Fotografija

Monika Krikštopaitytė

Eglės Vertelkaitės paroda „Briedžių sala“ Vilniaus grafikos meno centre „Kairė–dešinė“

Pavadinimas mums žada salą, briedžius, o atveda į tamsą. Į kraupias prietemas, laimė – salėse yra po properšą šviesai, ji krinta tirštos geltonos it aušros ar vakaro saulės spinduliais. Tarsi daržinėj pro plyšį, o gal pro sunkias, tamsių istorijų prisigėrusias užuolaidas. Silpni, gintariniai įstriži spinduliai duslioje aplinkoje atrodo lemtingai reikšmingi. Viltingi. Autorinės technikos: daug sluoksnių šelako dengtos fotografijos spindi prabangaus baldo gelme, ant jų turėtų ryškiai matytis dulkės, tik ne čia – prietemoje. Kvėpuoti nėra erdvu, plaučiai prityla, įsijungia savisaugos instinktai.

Agnė Narušytė

Lietuvos fotografijos paroda Krokuvoje

Pasibaigus vasaros kalendoriui (bet ne orui), viena dar birželį atidaryta paroda tebelaukia recenzijos. Paroda gana toli – Krokuvoje, kadaise buvusioje ir mūsų šalies sostine. Ten ir dabar gali „kolekcionuoti“ mieste pastebėtus Vyčius – spalvotus reljefus ant sienų, išaustus ar išsiuvinėtus vėliavose. Bet ne istorijos ieškoti dardėjome lėčiausiu pasaulyje traukiniu į Krokuvą, o į parodos „Lietuva. Du šimtmečiai fotografijos“ atidarymą. Tiesa, iki dviejų šimtmečių dar liko 16 metų, bet jubiliejinis skaičius atitinka kuratorių Adamo Mazuro, Vilmos Samulionytės ir Natalios Żak užmojį, o ir fotografija neatsirado staiga.

Agnė Narušytė

Roko Pralgausko fotografijos ir poezijos paroda „Imagine (nuo žodžio magic)“

Vakar verkiau

Šiandien tuščia

Prie namų bala

Martyna Jurkevičiūtė

Man Ray’aus retrospektyva Italijoje

Man Ray’aus (tikras vardas Emmanuel Radnitzky, 1890–1976) retrospektyvinę parodą Genujoje aplankiau visiškai atsitiktinai, kai vieną rytą vaikštinėdama siauromis miesto gatvėmis išvydau už aplinkinius pastatus kur kas didesnius rūmus, kurie kvietė ne tik melodingu fontano čiurlenimu, bet ir jaukiu žmonių bruzdesiu. Abiejose įėjimo į Genujos Kunigaikščių rūmus, Dožų apartamentus (Palazzo Ducale, Appartamento del Doge, Piazza Matteotti 9), pusėse plevėsavo paslaptingoji moteris-smuikas („Ingres’o smuikas“, „Le Violon d’Ingres“, 1924).

Ineta Armanavičiūtė

Audriaus Kemežio fotografijų retrospektyva „Kadro metafizika”

Pirmą kartą Audriaus Kemežio fotografijas pamačiau Birštone, jo gimtajame mieste. Povilas Veteris, pas kurį jis lankė fotografijos būrelį, kultūros centre eksponavo nuotraukas, kurias Audrius pas jį paliko, kai nusprendė pasukti į kiną. Parodą aplankiau lapkritį – sekmadienio popietę gaubė švelni, rudeninė šviesa. Per didžiulį Vytauto Švarlio sukurtą vitražą „Lietuva“ skverbėsi mėlyni ir geltoni spinduliai. Jie krito ant nespalvotų fotografijų, suteikdami joms gyvumo ir šilumos. Pilko vandens mirguliavimas virto mėlynu, ant šulinio sudėti indai nusidažė geltonos spalvos juostomis, mėlyni ir geltoni dangaus blyksniai krito ant pievos su avelėmis. Šioje parodoje siekta atskleisti visą Audriaus fotografijos kūrybinių darbų spektrą.

Marija Martinaitytė

Dalios Mikonytės personalinė paroda „Migle“

Fotografija kaip draugystės išraiška ar liudijimas. Tai tikriausiai pirma mintis, man kilusi įžengus į Dalios Mikonytės parodą „Migle“, vykstančią Vilniaus fotografijos galerijoje. Tačiau greitai ši pirminė idėja šiek tiek transformuojasi ir pradedu matyti Mikonytės fotografijas kaip savitą ir labai intymų komunikacijos būdą.

Monika Krikštopaitytė

Vilniaus parodų apžvalga

Niekas nebetiki, kad tapyba yra mirusi ar kad kada nors buvo negyva. Ne tik todėl, kad ji randa antrinio, tretinio (ir t.t.) perdirbimo gyvavimo būdų, o vaizdavimas ir šiaip yra per daug svarbus mūsų suvokimui bei raiškai, bet ir dėl tokių menininkų kaip Eglė Gineitytė. Juolab kad visa ko amžino atgimimo ratas pavasarį akivaizdus, ypač per Velykas. Jau ir anksčiau ne kartą pamačius šios autorės darbus vis nutvieksdavo džiaugsmas dėl akivaizdžios gyvybės, lygiai taip nutiko ir šį kartą Eglės Gineitytės parodoje „Mokytojas ant akmens“ Vilniaus rotušėje (veikia iki balandžio 29 d.).

Agnė Narušytė

Kęstučio Stoškaus paroda „Vilniaus portretas“ Rotušėje

„Mūsų laikmetis su agresyvia energija paskubomis ir nenumaldomai deda savąjį retušą miesto portrete. Vieną rytą pamėgtame skersgatvyje randi asfaltą vietoj senojo akmeninio grindinio. Sparčiai, lyg pelėsiai, dauginasi margos plastikinės reklamos, akį rėžia vitrinos-akvariumai. Pakaitalų industrijos epocha – sintetinės materijos ir sintetinių jausmų epocha – negailestingai, be skrupulų skverbiasi į senąjį miestą“, – rašė fotografas Kęstutis Stoškus 2004 m. E. Karpavičiaus leidyklos išleistam savo kūrinių albumui.

Agnė Narušytė

Paroda „Ne visi. Karo pabėgėlių portretai“ Nacionalinėje dailės galerijoje

„Žiūrėdavom kaip į žvaigždes, tik be džiaugsmo – ar į mus neatskrenda. O kai į juos pataiko, sutraška, sušnypščia kaip sugedęs radijas“, – pasakoja Polina Borovyk apie Žytomyro bombardavimą dronais ir raketomis. Jai septyneri metai. Naktimis Polina nemiegodavo, nes žemė po namu drebėdavo nuo smūgių. Ji su mama išvažiavo, kai raketa pataikė į jų daržą. Dabar gyvena Lietuvoje ir yra viena iš tų ukrainiečių, kuriuos Nacionalinėje dailės galerijoje fotografavo Antanas Sutkus, Artūras Morozovas ir Tadas Kazakevičius.

Agnė Narušytė

Kęstučio Grigaliūno parodos „Vaizdų archyvas, sąsiuvinis nr. 4, 1946“ galerijoje „Akademija“ tekstas

Ką veikti su nepažįstamo žmogaus fotografija? O jei tai grupė nepažįstamųjų? Iškylaujančių. Sėdinčių mokykliniuose suoluose. Pozuojančių miške su šautuvais. Mirusių. Prie tvoros sustatytų ar pasodintų lavonų – kažkodėl basų. Jau ketvirtą kartą menininkas Kęstutis Grigaliūnas užduoda tą patį klausimą, o atsakymai ir vėl sukrečia. Vėl kitaip.