Pradėti šiuo metu Nacionalinėje dailės galerijoje vykstančios tapytojo Algimanto Jono Kuro retrospektyvos apžvalgą norisi paminint tai, jog nei tapytojo kūryba, nei laikmetis, kada didžioji dalis parodoje rodomų darbų buvo sukurti (XX a. 8-asis ir 9-asis dešimtmetis), šio teksto autoriui nėra itin gerai pažįstami, o tai formuoja žvilgsnį iš savotiškos „nežinančiojo“ perspektyvos. Tebuvo žinoma tai, kad Kuras laikomas Lietuvos moderniosios tapybos klasiku, kartu su kitais vadinamosios „ketveriukės“ nariais (Kostu Dereškevičiumi, Arvydu Šalteniu ir Algimantu Švėgžda) svariai atnaujinusiu brežnevinio laikotarpio bei vėlesnę tapybą, prisidėjusiu prie asambliažo meno plėtotės ir per ilgus dėstytojavimo metus paveikusiu ne vieną tapybos studentų kartą.

Nuolat besislepiantys, samanomis apsikloję ir man nematomi. Tad beveik visi nepažįstami. Tikriausiai dar neatradau būdo prisijaukinti ar nieko neatnešiau mainais, kad būčiau įleista į paslaptingą simbiotiniais ryšiais ir hifiniais siūlais apsiraizgiusią grybų karalystę. Gal jie nenori pažindintis, nes vaikystėje per daug kartų skaičiau „Grybų karą“? O gal tiesiog nori ramiai gyventi savo uždaroje, nematomoje realybėje. Randu kitą sprendimą, leidžiantį bent trumpam pasižvalgyti po atkuriamą jų pasaulį, kuriame man jie visi pasirodytų. Nacionalinėje dailės galerijoje vykstančioje Andrejaus Polukordo parodoje „Nežinomi grybai“ (kuratorė Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė) pristatoma fiktyvi tikrų ir netikrų, išnykusių ir dar atsirasiančių grybų kolekcija, prisidengusi formalios mistikos dvelksmu.

LNDM Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje (TDDM) atidaryta keliaujanti šiuolaikinės juvelyrikos paroda „Kosmosas. Lemas. Juvelyrika“, joje 97 menininkai iš Lenkijos, Didžiosios Britanijos, Vokietijos, Suomijos, Australijos, Nyderlandų, Estijos, Ispanijos, Japonijos, Lietuvos „apmąsto kosmoso ir vieno ryškiausių XX a. rašytojų fantastų, futurologų, filosofų Stanisławo Lemo kūrybos sąsajas“. Paroda jau buvo pristatyta Gdanske, Vroclave (Lenkija), Mariaheidėje (Nyderlandai), toliau numatoma ją eksponuoti Vienoje, Londone ir Hjustone. Parodos Vilniuje proga kalbamės su jos koordinatore, ryškiausia juvelyrikos žinove ir kuratore Lietuvoje Jurgita Ludavičiene.

Nacionaliniame M.K. Čiurlionio dailės muziejuje nuo vasario vidurio veikia didžiulė paroda, skirta tapytojo, arsininko Antano Samuolio (1899–1942) 125-osioms gimimo metinėms. Net nemačiusi jos drąsiai visiems rekomendavau būtiniausiai apsilankyti, nes čiagi Samuolis! Meno žmonėms paaiškinimų praktiškai nereikia – šis tapytojas yra tapybos konstanta, gyvastingo ir tikro modernizmo liudijimas, kurį linksniuoja trys kartos dailininkų. Jis – toks net tapybinės optikos formuotojas, pro jo prizmę tikrinama, ar gera tapyba. Bet tuo pačiu metu jo personalija yra ir mitas, sukuriantis sąskambį su pasauline modernizmo istorija ir gal net išreiškiantis nacionalinės tapatybės skausmingumą. Jis yra tarsi daugiau nei menininkas, o ir Lietuvos tariamosios nuosakos (kas galėjo būti) ir nesėkmių skiedinio esencija.

Keista cituoti savo pačios tekstą, gal net nepadoru, tačiau daugelis mūsų tyrėjų tai daro nuolat, tad pasinaudosiu Kęstučio Šapokos numintu takeliu ir priminsiu savo tekstą, publikuotą beveik lygiai prieš 10 metų („Literatūra ir menas“, 2014 03 21), skirtą Romualdo Lankausko tapybai. Džiugintų, jei tai būtų tik priemonė išpūsti savo reitingus, tačiau šį straipsnį tenka išsitraukti dėl kitos priežasties – daugybė jame minėtų problemų liko praktiškai nepasikeitusios. Tiesa, įvyko ir vienas didelis pokytis – „Titanike“ atidaryta didelė retrospektyvinė menininko paroda „Netikėti nušvitimai“ (kuratorius Vidas Poškus). Ji suteikia progą ne tik vėl pakalbėti apie šį menininką, bet ir priminti nemažą jo kūrybos keliamų klausimų šleifą.

Kaip jaustis, kai į tave meta daugiau nei 300 meno kūrinių? Tyčia! MO parodoje „Šito pas mus nėra. Intymumas, normos ir troškimai Baltijos šalių mene“ kuratorių komanda (Inga Lāce, Adomas Narkevičius ir Rebeka Põldsam) žaidžia stokos ir pertekliaus kontrastais. Nuo popierinių sienų į mus veržiasi monumentalios figūratyvinės tapybos gausa, kviečianti skirti bent keletą valandų apmąstymams ir sugrįžti dar – pagaliau tas luvriškas efektas Vilniuje, kai menas tave nugali kiekybe (beveik nenuolaidžiaujant kokybei). Apie nemažą dalį rodomų darbų būtų galima parašyti po atskirą apžvalgą (daugelis jau ir aptarti istoriškai, o štai dar nauja laiko perspektyva).

2017 m. Darius Žiūra apgynė meno daktaro projektą „SWIM, Monumentas utopijai, Gustoniai, metatekstas“ (vadovė dr. Agnė Narušytė). Darbas parašytas eseistine forma ir nepanašus į tyrimo rezultatus pristatantį akademinį tekstą. Ką tik Vilniaus dailės akademijos leidykla ir „Kitos knygos“ šį tekstą išleido kaip knygą, pavadintą „Diseris“. Čia publikuojame pokalbį su autoriumi, pristatant knygą Vilniaus knygų mugėje.

Beveik prieš trejus metus miręs tapytojas Romualdas Radzevičius paliko gausų kūrybos palikimą, kuriuo rūpinasi sūnus kompozitorius Rokas Radzevičius kartu su žmona dainininke Aiste Smilgevičiūte. Jų iniciatyva Vilniaus rotušėje surengta ekspozicija yra jau trečia pomirtinė dailininko kūrybos paroda, kurią prasmingai papildo grupės „Skylė“ muzikinis vaizdo klipas „Tėvo ranka“, sukurtas tapytojo paveikslų motyvais (2022).

„Kunigunda, esi talentinga tapytoja!“ – prieš daugelį metų išgirdau šiuos žodžius tariančią Vidmantę Jasukaitytę. Mamos žodžiai dukrai. Poetės, rašytojos žodžiai dailininkei. Tąsyk giliai įstrigo tai, ką išgirdau, – suvokiau, kokią galią besąlygiškas palaikymas turi jauno menininko asmenybės formavimuisi. Spėčiau, tai padėtų atsakyti į klausimą, iš kur Kunigunda Dineikaitė turi tiek drąsos plaukti prieš srovę – tapyti priešingai, nei mokė Vilniaus dailės akademijos dėstytojai.

Šiuo laiku karo vaizdai yra užplūdę socialinius tinklus, žiniasklaidą. Atrodo, niekada anksčiau modernaus karo realijos nebuvo taip aiškiai transliuojamos. Tragiški vaizdiniai iš pradžių glumino, kėlė nuostabą, ilgainiui pripratimas ir nenoras taikstytis privertė žmones nusigręžti. Visuomenė dvasiškai pavargo nuo neišvengiamo smurto. Desperatiškas noras pakasti jausmus ir ignoruoti vykstančią neteisybę tampa nepakeliamas. Abejingumo fenomeną demaskuoja paroda „Ir aš tik žmogus“. Kaip šios parodos kūrėjams pavyksta lengvai kalbėti sunkiomis temomis?