„Bronius Rudys yra transavangardo garbės konsulas Lietuvoje.“ Deklaruojant tokią mintį, pačioje pradžioje reikėtų išsiaiškinti – kas yra tas transavangardas ir kodėl jam reikia garbingai kažkur ir kažkaip atstovauti?

Pasižiūrėk į save! – vaikystėje ir jaunystėje piktai galėdavo jums pasakyti tėvai, kai išsitepdavot, užsiožiuodavot, apsiverkdavot, neįprastai apsirengdavot ar dar kaip nors transgresuodavot. Pasižiūrėti į save reikėdavo be veidrodžio, nes jo paprastai tuo metu ten nebūdavo. Turbūt siūlydavo pasižiūrėti netiesiogine prasme. O gal į savo „baisų“ vidų? Parodoje „Plyšys“ Kristina Švenčionytė irgi siūlo jums pasižiūrėti į save.

Turbūt kiekvienas iš mūsų gali papasakoti unikalių ir nepakartojamų istorijų apie knygas... Kitaip ir būti negali, nes juk spausdintinio ar rankraštinio leidinio (nesvarbu, kokio tiražo) misija ir yra pasakoti, informuoti, skleisti žinias. Tad pačioje pradžioje trumpai papasakosiu kelias (vieną blogą, kitą geresnę – tokios juk būna ir knygos) istorijas apie savo knygines patirtis.

Nuo rugsėjo 21 iki spalio 15 d. Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) Parodų rūmuose veikia pasaulinį pripažinimą pelniusios litvakų kilmės fotografės Dorothy Bohm (1924–2023) retrospektyvinė paroda „Stebėtas pasaulis 1940–2010: Dorothy Bohm fotografijos“. Pirmą kartą Lietuvoje ekspozicija buvo pristatyta prieš metus Kauno fotografijos galerijoje (kuratorė Monika Bohm-Duchen). Klaipėdoje ši paroda skiriama nacionalinei Lietuvos žydų genocido atminimo dienai ir yra Tarptautinio žydų kultūros festivalio „Šalom visuos kraštuos“ dalis. Parodoje rodomas ir Richardo Shaw režisuotas dokumentinis filmas „Matyti šviesą“ (Anglija, 2018 m.), apžvelgiantis šešis dešimtmečius trukusią menininkės kūrybą.

Aurelija Bulaukaitė – menininkė iš Vilniaus, jungianti tradicines meno formas su skaitmeniškumu. Šiuo metu menininkė tiria nuomonės formuotojo (angl. influencer) fenomeną, studijuodama šiuolaikinės skulptūros magistrą Vilniaus dailės akademijoje. Taip pat A. Bulaukaitė buvo viena iš „XIII Jaunojo tapytojo prizo“ finalininkų.

Nežinia, ar kaltas alinantis karštis, ar pasikeitimai meno įstaigos administracijoje ir dėl to kiek pakitusi viešųjų ryšių strategijos kryptis, bet Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) birželio 18 d. įvykęs Svajonės ir Pauliaus Stanikų (SetP Stanikas) parodos „Jūros / Les Mers“ atidarymas sukėlė dvejopus jausmus.

Betonas yra neišvengiamas šiuolaikinio gyvenimo elementas. Nors ši pilka, šalta, rūsti ir izoliuojanti medžiaga atrodo svetima meno kalbos priemonėms, ji, pasirodo, gali būti turtinga dabartinės eros konotacijų kaip kadaise akmuo, bronza, keramika ar aliejiniai dažai ant drobės. Betono suformuotas urbanistinis peizažas peržengia visas nacionalines kultūras, visuotinai suvienodindamas patirtis ir atsiminimus, kurie galiausiai įgauna technikai būdingo lygaus paviršiaus estetiką.

Iš menininko Vlado Balsio esu gavęs siūlymą uždaryti Klaipėdos kultūrų komunikacijų centrą (dar prieš susijungimą su Klaipėdos parodų rūmais). Laikotarpį projekto autorius leido pasirinkti. Vlado koncepciją supratau. Jau buvo tekę bendrauti su Redu Diržiu. Taigi meno ar kūrybos „nedarymas“ manęs nenustebino.

Mėgstu medituoti prie autoriaus instrukcijų, diagramų ir ranka greitomis surašytų pastabų, įsivaizduoti, kaip turėtų atrodyti autoriaus kūrinys parodinėje erdvėje. O kur dar didysis kūrinio išpakavimo ir supakavimo džiaugsmas, sumišęs su egzistenciniu ilgesiu. Tik instrukcija yra pajėgi įveikti šią parodinę metafiziką.

Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2) nuo balandžio 9 d. eksponuojama bendra dviejų menininkų paroda. Meistriškai kartu suderinti Vitos Opolskytės ir Kazimiero Brazdžiūno, kalbančių skirtingomis meninėmis kalbomis, kūriniai čia tampa tarsi vienas kito idėjų laidininkais. Tai lemia sėkmingą ekspoziciją, o skirtingi darbų dydžiai (nuo didelių iki miniatiūrinių) puikiai atspindi maksimalistinį polėkį – viskas arba nieko.