Transavangardo garbės konsulas

„Bronius Rudys yra transavangardo garbės konsulas Lietuvoje.“ Deklaruojant tokią mintį, pačioje pradžioje reikėtų išsiaiškinti – kas yra tas transavangardas ir kodėl jam reikia garbingai kažkur ir kažkaip atstovauti?

Transavangardo terminą yra suformulavęs italų dailės kritikas Achille Bonito Oliva, kurio paskaitoje (vyko ji Vilniuje, Šv. Jono gatvėje įsikūrusiuose Atviros Lietuvos fondo namuose) ano tūkstantmečio pabaigoje teko būti ir šių eilučių autoriui. 1979 m. savo straipsnyje, publikuotame žurnale Flash Art[1], šiuo terminu jis apibūdino tam tikrą judėjimą, arba jeigu konkrečiai – tai, ką anuomet darė Sandro Chia, Francesco Clemente, Enzo Cucchi, Mimmo Paladino, Nicola De Maria, Marco Bagnoli, Remo Salvadori. Pati sąvoka reiškia ne ką kitką, o „už avangardo“. Jau nebesitikslinant, ką reiškia avangardas (nes tarp šių aiškinimųsi lyg kokiame miške galima pradėti suktis aplink vieną sukrypusį berželį), transavangardą galima įsivaizduoti kaip kažką nublokštą, išsviestą, netgi katapultuotą už horizonto. Dangaus ir žemės, klasikos ir šiuolaikybės sankirtą žyminti linija ir yra tai, kuo disponuoja (it kokiu ginklu – šioje vietoje vaizduotė piešia Dovydo naudotą akmens svaidyklę) ir operuoja (vizualumui paklūstanti sąmonės dalis mato chirurgo skalpelį) Bronius Rudys. Būtent šia staigia slinktimi transavangardas skiriasi nuo cukruotą, razinų ir aguonų prikimštą pyragą primenančio postmodernizmo. Pastarasis, kaip ir jo pilkasis bičiulis konceptualizmas, jau yra nužygiavę ir atsidūrę visai kitame pasaulio gale, jo antipode, o transavangardas dar palikęs, tegul ir nežymų, pėdsaką šiapusiniame pasaulyje (tiksliau – jis laksto it teniso kamuoliukas iš vieno galo į kitą). Būtent tai paaiškintų ir jo (turimas omenyje transavangardas, bet vietoj tų penkiolikos raidžių vardininko linksnyje galima įrašyti ir kur kas trumpesnius Broniaus Rudžio vardus) dėmesys medžiagiškumui, figūriniam išraiškingumui, praeities meno motyvams (tegul ir labai stipriai transformuotiems – sakykime, Rudžio atveju galima išgirsti anapus horizonto nutolusį neolitinės Mažosios Azijos ar ikikolumbinės Amerikos menų aidą, taip pat išvysti suprematizmo ir siurrealizmo šešėlius) ir t.t.

Transavangardas nėra joks žmogus (daugiau, kaip matėme iš išvardintų vardų-pavardžių) ar, juo labiau, valstybė. Tai meninė terpė, tam tikras idėjinis kontekstas, gal net savotiškas mentalinis burbulas, kuriame svarbūs (vėlgi galima pakartoti it kokią mantrą!) yra tokie dalykai kaip kūniškumas ir manualinis (rankų darbo, žmogiškojo matmens apskritai) aspektas darbo atsiradimo procese, giluminiai tikėjimo dalykai ir net magiškieji ritualai. Vėlgi – toliau neverta net verbalizuoti, nes jau pats save imu įtarinėti, kad bandau žodžiais nusakyti vaizdinius dalykus. O juk užtenka paimti išmanųjį įrankį arba prisėsti prie šviečiančios kompiuterio dėžės ir išsiaiškinti, pasižiūrėti – kas yra tas transavangardas.

Arba pasižiūrėti į Broniaus Rudžio darbų visumą.

Taigi, pripažinkime, kad šis menininkas jau beveik pusšimtį metų atstovauja transavangardui Lietuvoje. Kuo tai būtų galima pagrįsti? Formų kalbos nebenagrinėkime (vėlgi galima užmesti akį į ankstesnes pastraipas). Tik paminėkime, kad Rudys yra retas paukštis mūsų platumose koncentracijos į du momentus plastinės kalbos ir raiškos kontekste.

Visų pirma (ir būtina tai akcentuoti didžiosiomis raidėmis!) jis yra PIEŠĖJAS (tad Rudys yra ne tik transavangardo garbės konsulas, bet ir didysis piešinio kunigaikštis). „Būta čia ko! – prunkštelėtų koks nors eruditas. – Mes turime, ir jau ne vienus metus, daugybę piešiančių menininkų.“ Taip, sutikčiau dėl tokio argumento, pateikdamas kontrargumentą, kad Rudys yra ne piešiantis menininkas, o piešiantis piešėjas. Kad ir kaip banaliai skambėtų, tačiau piešimas jam yra matymo ir mąstymo, ir net gyvenimo būdas. Daugelis autorių piešinį pasitelkia tik kaip analitinę ar atpalaiduojančią priemonę, tik kaip padedantį ramentą ar papildomą instrumentą, o šiam piešėjui piešinys yra tikslas ir uždavinys (nors kažin ar jis pats taip skambiai ir vaikėziškai deklaruotų). Piešia jis net tuomet, kai konstruoja instaliacijas ar atlieka performansus. Piešinys ten pedagogiškai veikia ir kaip meduolis, ir kaip vėzdas. Jis ir auklėja, ir skatina – galvoti, regėti, skaityti, interpretuoti. Beje, panašiai pas mus (ne tik žiūrovų auditorijoje, bet ir pačių menininkų aplinkoje) iš esmės nėra suvoktas abstrakcionizmas, ypač geometrinė jo atmaina (su kuria tam tikrų sąlyčio taškų turi ir Bronius Rudys).

Įspūdingos parodoje yra ne vienus metus kaupiamos ir įrišinėjamos menininko autorinės knygos – idėjų ir minčių albumai (tik gaila, kad jie „įmuziejinti“ – apvožti stikliniais sarkofagais), kuriuose lapai skaičiuojami tūkstančiais (sumanymų kiekis ten, jų viduje, turbūt dar didesnis), jos pačios yra kuo tikriausi konceptų tezaurai. Jų vartymas prilygtų gigantiškos parodos (turbūt Lietuvoje neatsirastų tokio dydžio ekspozicinės erdvės) lankymui.

Antras momentas yra glaudžiai susijęs su pirmuoju – kaip grafito milteliai ar tušo skystis su popieriumi. Piešti iš tiesų galima įvairiomis priemonėmis. Net aliejiniais dažais ant drobės arba žymekliu monitoriaus ekrane. Rudys daugybę metų naudoja ir išnaudoja tokias tradicines medžiagas kaip popierių (visokiausio plauko jo variantus) ir grafitą, akvarelę ar tušą kaip pigmentus (su papildomais kitokių ir įvairių spalvų „pagardais“). Turbūt neįmanoma atspėti (su žvakele bent man šalia stovėti neteko – nors kaip piešėjas Rudys tikrai nėra slapukas), tačiau matant tą aistringą dažo ir plokštumos susijungimą stebina paradoksalus šio menininko kūrybos erotiškumas. Taip – jo piešinių visuma (o ir detalės) yra ne tik medžiagiška ar kūniška, bet netgi be galo erotiška. Paaiškinti tai sunku, o gal ir neįmanoma, nes lygiai taip pat „sėkmingai“ kas nors papasakotų apie bučinio paslaptį ar prisilietimų elektrą. Bet šis erotiškasis pradas įrodo, kad Rudys yra būtent to pietietiškojo (ne veltui savo parodą, ne taip seniai veikusią Vilniuje, VDA parodų salėse „Titanikas“, jis įprasmino prancūzų kalba – Déjà vu papier), temperamentingojo ir juslingojo transavangardo ambasadorius mūsų šaltoje ir apniukusioje, santūrioje ir tamsybėse skendinčioje padangėje.

Tad kodėl Rudį pavadinau „tik“ garbės konsulu? Todėl, kad dogmatiškai lyginant su pirminiu transavangardo penketu būtų akivaizdu, jog jis nėra toks lyriškai sentimentalus kaip šie. Na, išoriniu geometrizmu galėtų broliuotis su Nicola De Maria kompozicijomis. Bet ir pastarosios Rudžio piešinių (masteliais kartais kur kas mažesnių) atžvilgiu atrodytų it siuvinėtos staltiesės Romos Panteono ar Pesto šventyklų fone. Lietuvių menininkas tiesiog yra logiškesnis ir struktūriškesnis, o ir (čia svarbiausia) – konceptualesnis savo kolegų atžvilgiu. Geometrizuotos formos, žaidimas rašmenimis ir prasmėmis tai tik patvirtina. O ir lyginimai nenurodo, kad kažkas yra geresnis ar blogesnis, tačiau bando suorientuoti, jog ne viskas tapatu. Taip, tiek vieniems, tiek Broniui labai svarbu literatūra. Tačiau transavangardo atveju dėl vaizdingumo galime kalbėti apie Petrarcos poeziją ir neapolietiškas daineles, o lietuvio darbuose viršų yra paėmęs ūkiškas galvojimas – inžinerija ir konstravimas, instrukcijos aparatams ir patarimai jaunoms poroms (jeigu jau prabilome apie erotizmus...). Rudžio kūryboje analitinis pradas, iš-mąstymo būdu atsiradęs kūrinių pagrindas iš tiesų yra be galo svarbūs. Būtent dėl jų piešinys nėra tiesiog eskizas ar pagalbinė studija, o galutinis tvarinys per se. Būtent čia mūsų piešėjo ir italų transavangardo keliai „išsiskiria“... Todėl jis, būdamas savimi, gali dar garbingai kažkam kitkam ir atstovauti.

O tiems piliečiams, kurie vis dar mėgsta priešinti juslinį ir loginį, emocinį ir racionalųjį pradus, galima priminti vengrų menininko Ernő Rubiko kūrinį – kubą (beje, dienos šviesą ir populiarumą išvydusį beveik tuo pačiu metu, kai Rudys Šiauliuose ir Lietuvoje pradėjo aktyvią savo kaip dailininko karjerą). Taip, jame reikia daug galvos sukimo ir netgi skaičiavimų, tačiau tame mechaniniame kubelių sukiojime esama ir karštos aistros. Tie, kas bandė įveikti šią užduotį, turėtų patvirtinti. Tad galvoje kirba gal net kiek šventvagiška mintis, kad Rudžio piešiniai savo procesu ir siekiamybėmis primena tą „kubiką“. Klaipėdoje esančioje parodoje ekspozicijos visuma tai tik dar labiau patvirtina. Atskiros kompozicinės struktūros (paprasčiau tariant – tiesiog darbai) čia suskaidytos ir uždarytos į savotiškus gardelius, primenančius korius ar minėtą galvosūkį. Juolab net ir kai kurių kūrinių siluetai primena Rubiko kubo sprendimo būdus – „kryžių“ (Cross), „pirmus du sluoksnius“ (F2L) ar „viršutinio sluoksnio kombinavimą“ (PLL)... Pats autorius pripažįsta, kad norėjo suformuoti uždarą „organizmą“, kažką, kas primintų apie begalybę Möbiaus juostą. Man regis, kad jam pavyko, – taip, kaip tūlam pasisektų sutvarkyti kubą ir jame juodomis linijomis perskirtas spalvas.

Šie metai yra Broniaus Rudžio metai. Su savo darbais jis keliauja po Lietuvą: metus pasitikęs „Titanike“, pavasarį – Klaipėdoje, vasaros jis su senų darbų retrospektyva (ir turbūt – naujų perspektyva) Šiauliuose. Belieka tikėtis, kad tokiu būdu didesnis dėmesys bus skirtas ne tik nepelnytai per mažai vertinamam menininkui, bet ir piešinio kultūrai apskritai.

Paroda veikia iki kovo 24 d.

KKKC parodų rūmai (Didžioji vandens g. 2, Klaipėda)