatvėmis vis dar regite savo motiną?
Taip. Manau, kad matysiu ir toliau. Tačiau dabar ją gatvėse regiu su džiugesiu, o ne su skausmu.
Kalbėjosi Ieva Šukytė
