Raktažodis: Dailė

Adomo Storpirščio požeminių padangių miestai

Gegužės 10 dieną alternatyvioje Vilniaus dailės akademijos ekspozicinėje erdvėje „Krematoriumas“ atidaryta asmeninė Adomo Storpirščio tapybos ir animacijos paroda. Tai – antroji animatoriaus specialybę studijuojančio jaunojo menininko paroda. Apie tai, jog pateksime į paradoksalią erdvę, įspėja Anglijos metro logotipą imituojantis parodos plakatas ir pavadinimas „Aboveground Underskies Aboveskies“. Būtent vėsiame rūsyje esame pakilę virš žemės, debesų, ir apskritai virš realybės, kitaip tariant, siurrealistinėje plotmėje. 

Projektas „Patalpinti“. III dalis

Projekto „Patalpinti“ autoriai ir dalyviai – Vilniaus dailės akademijos Tapybos katedros III kurso studentai, kurių paroda buvo eksponuojama Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokykloje. Joje greta kūrinių, kaip pilnaverčiai parodos eksponatai, buvo rodomi ir studentų tekstai, dabar persikeliantys į virtualų būvį. Dalijamės trečiąja dalimi, kurioje savo kūrybą pristato Eglė Karanauskaitė, Iveta Utakytė ir Eimantė Šimkutė.

Elvyros Katalinos Kriaučiūnaitės kūrybos paroda „Apie viską ir apie nieką“

2017 m. gegužės 9–27 dienomis Vilniaus grafikos meno centro galerijoje „Kairė-dešinė“ veiks Elvyros Katalinos Kriaučiūnaitės kūrybos paroda „Apie viską ir apie nieką“.

Atidarymas 2017 m. gegužės 9 d., 18 val. (Latako g. 3, Vilnius)

Grafikės Elvyros Katalinos Kriaučiūnaitės (1942) paroda Apie viską ir apie nieką skirta dailininkės pamėgtam miniatiūros žanrui, kuriame, nepaisant kuklaus dydžio, telpa viskas.


Ankstyvojoje kūryboje Kriaučiūnaitė išbandė įvairių technikų galimybes: litografijos minkštumą, šilkografijos spalvingumą, įvairias mišrias technikas, kol galiausiai pirmenybę atidavė ofortui. 1994 m. apsilankiusi Argentinoje, šalyje, kurioje gimė, Elvyra mokėsi popieriaus meno paslapčių pas menininką Ricardo Crivelli. Atsivėrusios naujos kūrybinės galimybės tiesiog pakerėjo dailininkę, ir autorinės gamybos popierius tapo pagrindu beveik visiems tolimesniems sumanymams, net subtilių graviūrų spausdinimui. Dailininkė išradingai panaudoja autorinio popieriaus teikiamas galimybes – peršviečiamumą, faktūros rupumą ir įvairovę, lapo formos neapibrėžtumą.


Elvyra Kriaučiūnaitė kaip menininkė subrendo Lietuvoje, čia sukurti ryškiausi jos kūriniai, įgytas dailės mylėtojų ir žinovų pripažinimas. Meilė gimtajai Argentinai praplėtė dailininkės kūrybos lauką, neatsiejamą nuo pietietiško temperamento ir muzikinio ritmo pojūčio, iš dalies nulemto jos pamėgto ilgesingo tango atgarsių. Šioje miniatiūrų parodoje atsiveria platus menininkės galimybių spektras: nuo eksperimentinio fragmento iki išbaigtų pavienių kompozicijų ar sumanymo plėtotę pratęsiančių ciklų. Jie skirti žiūrovui, kuriam artima kūrėjos pasaulio samprata. Tai pasaulis, kuriame viešpatauja ne deklaracijos, destrukcija ar chaosas, bet atrandama daug grožio, meilės ir darnos.

Regina Urbonienė
Organizatorius Vilniaus grafikos meno centras
Rėmėjai LR Kultūros ministerija, Lietuvos kultūros taryba Informacija +370 5 261 19 95, graphic.lt

Projektas „Patalpinti“. II dalis

Projekto „Patalpinti“ autoriai ir dalyviai – Vilniaus dailės akademijos Tapybos katedros III kurso studentai, kurių paroda buvo eksponuojama Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokykloje. Joje greta kūrinių, kaip pilnaverčiai parodos eksponatai, buvo rodomi ir studentų tekstai, dabar persikeliantys į virtualų būvį. Dalijamės antra dalimi, kurioje savo kūrybą pristato Jūratė Girdvainis, Ieva Jaruckytė ir Tatjana Seredocha.

Dingęs Vilnius (Užupis)

Pasakojimą apie jaunos menininkės Rūtos Šimelionytės (g. 1988)  kūrybos parodą neatsitiktinai norisi pradėti nuo replikos garsiajam Vlado Drėmos veikalui „Dingęs Vilnius“. Rūta su savo paroda „įvelia“ žiūrovą į kiek kitokią situaciją – čia tikrai kalbama apie dingusias Užupio vietas, tačiau ne apie fizinius jo objektus, o apie mįslingai išgaravusius tapybos darbus su šio Vilniaus kvartalo motyvais...

Pasišventęs knygrišystės menui

Rimantas Dūda – profesionalus meninės odininkystės kūrėjas, Lietuvos dailininkų sąjungos narys, Vilniaus knygrišių gildijos narys. Mokėsi M.K. Čiurlionio menų mokykloje, 1977 m. baigė Estijos dailės institutą, meninį odos apdirbimą. 1977–1997 m. dirbo Vilniaus kombinate „Dailė“, nuo 1997 m. vadovavo įmonei „Rimanto Dūdos PĮ“. Dalyvavo visose odininkų ir knygrišių parodose Lietuvoje, taip pat kai kuriose tarptautinėse parodose užsienyje (Estijoje, Italijoje, Prancūzijoje, Airijoje, Vokietijoje, Latvijoje, Rusijoje), apdovanojimais įvertintas Rusijoje, Lietuvoje, Estijoje. 1997 m. „Baltų lankų“ leidyklos organizuotoje knygrišystės parodoje-konkurse Jeano-François Lyotard’o knygai „Postmodernus būvis“ Rimantui Dūdai buvo skirta pirmoji vieta. 1998 m. LDS organizuotoje parodoje buvo apdovanotas dailininko kūrinys „Puodelis“. 2000 m. Taline, II tarptautinėje meninio knygų įrišimo ir kaligrafijos parodoje „Scripta manent II“, diplomu įvertintos dvi autorinio rišimo knygos: Doris Kareva „Armuaeg“ ir Jaan Kaplinski „If I Must Be At All“.

Instrukcija paminklui

Visuomenei pristatyta basanavičių galerija tarsi rodo, kad paminklo galimybės išsisėmė, užstrigo blogiausiose praėjusio šimtmečio pradžios tradicijose. Bet taip nebūtinai turi likti. Konkurse dalyvaujantiems menininkams ir komisijai siūlau aplankyti parodą „Juzeliūno kabinetas: modernėjantis lietuviškumas“. Ten pilna idėjų šiuolaikiniam paminklui. Jas siūlo kompozitorius Šarūnas Nakas, todėl iškilią praeities asmenybę galima sugroti, suvaidinti, ragauti ar timptelėti už kaklaraiščio. Naftalino – nė kvapo.

 

Iki šios parodos Julius Juzeliūnas man buvo beveik vien pavardė. Jis nebuvo mano kompozitorius. Mano kompozitoriai yra Bronius Kutavičius, Osvaldas Balakauskas, Vidmantas Bartulis, Onutė Narbutaitė, pats Šarūnas Nakas. Kai kuriuos radau humoro ir informacijos lydinyje – Juzeliūno „periodinėje elementų lentelėje“. Muziejinius pasakojimus apie mokinius ir mokytojus paprastai praleidžiu. Čia jie tiesiog įteka į smegenis. Juzeliūno mokykla išskleidžiama dviem „moksliškais“ brėžiniais, turinčiais potekstę: kultūra yra ne kas kita kaip žinomų cheminių elementų junginiai. Vienas junginys, vėliau parodoje įvardijamas kaip „Juzeliūno akordas“, susidaro per daugybę mutacijų iš tokių tolimų elementų kaip Ferencas Lisztas ir Piotras Čaikovskis. Bet Juzeliūno knygoje „Akordo sandaros klausimu“ kalbama ir apie tokias pirminės materijos formas, kurioms neužklijuosi pavardės etiketės. Tai – liaudies dainose išsaugotos senosios indoeuropiečių ir baltų muzikinės struktūros.

Ką reiškia mažas formatas?

Nelinksmas juokas, kad kultūrinė spauda turėtų džiaugtis, jog ėjimas į darbą dar nėapdėtas mokesčiu, aktualus jau daugelį metų, o su naujais mokesčiais ir su nauja tendencija, kad Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas taip pat remia didžiuosius interneto portalus (kiekvienam akivaizdu, kad dėl politikos), tapo dar aktualesnis. Yra vilties, kad nauji „Sodros“ mokesčiai, papildomai nuskaitomi nuo ir taip gėdingai mažų autorinių honorarų, bus atšaukti. Nes vien dėl šlovės ir įtakos niekas ilgai nerašys. Tai jau nebe nepriklausoma spauda, o tikroji kritikos mirtis. Tada kultūros kūrėjams ir jų vadybininkams liktų tik didieji portalai, skelbiantys renginių organizatorių pranešimus spaudai ir apsimetantys turį Kultūros rubriką.

 

Kartais žurnalistai parengtų originalias publikacijas, patinkančias autorių tėvams ir artimiesiems. Nepamenu, kad būčiau skaičiusi žurnalistinį analitinį tekstą apie kultūrą (reikia pripažinti, kad visi bandymai baigdavosi vos prasidėję, išimtys retos), dauguma yra reprezentaciniai („ak kaip smagu, ak kaip gilu“) arba puolamieji. Puolamieji pasirodo labai retai ir ne be priežasties, bet yra tokie pat nuobodūs kaip ir giriamieji. Didžiąją teksto dalį sudaro citatos, kas ką pasakė, teigė, atskleidė, sukrėtė atvirumu ir t.t. ir pan. Iš pradžių atrodytų, kad niekas nepasikeitė. Kad valstybė ir toliau remia kultūros refleksiją, bet galiausiai kažko pritrūktų, kaip santykiuose, kurie grindžiami plepalais. Žurnalistika ir meno kritika yra du skirtingi dalykai, turintys absoliučiai kitokias funkcijas. Sutikime, kad kritika yra būtina ir kūrėjams, ir vadybininkams. Kritika ne tik kritikuoja, bet ir pripažįsta. O svarbiausia – įvertina kūrinį rimtai. Kultūra be rimto atsako yra tik vakarėlis, kuris labai greitai pasibaigia. Žmonės, kurie nesidomi menu, bet eina į atidarymus nusifotografuoti, išsivaikšto.

Pippo Ciorra: Architektūros kuravimas kaip teorijos forma

Kuomet architektūros vertės ir vertinimo klausimai okupuoja dienraščių antraštes, kuomet architektūrą imame nagrinėti kaip kultūros reiškinį ir ieškome jos analizės įrankių, į Vilnių skaityti paskaitos Architektūros (aktualijų) fonde apie architektūros kuravimą kaip kritikos įrankį atyksta garsus Italijos architektūros kritikas Giuseppe (Pippo) Ciorra. Pokalbio su Pippo Ciorra metu bus galima išgirsti jo įžvalgas apie svarbiausias pasaulinės architektūros aktualijas bei atsakymus į klausimus – kaip ir kodėl kinta architektūros kuravimo forma bei turinys, su kokiais iššūkiais susiduria šiuolaikinis kuratorius, transformaciją išgyvenančios ”ekonominės architektūros“ rinkos, akivaizdoje?

Pokalbis anglų kalba vyks 2017 m. sausio 11 dieną, trečiadienį, Nacionalinėje dailės galerijoje (NDG), Konstitucijos pr. 22, Vilniuje. Pokalbio pradžia 20.00 val. Renginys nemokamas.

Dailė

Tradiciškai kvietėme dailės kritikus, filosofus, kuratorius, menininkus pasidalinti įspūdžiais apie besibaigiančius metus. Klausėme, kas labiausiai įsiminė: 1) įvykiai; 2) asmenybės; 3) tekstai.

PUSLAPIS
26

Žurnalas „Kinas”SKAITYKITE ŽURNALE „KINAS”

Kanų užrašai (IV)

Septinta diena

 

Kanai reikalauja staigios nuomonės. Jos prireikia ne tik rašant iškart po peržiūrų, bet ir bendraujant. Tavęs tikrai paklaus, ar patiko naujas Y. Lanthimoso darbas, kaip vertini A. Zviagincevą, ar matei M. Haneke ir kam atiduotum šakelę, jei apdovanojimai būtų jau rytoj. Po kelių įtemptų festivalio dienų pradedi atsakinėti kuo trumpiau: man patiko, visai nieko, tikėjausi daugiau. Šie apibūdinimai, aišku, nepasako nieko, bet puikiai nuo tavęs atbaido festivalio snobus.

 

Pakeliui į Ozo kino salę

Pro Kalvarijų ir Ozo gatvių sankryžą kasdien pravažiuoja tūkstančiai mašinų, ir galbūt tik nedaugelis jose sėdinčių žmonių žino, kad čia pat esančiame pastate jau daugelį metų įsikūrusi legendinė Ozo kino salė. Valdemaras Isoda čia dirba jau beveik penkiasdešimt metų ir besilankantiems tapo neatsiejamu kino salės simboliu. Žiūrovus Valdemaras pasitinka saldainiais, o išlydi vildamasis, kad jie dar sugrįš. Įdomu, ar daugeliui jis įkvėpė meilę kinui? Festivalyje „Kino pavasaris“ bus rodomas debiutinis Rimanto Oičenkos filmas, fiksuojantis įprastą Valdemaro dieną nuo ryto iki darbo pabaigos.

Apie žmones iš daugiabučių

Festivalyje „Kino pavasaris“ įvyks nacionalinė Andriaus Blaževičiaus filmo „Šventasis“ premjera. Su filmo prodiusere Marija Razgute ir režisieriumi kalbėjomės, kai dar vyko filmavimai („Kinas“, 2015, nr. 4), vėl susitinkam su Andriumi, kai filmas jau baigtas ir apkeliavęs ne vieną festivalį.

Žurnalas „Kinas”ŽURNALAS „KINAS”