Sutraška, sušnypščia kaip sugedęs radijas

„Žiūrėdavom kaip į žvaigždes, tik be džiaugsmo – ar į mus neatskrenda. O kai į juos pataiko, sutraška, sušnypščia kaip sugedęs radijas“, – pasakoja Polina Borovyk apie Žytomyro bombardavimą dronais ir raketomis. Jai septyneri metai. Naktimis Polina nemiegodavo, nes žemė po namu drebėdavo nuo smūgių. Ji su mama išvažiavo, kai raketa pataikė į jų daržą. Dabar gyvena Lietuvoje ir yra viena iš tų ukrainiečių, kuriuos Nacionalinėje dailės galerijoje fotografavo Antanas Sutkus, Artūras Morozovas ir Tadas Kazakevičius. Viską suorganizavo Vytautas V. Landsbergis, padedamas „Stiprūs kartu“. Fotografavimo procesą jis nufilmavo, be to, pasikalbėjo su vaikais ir paaugliais, iš jų prisiminimų sukūrė pasakojimus. Visi prasideda taip pat: vaiko vardas ir vieta, iš kur atvyko jo ar jos šeima. Amžių galima susirasti etiketėje. Mažiausiems pasakotojams šešeri septyneri metai, vyriausiems – keturiolika. Tiesa, pasakoja ir dvi mamos – Julija ir Katerina. Nors Julija iš tikrųjų nepasakoja – jai „per sunku“.

Vaikai kiekvienas savaip prisimena karo pradžią. Frazę „kai prasidėjo karas“ jie, regis, ištaria paprastai, lyg tai būtų tiesiog įvykis tarp kitų. Bet taip juk nebuvo. Kaip tik rašydama šį tekstą „Šiaurės Atėnuose“ radau vasario 24-ąją publikuotą rašytojos Olhos Kari knygos „Gyvenimas gyvenime“ ištrauką: „Karas. Karas prasidėjo. Karas prasidėjo man, man esant, prieš mane! Karas, ši siaubinga juoda substancija, įšliaužė po mano šilta antklode, išsidrėbė ant mano pagalvės, įlindo į mano pilką dygsniuotą rankinę, varvėjo iš ten ant kačių guolių klaiku ir tamsa. Buvo ne baisu, buvo kraupu iki šleikštulio.“ Ji su vyru uždangstė ir apklijavo langus, pasidarė guolį ant grindų koridoriuje, visiems skambino, meldėsi (Šiaurės Atėnai, http://www.satenai.lt/2023/02/24/gyvenimas-gyvenime).

Ji darė tą patį, ką ir Vilniuje nufotografuotų vaikų tėvai. O vaikai prisimena, kaip slėpėsi rūsiuose ir koridoriuose laukdami, kad pasaulis tuoj ateis ir juos išvaduos, užbaigs šitą beprasmį karą. Prisimena, kaip nesulaukę ryžosi bėgti. Atsisveikino su tėčiais, važiavo automobiliais ir traukiniais, apšaudomais rusų. Kiekvienos istorijos pabaiga – vėl ta pati. Jie visi dabar gyvena Lietuvoje.

Čia aprašyta schema nutyli individualias patirtis. Apie tai, kaip vienuolikmetė Valerija su kate Tusia kasdien po šešias valandas slėpėsi nuo skeveldrų ketaus vonioje, o mama sėdėjo šalia, nes netilpo. Apie keturiolikmetės Ksenijos negalėjimą nuryti maisto ir suvokimą, kad nepavalgiusi gailėsis, jei pasikartos holodomoras. Apie keturiolikmetę Anastasiją nuraminusius saldainius, lėlę, beždžionėlę, dovanotą ukrainiečių kareivių. Apie tai, kaip vyrai brovėsi į traukinius nustumdami moteris ir vaikus, kol Ukrainos kariai „keikdamiesi ėmė šaudyt į orą“ ir taip juos sutramdė. Apie užgesintas šviesas sustabdytame traukinyje, kad jo nematytų priešo lakūnai. Apie tai, kaip iš jo išlipus mama dvylikametei Eleonorai ant pilvo užrašė telefonų numerius ir liepė: „Jei prasidės sprogdinimai, krisk, tave uždengsiu paltu. Jei manęs nebebus šalia, kai atsikelsi, turi skambinti šiais telefonais mano pažįstamiems.“

Į tuos pasakojimus lietuvių ir ukrainiečių kalbomis parodoje tarsi remiasi kiekvienos šeimos fotografijos. Jos nepasirašytos, be etikečių ir gana minimalistinės, tad sunku atspėti autorių. Tik mamos su vaikais. Tarsi fotografo autorystė net nesvarbi – jie visi tik stengiasi atlikti savo darbą be priekaištų. Juos fotografuojančius galima pamatyti vienoje kitoje nuotraukoje ir filme. Fotografai nekalba. Filme kalba mamos. Bet pasakoja nedaug. Nes negali – prisiminusios pravirksta. Joms gaila vaikų, kurie čia, Vilniuje, praskrendant lėktuvams bėga slėptis po suolais. Gaila ir pažįstamų vaikinų, kurie jau pirmosiomis karo dienomis prisijungė prie teritorinės gynybos ir daugelis dabar jau žuvę.

Jos vis galvoja apie tuos, kurie liko Ukrainoje. O vaikai ilgisi tėčių. Jau minėta Ksenija prisimena parduotuves Charkive, į kurias bėgdavo ko nors nusipirkti gavusi dvi grivinas. O dabar ji iš ten siunčiamuose vaizdo įrašuose mato tik juodą gatvę, kur iš pastatų telikę metaliniai strypai. Ir klausia: už ką turime taip kentėti? Kodėl vienas žmogus taip nusprendė? Kodėl taip nusprendė Dievas? Ką mes padarėme? Klausimai – retoriniai, nors atsakymas aiškus. Ne apie Dievą, bet apie į jo vaidmenį įsijautusį žudiką maniaką. Tuose klausimuose, mamų nutylėjimuose, ašarų užspaustose gerklėse glūdi praradimas. Prarasta tėvynė – tai prarasti žmonės, gyvūnai, daiktai, namai. Keturiolikmečiam Aleksejui teko palikti ne tik tėtį, senelius, draugus, mylimą katiną, bet ir kompiuterį, kuriam taupė kelerius metus. Dešimtmečiam Denisui tėvai buvo nupirkę butą Irpinėje – „ateičiai. Bet ten pataikė bomba, ir to namo su mano butu neliko.“

Tas sugriautas butas simbolizuoja dar vieną, labai svarbų, nors neapčiuopiamą praradimą – jie visi neteko lūkesčių, planų, vilčių, įaustų į ankstesnio gyvenimo kasdienybę. Vaikai turėjo eiti į mokyklą, bet nėjo. Viena mama, Natalia, buvo užsirašiusi manikiūrui, bet tą rytą jai paskambino, kad užsirašymas atšaukiamas. Ši detalė man priminė Olhos Kari svarstymus apie kasdienybėje tarsi bombos išsprogdintą naująjį „gyvenimą gyvenime“. Ji surašė dalykus, kurie jai tą dieną „nutiko pirmąsyk“, stebėjo ir savo elgesio pokyčius. Ji nesidaro makiažo, nes negali „prisiversti atrodyti taip, tarytum nieko nenutiko“. Ji nebenusipirks vakar nusižiūrėtų kvepalų. Ji kepa vištą galvodama apie tai, ką valgys, kai nebepavyks gauti maisto. Apie maisto trūkumą pasakoja ir Vilniuje fotografuojami vaikai. Kaip po truputį, „su visais ikrais“, suvalgė dėdės dar prieš karą sugautą 8 kg sveriančią lydeką. Kaip nubėgę į parduotuvę rado tik kelias bandeles, besivoliojančias ant grindų. Kaip gatvėse rinko vištų kauliukus šuniui. Kaip traukinyje gėrė tualetui skirtą vandenį. 

Visa tai žodžiai, bet yra ir vizualus praradimo atitikmuo. Tai balta Nacionalinės dailės galerijos aplinka. Baltas kubas tinka menui eksponuoti, nes netrukdo. Baltas fonas fotografuojant portretus irgi pasirenkamas, kad svetimi interjerai netrukdytų įsižiūrėti į veidą, į aprangą, kūno kalbą. Šiuo atveju jis pabrėžtinai sterilus ir toks šviesus, kad kartais net akina. Todėl baltuma portretuose tampa netekties metafora. Nufotografuoti vaikai pasakoja, kaip krovėsi daiktus, bet galiausiai, kad spėtų įlipti į traukinį, išvažiuoti automobiliu, liko kaip stovi, atsivežė tik tai, kuo tą dieną vilkėjo. Taip ir fotografijose – jie nieko daugiau neturi, tik drabužius ir vienas kitą. Jie neturi savo daiktų, pažįstamų vietų, artimųjų, įprastos gyvenimo aplinkos, kur grivinos, makiažai, kvepalai reiškia visai ką kita, nei jie reiškia čia. Šiame kontekste išsiskiria vienodi mamos su dukra – Ksenijos ir Tetianos Borodinų – megztiniai su abstrahuotu katės atvaizdu per visą priekį. Ir Danijilo mamos Valentinos palaidinukė su tikrovišku katės snukučiu. Įsivaizduoju, kad jos specialiai apsirengė fotosesijai, kaip ir Inna su sūnumi Nikita atėjo vilkėdami vyšivankas. Tai – jų ankstesnio gyvenimo suvenyrai.

Šaltas tuščias fonas ne tik išryškina pabėgėlius, bet ir suburia. Įdomu stebėti, kaip filme kalbantys, besidairantys, tiesiog kasdieniškai esantys vaikai su savo mamomis nespalvotose fotografijose susigrupuoja į piramidę, kaip vaikas susirango kubo ertmėje lyg iliustruodamas slapstymąsi nuo lėktuvų, bet šypsosi – tai žaidimas. Apsikabinimai, prisilietimai išreiškia ir tarsi kompensuoja praradimus, tačiau kartu sujungia figūras į grandines, lyg jie bijotų vienas kitą paleisti. Fotografijose sustabdyti veidai pasakoja daugiau nei filmuojant kalbantys žmonės. Fotografai – Sutkus, Morozovas, Kazakevičius – meistriškai pagauna būsenas, kai žvilgsnis nuslysta nuo laikinumų ir susitelkia vidun ar į ateitį arba, priešingai, atsipalaiduoja, atitrūksta nuo patirto siaubo. Tuomet mąsliai žvelgiantys vaikai, besišypsančios mamos, žaidimai prieštarauja pasakojimams. Veiduose ir kūnuose nepamatysi nei bombų, nei miegojimo ant grindų pergrūstame traukinyje, nei bėgimo lyjant per šaltį iš degalinės link Lenkijos sienos, nei Ukrainoje paliktų tėčių.

Ši mintis sukrečia žiūrint į karo pabėgėlių portretus. Kol žmogus gyvas, nesužeistas, siaubingos karo patirtys kūne nepalieka žymių ir atvaizdas negali parodyti, kas atsitiko. Destrukciją ir žiaurumą tiesiai parodo tik negyvų kūnų fotografijos. Kažkas feisbuke rašė, kad Kęstučio Grigaliūno parodą „Vaizdų archyvas, sąsiuvinis nr. 4, 1946“ galerijoje „Akademija“ pamačiusios ukrainietės verkė. Ten buvo eksponuojami, nors ir pridengti staltiesėmis, rusų nužudyti ir aikštėse numesti Lietuvos partizanai. Joms tai buvo ne praeitis. Apie tai rašo ir Olha Kari: „paskui tu apžiūrinėji siaubingas, nežmoniškas, neįmanomas, bet tikras ir nepaneigiamas nuotraukas su nužudytais, išprievartautais, nukankintais Bučos, Hostomelio, Irpinės gyventojais...“

Kol tokiais kūnais nevirsta tavo pažįstami, tu nepatyrei karo traumos. Ją parodoje „Ne visi“ perteikia nutylėjimai ir neatitikimas – vaikų šypsenų ir paprastai vardijamų šiurpių faktų. Tarp patirto siaubo ir vaizdo likęs plyšys susisuka į gumulą ir įstringa gerklėje. Tada jau žiūri į vaiko portretą ir matai, kaip jo širdyje bombos vis sutraška, sušnypščia kaip sugedęs radijas.

Paroda veikia iki kovo 15 d.