Raktažodis: Dailė

Dingęs Vilnius (Užupis)

Pasakojimą apie jaunos menininkės Rūtos Šimelionytės (g. 1988)  kūrybos parodą neatsitiktinai norisi pradėti nuo replikos garsiajam Vlado Drėmos veikalui „Dingęs Vilnius“. Rūta su savo paroda „įvelia“ žiūrovą į kiek kitokią situaciją – čia tikrai kalbama apie dingusias Užupio vietas, tačiau ne apie fizinius jo objektus, o apie mįslingai išgaravusius tapybos darbus su šio Vilniaus kvartalo motyvais...

Pasišventęs knygrišystės menui

Rimantas Dūda – profesionalus meninės odininkystės kūrėjas, Lietuvos dailininkų sąjungos narys, Vilniaus knygrišių gildijos narys. Mokėsi M.K. Čiurlionio menų mokykloje, 1977 m. baigė Estijos dailės institutą, meninį odos apdirbimą. 1977–1997 m. dirbo Vilniaus kombinate „Dailė“, nuo 1997 m. vadovavo įmonei „Rimanto Dūdos PĮ“. Dalyvavo visose odininkų ir knygrišių parodose Lietuvoje, taip pat kai kuriose tarptautinėse parodose užsienyje (Estijoje, Italijoje, Prancūzijoje, Airijoje, Vokietijoje, Latvijoje, Rusijoje), apdovanojimais įvertintas Rusijoje, Lietuvoje, Estijoje. 1997 m. „Baltų lankų“ leidyklos organizuotoje knygrišystės parodoje-konkurse Jeano-François Lyotard’o knygai „Postmodernus būvis“ Rimantui Dūdai buvo skirta pirmoji vieta. 1998 m. LDS organizuotoje parodoje buvo apdovanotas dailininko kūrinys „Puodelis“. 2000 m. Taline, II tarptautinėje meninio knygų įrišimo ir kaligrafijos parodoje „Scripta manent II“, diplomu įvertintos dvi autorinio rišimo knygos: Doris Kareva „Armuaeg“ ir Jaan Kaplinski „If I Must Be At All“.

Instrukcija paminklui

Visuomenei pristatyta basanavičių galerija tarsi rodo, kad paminklo galimybės išsisėmė, užstrigo blogiausiose praėjusio šimtmečio pradžios tradicijose. Bet taip nebūtinai turi likti. Konkurse dalyvaujantiems menininkams ir komisijai siūlau aplankyti parodą „Juzeliūno kabinetas: modernėjantis lietuviškumas“. Ten pilna idėjų šiuolaikiniam paminklui. Jas siūlo kompozitorius Šarūnas Nakas, todėl iškilią praeities asmenybę galima sugroti, suvaidinti, ragauti ar timptelėti už kaklaraiščio. Naftalino – nė kvapo.

 

Iki šios parodos Julius Juzeliūnas man buvo beveik vien pavardė. Jis nebuvo mano kompozitorius. Mano kompozitoriai yra Bronius Kutavičius, Osvaldas Balakauskas, Vidmantas Bartulis, Onutė Narbutaitė, pats Šarūnas Nakas. Kai kuriuos radau humoro ir informacijos lydinyje – Juzeliūno „periodinėje elementų lentelėje“. Muziejinius pasakojimus apie mokinius ir mokytojus paprastai praleidžiu. Čia jie tiesiog įteka į smegenis. Juzeliūno mokykla išskleidžiama dviem „moksliškais“ brėžiniais, turinčiais potekstę: kultūra yra ne kas kita kaip žinomų cheminių elementų junginiai. Vienas junginys, vėliau parodoje įvardijamas kaip „Juzeliūno akordas“, susidaro per daugybę mutacijų iš tokių tolimų elementų kaip Ferencas Lisztas ir Piotras Čaikovskis. Bet Juzeliūno knygoje „Akordo sandaros klausimu“ kalbama ir apie tokias pirminės materijos formas, kurioms neužklijuosi pavardės etiketės. Tai – liaudies dainose išsaugotos senosios indoeuropiečių ir baltų muzikinės struktūros.

Ką reiškia mažas formatas?

Nelinksmas juokas, kad kultūrinė spauda turėtų džiaugtis, jog ėjimas į darbą dar nėapdėtas mokesčiu, aktualus jau daugelį metų, o su naujais mokesčiais ir su nauja tendencija, kad Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas taip pat remia didžiuosius interneto portalus (kiekvienam akivaizdu, kad dėl politikos), tapo dar aktualesnis. Yra vilties, kad nauji „Sodros“ mokesčiai, papildomai nuskaitomi nuo ir taip gėdingai mažų autorinių honorarų, bus atšaukti. Nes vien dėl šlovės ir įtakos niekas ilgai nerašys. Tai jau nebe nepriklausoma spauda, o tikroji kritikos mirtis. Tada kultūros kūrėjams ir jų vadybininkams liktų tik didieji portalai, skelbiantys renginių organizatorių pranešimus spaudai ir apsimetantys turį Kultūros rubriką.

 

Kartais žurnalistai parengtų originalias publikacijas, patinkančias autorių tėvams ir artimiesiems. Nepamenu, kad būčiau skaičiusi žurnalistinį analitinį tekstą apie kultūrą (reikia pripažinti, kad visi bandymai baigdavosi vos prasidėję, išimtys retos), dauguma yra reprezentaciniai („ak kaip smagu, ak kaip gilu“) arba puolamieji. Puolamieji pasirodo labai retai ir ne be priežasties, bet yra tokie pat nuobodūs kaip ir giriamieji. Didžiąją teksto dalį sudaro citatos, kas ką pasakė, teigė, atskleidė, sukrėtė atvirumu ir t.t. ir pan. Iš pradžių atrodytų, kad niekas nepasikeitė. Kad valstybė ir toliau remia kultūros refleksiją, bet galiausiai kažko pritrūktų, kaip santykiuose, kurie grindžiami plepalais. Žurnalistika ir meno kritika yra du skirtingi dalykai, turintys absoliučiai kitokias funkcijas. Sutikime, kad kritika yra būtina ir kūrėjams, ir vadybininkams. Kritika ne tik kritikuoja, bet ir pripažįsta. O svarbiausia – įvertina kūrinį rimtai. Kultūra be rimto atsako yra tik vakarėlis, kuris labai greitai pasibaigia. Žmonės, kurie nesidomi menu, bet eina į atidarymus nusifotografuoti, išsivaikšto.

Pippo Ciorra: Architektūros kuravimas kaip teorijos forma

Kuomet architektūros vertės ir vertinimo klausimai okupuoja dienraščių antraštes, kuomet architektūrą imame nagrinėti kaip kultūros reiškinį ir ieškome jos analizės įrankių, į Vilnių skaityti paskaitos Architektūros (aktualijų) fonde apie architektūros kuravimą kaip kritikos įrankį atyksta garsus Italijos architektūros kritikas Giuseppe (Pippo) Ciorra. Pokalbio su Pippo Ciorra metu bus galima išgirsti jo įžvalgas apie svarbiausias pasaulinės architektūros aktualijas bei atsakymus į klausimus – kaip ir kodėl kinta architektūros kuravimo forma bei turinys, su kokiais iššūkiais susiduria šiuolaikinis kuratorius, transformaciją išgyvenančios ”ekonominės architektūros“ rinkos, akivaizdoje?

Pokalbis anglų kalba vyks 2017 m. sausio 11 dieną, trečiadienį, Nacionalinėje dailės galerijoje (NDG), Konstitucijos pr. 22, Vilniuje. Pokalbio pradžia 20.00 val. Renginys nemokamas.

Dailė

Tradiciškai kvietėme dailės kritikus, filosofus, kuratorius, menininkus pasidalinti įspūdžiais apie besibaigiančius metus. Klausėme, kas labiausiai įsiminė: 1) įvykiai; 2) asmenybės; 3) tekstai.

Paraleliniai pasakojimai

Retrospektyvinė Algio Skačkausko tapybos paroda Nacionalinėje dailės galerijoje (kuratorė Milda Žvirblytė) suskirstyta į ketvertą paralelinių pasakojimų. Kiekvienas jų turi pavadinimą, paremtą būdingais tapytojo paveikslų ir piešinių vaizdiniais („Sutemos“, „Nuotaka“, „Orfėjas“, „Prie stalo“). Čia slypi tam tikri spąstai – jei į Skačkausko tapybą žvelgtume vien kaip į ikonografinę medžiagą – tai gausi, įnoringa, persiliejanti vaizdinija be aiškių ribų ir atitvarų. Biblijos citatos jo kūryboje nuolat persipina su gatvės gyvenimu, sakralus avinėlis čia pat virsta kone „Avinėlių tylėjimo“ metafora, sielos šauksmai sklinda podraug su kone pornografiniais piešinukais, makabriškomis scenomis. Todėl jos skaidymas į „narvelius“ gali pasirodyti dirbtinis, sąlygiškas. Kita vertus, visas keturias parodos dalis jungia poezijos „suoleliai“ – aktoriaus Alekso Kazanavičiaus skaitomi Skačkausko eilėraščiai, kurie tarsi ištrina ribas, naikina vaizdų teritorijas ir jų sienas. Garsas parodoje tampa netgi kiek šamanišku ritualu, nes žiūrėdamas į paveikslus girdi ne paskirus žodžius, o tik monotonišką skaitovo balsą, kuris suburia vaizdus, sušaukia šventuosius, pajacus, demonus, deives ir paleistuves į krūvą... Taigi išeitų, kad garsas galbūt net „legitimuoja“ pačią parodos struktūrą – sistema čia ir yra, ir ne. Kaip ir visoje Skačkausko tapyboje, kurioje ryškus ir modernistinis uždarumas, atsiribojimas, nes nuolat klaidžiojama po antlaikiškas mito erdves, ir postmodernistinis vaizdų, temų koliažas, pulsuojantis egzistencine, socialine satyra.

Linksmasis labirintas

Nomadai, rizomos ir labirintai jau tapo kultūrine mada. Žiniasklaidos diskursui pritaikyta Gilles’io Deleuze’o ir Félixo Guattari filosofija ragina nebe maištauti, o pramogauti. Klajonės kažkieno nubraižytu taku be tikslo ką nors naujo sužinoti, prisiminti ar apmąstyti šiems laikams tinka. Minotauras apdairiai nužudytas. Pasistengiama, kad už kiekvieno posūkio lauktų staigmena. Ir kad išėjimas būtų randamas be Ariadnės siūlo, jau seniai sutrūkinėjusio keliaujant po interneto svetaines, dirbtuves, virtuves ir sandėliukus.

Tokia schema paranki parodoms, neperšančioms nei požiūrio, nei tezės apie meno padėtį, nepretenduojančioms apibendrinti, nes to padaryti dabartiniame nuo informacijos sproginėjančiame pasaulyje nebeįmanoma. Pamačiusi Vilniaus tapybos trienalės anotacijoje sąvoką „labirintas“, prisiminiau prieš dvejus metus tuo pačiu metų laiku Šiuolaikinio meno centre veikusį Dainiaus Liškevičiaus „Labyrinthus“, kuris mane tebevedžioja sąmonės vertikalėmis ir Žemės erdvėlaikiais. Tačiau tokie kūriniai atsitinka itin retai, jų patirtį reikia suskliausti kaip išankstines nuostatas. Žinodama, kad dvylikos šalių tapybos dabarties labirintą konstravo Linas Liandzbergis, nusiteikiau smagiam nuotykiui – ir neapsirikau.

Giedriaus Jonaičio ligos istorija?

Staiga apsidairę, iškišę galvas iš savo socialinių tinklų galime ir nustebti – laisvės sąvoka sparčiai nyksta iš viešojo diskurso lyg nelaistomos salotos po aštria Afrikos saule, draudimai (žinoma, skirti mus apsaugoti nuo mūsų pačių) dauginasi, atrodo, vis kovojame už savo teises, kovojame, o jos irgi vysta lyg apniktos amaro. Sakoma, kad roko muzika sugriovė Sovietų Sąjungą, o kur ji dabar, ta muzika, tie tūkstančius surinkdavę koncertai? Bukowskis tapo hipsterių kabaku, brangiausi fortepijonai keliauja į Gariūnus ir visiems ramu – joks Jurgis Mačiūnas su kompanija (Emmettu Williamsu, Wolfu Vostellu, Nam June Paiku, Dicku Higginsu, Benjaminu Pattersonu) jo nesuniokos, nes Fluxus perkamas už milijonus, o ne priešinasi komercializmui ir instituciniam menui, smerkia įprastinį rinkos diktatą meno produkcijai ir siekia menininko nepriklausomybės, kaip pradžioje buvo sumanyta. Vargu ar šiais tvarkingo, sveiko, žaliojo gyvenimo būdo laikais ilgai tvertų Hemingway’us, o Kurtas Cobainas tarsi nujausdamas tokio beveik celibatinio pasaulio atėjimą movė ten, kur jo negali pasiekti žemiškieji draudimai. Kieti rūkantys vyrukai, „Marlboro“ vyrai ant arklių, jau seniai liko už posūkio. Net Bondas, Džeimsas Bondas nebekiša nosies, surinkus „Bond“ „Google“ pirmiausia siūlo... bond calculator. Toks laikas – skaičiuoti Europos Sąjungos išmokas, kurios plaukia ramia upe lyg ir pas mus, bet ne mums. Ir tas kūrybinis pamišimas, kuriuo pažymėtas menininko mitas, taip pat lieka praeitame šimtmetyje. Dabar reikalingi kalkuliuojantys menininkai. Tiriantys. O tie, kurių vitališkumas, nesušukuotas charakteris netelpa į Europos Sąjungos standartus, atsiduria savo privataus gyvenimo rezervatuose. Net Evaldas Jansas, savo legendą kūręs būtent drastiškų, „purvinų“, agresyvių veiksmų ir artefaktų pagrindu, įlindo į stilingą kostiumą, rengia vernisažus aukštuomenei, jo parodų plakatai ant reklamos stulpų užplūsta miestą, nes niekas nenori likti išsišokėliu! Būti prarastąja karta labai nepatogu, dabar mes visi žali ir todėl teisūs.

Klajojimo paralaksas

Anąkart užsiminiau apie nostalgiją ir štai vėl.

 

Rašymas parodai jau užsidarius, kol ji keliauja į kitą miestą, atitinka Juozo Budraičio fotografinių reminiscencijų paralaksą. Paryžiaus gatvių nuotraukos tampa menu pasaulio santvarkai pasislinkus taip, kad nebelieka mus nuo to miesto skyrusios sienos. Ten nukeliauti – elementaru, ir jau užaugo karta, nepažįstanti jausmo, kad pasaulis tau užvertas. Budraičio, 1979 m. išleisto į Paryžių filmuotis juostoje „Karlas Marksas. Jaunystės metai“ (režisierius Levas Kulidžanovas), padėtis buvo išskirtinė. Jis matė tai, kas kitiems buvo tiktai prastos reprodukcijos istorijos knygose. Jis vaikščiojo tomis gatvėmis – vieną kartą. Pasivaikščioti po jo parodą „Mano Paryžius“ galima dukart – atstumas tarp Vilniaus ir Kauno juk nedidelis.

 

Bet yra dar vienas paralaksas. Pasak kuratorės Margaritos Matulytės, Budraičiui vaidinti paryžietiškame filmo epizode reikėjo nedaug, tad jis turėjo laiko slampinėti po miestą ir fotografuoti. Dabar taip nebebūna. Tad man ši paroda yra ne tiek apie fotografijos meną ar Paryžių, kiek apie prarastą lėtumą, svajojimą būnant kažkur „tarp“. Muziejaus salėse stovėjo tokio buvimo simboliai – paryžietiškų kavinių staliukai. Jų metalinis ažūras jau parūdijęs. Ant kėdės atkaltės – tikras Budraičio Paryžiuje anuomet vilkėtas paltas, beretė ir planšetė, atpažįstami sovietinio inteligento atributai, tampantys fetišais. Atrodo, jų savininkas tik trumpam nuėjo – tuoj sugrįš ir eis toliau patirti miesto. Jo kūnišką buvimą čia, parodoje, patvirtina stendas su tuomet naudotu fotoaparatu, knygomis ir plokštelėmis. Viena sukasi ant patefono, dainuoja Edith Piaf ir burtai suveikia: esu ten, bastausi po Paryžių aname laike.

PUSLAPIS
26

Žurnalas „Kinas”SKAITYKITE ŽURNALE „KINAS”

Būti nusikaltimo bendrininku, arba Vedami pasąmonės keliais

Vienas turtingas prancūzų ekscentrikas Dynnas Eadelas, keliaudamas po Sinajaus dykumą, greičiausiai buvo apsvaigęs nuo kvaišalų, nes, prisiminęs Davido Lyncho filmą „Kopa“ („Dune“, 1984), panoro jį pažiūrėti dideliame ekrane smėlio kopų apsuptyje. Taip atsirado ir buvo įgyvendinta kino teatro po atviru dangumi vidury niekur idėja. Deja, pastačius milžinišką ekraną, išdėliojus kėdes ir susirinkus svečiams, kai beliko įžiebti projektoriaus lempą, įvyko elektros perkrova. Seansas buvo atšauktas, Eadelas daugiau niekada negrįžo į Sinajų, kino teatro kėdės bei ekranas buvo palikti dykumos stichijos ir laiko valiai, o jų išnaras dar ir dabar galima pamatyti iš palydovo. Tą kartą gigantomanija ir avantiūrizmas nesuveikė.

Jaučiami, bet neparodyti

Douglaso Gordono filmo „Neturėjau kur eiti“ („I Had Nowhere To Go“, 2016) preliude Jonas Mekas pasakoja apie savo pirmąją fotografiją. Tiksliau, bandymą ją padaryti. Tai įvyko Semeniškiuose, per karą. Pamatęs netoli kaimo žygiuojančius sovietų armijos kareivius, Mekas nusprendė išbandyti savo fotoaparatą ir išbėgęs į kelią nufotografavo link jo artėjančių kareivių būrį. Meką šiurkščiai sustabdęs rusų karininkas suplėšė ir sumindė iš jo kameros ištrauktą fotojuostelę. Taigi pirmoji būsimo Amerikos avangardinio kino judėjimo vėliavnešio nuotrauka dienos šviesos neišvydo, bet pabandykite ją įsivaizduoti...

Filmai apie mus

Gydytoja Ženi gydo senus, pavargusius, nepasiturinčius žmones – tipiškus socialinių paslaugų vartotojus. Jos kabinetas (taip ir noriu rašyti senamadišką „ambulatoriją“) įsikūręs priemiestyje. Kabinetas ankštas, tai dar paryškina gausūs ir dažnai neįgalūs gydytojos pacientai, kuriems sunku patiems užlipti ar nusileisti siaurais laiptais. Vieną vakarą Ženi neleidžia studentui praktikantui atidaryti durų – darbo valandos seniai baigėsi. Kitą dieną ji sužino, kad į duris skambinusi juodaodė mergina rasta negyva.

Žurnalas „Kinas”ŽURNALAS „KINAS”