Fake News apie sovietmetį ir tapytoją Romualdą Lankauską

Keista cituoti savo pačios tekstą, gal net nepadoru, tačiau daugelis mūsų tyrėjų tai daro nuolat, tad pasinaudosiu Kęstučio Šapokos numintu takeliu ir priminsiu savo tekstą, publikuotą beveik lygiai prieš 10 metų („Literatūra ir menas“, 2014 03 21), skirtą Romualdo Lankausko tapybai. Džiugintų, jei tai būtų tik priemonė išpūsti savo reitingus, tačiau šį straipsnį tenka išsitraukti dėl kitos priežasties – daugybė jame minėtų problemų liko praktiškai nepasikeitusios. Tiesa, įvyko ir vienas didelis pokytis – „Titanike“ atidaryta didelė retrospektyvinė menininko paroda „Netikėti nušvitimai“ (kuratorius Vidas Poškus). Ji suteikia progą ne tik vėl pakalbėti apie šį menininką, bet ir priminti nemažą jo kūrybos keliamų klausimų šleifą.

Visų pirma – istorija. Kaip jau rašiau, Lankauskas nebuvo sovietinei valdžiai priimtinas dailininkas. To meto nomenklatūra jo netoleravo, ir buvo už ką. Kaip prisiminimų knygoje rašo buvęs leidyklos direktorius Jonas Čekys, menininko tapybos paroda „Vagos“ leidykloje 1967 m. buvo skubiai uždaryta LKP CK įsakymu. Reikėtų paaiškinti, kad ne parodų salės, o nedidelės kelių įstaigų erdvės buvo viena iš nedaugelio galimybių menininkams eksponuoti laisvesnę kūrybą. Ten pat, „Vagos“ posėdžių salėje, 1968-aisiais buvo atidaryta Kazės Zimblytės abstrakcijų paroda, kuri po dviejų dienų uždaryta. Matyt, ilgametis leidyklos direktorius Čekys buvo progresyvių pažiūrų ir, kaip daugelis to meto intelektualų, domėjosi ne tik savo srities kultūriniais reiškiniais. Gal todėl 1972 m. po Romo Kalantos susideginimo ir jaunimo demonstracijų, kai valdžia įjungė represijų mechanizmą prieš bet kokią laisvesnės minties apraišką, Čekys buvo pašalintas iš grožinės literatūros leidyklos „Vaga“ direktoriaus pareigų.

Pirmoje Lankausko parodoje, sukėlusioje sovietų valdžios pyktį, buvo eksponuojama abstrakti tapyba. Žinia, komunistams abstrakcija atrodė kaip vienas pavojingiausių meno reiškinių, vadinamosios „buržuazinės ideologijos“ simbolis. „Vakaruose abstrakcija buvo modernizmo suklestėjimas, ji reiškė išsivadavimą iš tradicinės dailės kalbos, susijusios su objekto atvaizdavimu. Lietuvoje abstrakcijos apraiškos turėjo ir kitokių funkcijų: plastinės meninės kalbos įvairove buvo bandoma paneigti priverstinai brukamą socrealizmo ideologiją“, – teigia Kristina Budrytė disertacijoje „Lietuvos abstrakčioji tapyba sovietmečiu“.

Nepaisant griežtos meno reiškinių kontrolės, 7–8-ajame dešimtmetyje Lietuvoje buvo keletas nereprezentacinių, todėl mažiau tikrinamų erdvių parodoms. Kaip „Tartle“ parodos „Laisvėje ir nelaisvėje. Lietuvos dailė 1945–1990“ apžvalgoje rašo Neringa Petrauskaitė (Bernardinai.lt, 2021 12 08), tokiose „neformaliose parodų erdvėse savo ankstyvąsias abstrakcijas eksponavo ir Vladislovas Žilius, kurio profesinė veikla ir gyvenimo istorija yra įdomus pavyzdys, kad net ne turinys, o pati kūrinio stilistika, šiuo atveju – abstrakcija, galėjo tapti maištu prieš sovietinę sistemą“. Tiesa, čia negaliu nutylėti keisto jausmo, kylančio skaitant kai kurias publikacijas, susijusias su sovietmečiu. Šiuo atveju autorei reikėtų priminti, kad abstrakcija nėra „stilius“, kaip nėra tik naujo stiliaus sukūrimas visiems puikiai žinomas Kazimiro Malevičiaus „Juodasis kvadratas“ (1915). Modernistams naujos formos buvo išsilaisvinimas iš vergavimo mimezei, naujo pasaulio ir meno suvokimo išraiška, ne veltui buitine kalba sakoma, kad modernizme forma ir yra turinys.

Tačiau nėra ko stebėtis – dabartiniame žinutės svarbos amžiuje daug kam sunku įsivaizduoti, ką reiškė abstrakti tapyba tuomet. Tiesa, ir sovietmečio Lietuvoje net kolegos menininkai į ją  žiūrėjo kreivai, ne visi priėmė, suprato. Tam trukdė ne tiek socrealizmas, kiek įsitvirtinęs neformalus ir antisovietinis tautinės koloristinės mokyklos kanonas, po kurio giljotina pakliuvo ne tik Lankauskas. Verdiktas „nejaučia spalvos“ buvo skelbiamas Marijai Teresei Rožanskaitei, Igoriui Piekurui, vėliau – Šarūnui Saukai. Šiltų ir šaltų spalvų dermės, atėjusios iš impresionizmo, buvo privalomos, neginčijamos, tik kiek papilkėjusios nuo lietuviško klimato, modifikuotos arsininkų tradicijos. Neoficialias dailės parodas savo bute organizavusi Judita Šerienė prisimena: „Net dailininkai, ypač vyresnės kartos, modernesnių išraiškos priemonių nesuprato. Nuoširdžiai piktindavosi deformacija, dekoratyvumu, o tuo labiau – abstrakcijomis.“ Abstrakcija daugeliui buvo tiesiog „formalizmas“, tuomet, kaip ir dabar, dar vadintas „stiliumi“.

Lankauskas buvo vienas iš kūrusių mūsų modernizmą laisvos lietuviškos tapybos pionierių būrio. Pirmoji jo abstrakcija datuota 1961 m., Vytautas Povilaitis pirmą abstraktų paveikslą sukūrė 1958 metais. Prie šio lietuviškos abstrakčios tapybos avangardo galėtų atsirasti ir Saulė Kisarauskienė, taip pat 1961 m. nutapiusi kūrinį, pavadintą tiesiog „Abstrakcija“, gal ir Juzefa Čeičytė. Tačiau visų šių menininkų pavardžių nėra prie tų, kuriuos nuolat mini spauda, kaip straipsnyje apie „Tartle“ parodą, kur nemažai kalbama apie lietuvišką abstrakciją. Lankauskas kolegų tapytojų nebuvo pripažintas ir dėl kitų priežasčių, vis dar tebeveikiančių iki šiol, – jis nebuvo baigęs Valstybinio dailės instituto (dabar Vilniaus dailės akademija). Kandžios pastabėlės, kad Lankauskas yra rašytojas, nemoka piešti figūros, todėl tapo abstrakcijas, lydėjo jo kūrybą. Šis skirstymas į profesionalus (baigusius tapybą) ir kitus gajus net dabar, ką įrodė parodos „Titanike“ atidarymo proga kalbą sakiusi Eglė Velaniškytė.

Uždaryta pirmoji paroda vis dėlto sukėlė nemažą rezonansą tarp progresyviausių menininkų, tad Lankauskas ruošėsi kitai, ji turėjo įvykti 1974 m. Miesto projektavimo ir statybos institute, dar vienoje laisvesnę mintį įsileidusioje erdvėje. Kultūros ministerija paskutinę minutę parodai neišdavė leidimo. Autoriui teko susikrauti apie 40 jau paruoštų eksponuoti darbų, susistabdyti gatvėje sunkvežimį ir skubiai juos išvežti. Suprantama – paroda būtų buvusi atidaryta kaip tik prieš gegužės pirmosios minėjimą. Sovietinėje spaudoje nepasirodė ir recenzija, skirta Lankausko kūrybai, – Vincas Kisarauskas buvo parašęs straipsnį, kurio anuomet neleista spausdinti.

Sovietmetis iš tiesų daugeliui ne tik uždarė kelius į pripažinimą, bet ir žiauriai apribojo kūrybos galimybes, tačiau rašantieji apie sovietmečio autorius šį šabloną dažnai taiko netikrindami faktų, taip gamindami klaidingus mitus, visai nereikalingus jų aprašomiems menininkams. Ypač tai taikytina tekstams apie Rožanskaitę. Renata Petrauskaitė-Juodeikė straipsnyje „Postapokaliptiniai plastiko dykumų peizažai ir karščiuojantys kūnai“ („7 meno dienos“, nr. 5 (1497), 2024 02 02) rašo: „Rožanskaitės kūryba, sovietmečiu blokuota ir išstumta iš oficialaus meno lauko dėl sovietinės ideologijos diskurso primetamų dailės kanonų nepaisymo, nuo nepriklausomybės pradžios lyg unikali fosilija buvo iš naujo atrandama, tyrinėjama, iškeliama į ekspozicinę šviesą ir šiuo metu tapusi bene ikoninė šiuolaikinio lietuvių meno kontekste.“ Prieš rašant, teksto autorei vertėjo pasidomėti, kokiose sovietmečio parodose dalyvavo Rožanskaitės kūriniai (ar ne toks menotyrininkės darbas – patikrinti faktus?). Pati puikiai prisimenu, kaip su tėvais ėjome žiūrėti jos paveikslų („Laidotuvės“, 1981; „Gimimas“, 1983) tuometiniuose Parodų rūmuose (suprantama, kad fotorealistiškai nutapytos lėlės ir karstas įsirėžė į paauglės atmintį). Tapybos trienalėse Rožanskaitė dalyvavo gana dažnai, jos darbai publikuoti 1975, 1978, 1987 metų trienalių kataloguose. Algimanto Roko Černiausko sudarytame Rožanskaitės parodos Marcinkonių stoties galerijoje kataloge (2022) Aistė M. Grajauskaitė rašo gerokai atsargiau, įterpdama „tarsi“, tačiau neatidiems skaitytojams gali susikurti tas pats naratyvas: „Taip jau susiklostė, kad Rožanskaitė ilgą laiką egzistavo tarsi Lietuvos meninio gyvenimo paraštėse.“

Priešingai nei Lankauskas, menininkė buvo baigusi Dailės institutą, Antano Gudaičio absolventė, todėl jos savita kūryba buvo priimama į didžiąsias parodas, kaip ir Vinco Kisarausko, Valentino Antanavičiaus ar vėlesnių maištininkų kartų. Jei kalbame apie mitus, sukurtus nepaisant sovietmečio faktų, visų pirma reikėtų kalbėti apie „geležinę uždangą“, atseit blokavusią bet kokią informaciją iš Vakarų pasaulio apie laisvojo meno reiškinius. Tuomet susiklosto vaizdas apie kartas neišsilavinusių menininkų, kurie modernistines meno formas tarsi atrado patys. Pavyzdys, kad buvo ne visai taip, yra ne tik mano pačios prisiminimai apie žurnalą „Art in America“, kurį pasiimdavau iš pašto dėžutės, bet ir Lankausko užrašyti faktai. Be abejo, čia galėtų atsirasti studija apie kultūrinės informacijos patekimo į Lietuvą būdus, menininkų kūrybines inspiracijas, kūrinių atsiradimo datas. 1961 m. Lankauskas viešėjo Paryžiuje, aplankytas Paryžiaus Musée national d'Art moderne padarė didžiulį įspūdį ir jaunasis rašytojas vėl ėmėsi teptuko (buvo bandymų ir anksčiau). Kaip rašo menininkas savo tapybos albumo įvade, „man nusišypsojo laimė išleidus pirmąją prozos knygą suaugusiems gauti neprastą honorarą ir leidimą turistinei kelionei į Vakarus“. „Įdomių žinių apie abstrakcionizmą pasisėmiau, pavyzdžiui, iš Marcel Brion knygos „Geschichte der abstrakten Malerei“, išleistos garsios DuMont leidyklos Kelne (1961 – A. K.)“. „Įvairiuose užsienio leidiniuose radau įdomių teorinių samprotavimų apie abstrakcionizmą, jo kilmę, raidą, privalumus ir estetiką.“

Taigi, Lankauskas nuosekliai domėjosi abstrakčiuoju menu, jo teorijomis, kaip ir daugelis jo kartos menininkų sėmėsi žinių iš įvairių leidinių, neretam pasitaikydavo proga pamatyti originalus. Lankausko paroda atskleidžia jo, kaip profesionalaus menininko, intelektualo, kūrybinį kelią, kai kuriuos inspiracijų šaltinius. Kodėl aš šiame tekste neanalizuoju pačių kūrinių? Todėl, kad apie tai kalba retrospektyvinė paroda, pakankamai didelė, išsami, kad įrodytų Lankausko kūrybos vertę. Tuo įsitikinti galite patys.

Paroda veikia iki kovo 30 d.

VDA parodų salės „Titanikas“ (Maironio g. 3, Vilnius)