Autorius: Kunstkamera inf.

Kunstkamera inf.

Lapkričio pradžioje paminėjus su Šv. Hubertu siejamą Medžiotojų dieną, meno galerija „Kunstkamera“ kviečia į meno medžioklės sezoną „The House of Jäger“. Būtent taip vadinasi penktadienį, 2019 m. lapkričio 22 d. atidaroma nauja dailininko Viktoro Paukštelio (g. 1983) kūrybos paroda, kurioje plėtojama medžioklės tematika.

„Medžiotojo, jėgerio namas – paradoksalus žodžių junginys. Juk paprastai medžiotojas išeina iš namų tam, kad parneštų grobį. O ką jis gali veikti namuose? Čia ir slypi visas V. Paukštelio parodos temos paradoksalumas, – sako menotyrininkė dr. Simona Skaisgirytė–Makselienė.

Kunstkamera inf.

2019-uosius metus galerija „Kunstkamera” pradeda Sigitos Maslauskaitės personaline paroda „Kartotės ir pirmavaizdžiai”. Parodos ašis – darbai, kurie sukurti remiantis, permąstant, „aproprijuojant” jau sukurtus istorijos eigoje meno kūrinius, dažniausiai religinės tematikos. Taigi, už kiekvieno parodoje esančio darbo yra tam tikras pirmavaizdis, kuris yra permąstomas, perkuriamas, tokiu būdu įrodant jo aktualumą čia ir dabar. Beje, šis veiksmas – pirmavaizdžio atkartojimas – yra būdingas iš esmės visai religinei tapybai, kuri remiasi kartą jau įvykusios sakralios istorijos nuolatiniu atkūrinėjimu, įtvirtinimu dabartyje. Šia prasme religinėje tapyboje neįmanoma sukurti nieko radikaliai naujo, nes bet kokia naujovė paneigtų tradiciją, iškristų iš konteksto. Kuriant svarbu yra atkartoti dabartyje ir dabartinės raiškos priemonėmis, tokiu būdu sakralųjį mitinį faktą įdabartinant, įprasminant šios dienos žiūrovui, šios dienos religinės istorijos, kuri tebesitęsia, dalyviui. Religinė tapyba tampa ne tik tapyba, bet ir tam tikru religiniu ritualiniu aktu, religine praktika.

Kokie tiksliai pirmavaizdžiai slypi už Sigitos kūrinių niekuomet nėra eksplicitiškai nurodoma. Tai gali būti ir bendros religinės ikonografijos scenografijos, ir atviresni ar labiau paslėpti pokalbiai su įvairiais ankstesniais autoriais, nuo barokinių meistrų iki Samuolio.

O kartais Sigita pakeičia savo judėjimo trajektoriją, ir, atvirkščiai, dabarties momentą įsodina į amžinąją istorijos dirvą. Pirmavaizdžiu tampa dabartinės aktualybės nuotrupa: tarkim, Sirijos karo pabėgėlės su vaiku ant rankų nuotrauka, pastebėta laikraštyje ar internete, virsta amžinaja Madona.

Bet kokiu atveju, Sigitos paveiksluose mes jaučiame laiko srovenimą ir galime juo paėjėti tam tikrą atkarpą. Tas laikas kartais būna tiesus ir atsitrenkiantis į galutinį apokaliptinį faktą, o kartais tai yra amžinojo sugrįžimo mitinis laiko ratas. Tuomet nebėra aišku, kas yra pirmavaizdis, o kas – jo kartotė. Juk ta pati kartotė pasitarnaus kažkam kaip pirmavaizdis….

Paroda veikia iki 2019 m. vasario 16 d.

Parodos rengėjai kviečia apžiūrėti parodą kartu su autore Sigita Maslauskaite, kuri pati daugiau papasakos apie savo kūrinius: sausio 26 d. 13 val., vasario 16 d. 13 val.

Kunstkamera inf.

Vilniaus galerijos „Kunstkamera“ (Ligoninės g. 4, Vilnius) žiemos sezonas prasideda neįprasta ekspozicija. Lapkričio 12 d. atidaryta japonų erotinio meno paroda „Pavasario paveikslai: shunga“. Tai 36 medžio raižiniai, atspausti 1907 m. Miunchene, 400 egzempliorių tiražu (parodoje pristatomas 297-as rinkinys iš 400). Parodos kolekciją sudaro žinomų japonų autorių – Moronobu (1618–1694), Harunobu (1724–1770) ir Utamaro (1753–1806) kūriniai.

Pažodžiui shunga reiškia „pavasario paveikslus” (‘pavasaris’ šiuo atveju funkcionuoja kaip sekso eufemizmas). Kaip manoma, shunga kilo iš XV a. Kinijos medicinos vadovėlių, o labiausiai išpopuliarėjo XVII–XIX a. Japonijoje. Dauguma ukyio-e meistrų (tame tarpe Hokusajus, Hiroshige ir kt.) išbandė savo jėgas ir shunga žanre. Žanrui būdingos tam tikros taisyklės: atspauduose ir piešiniuose vaizduojamos poros dažniausiai yra apsirengusios, hiperbolizuojamos genitalijos, figūros išraitomos sudėtingomis pozomis. Kartais pridedami trumpi dialogai. Kiekvieną raižinį dengia ploniausio ryžių popieriaus „užuolaidėlė”.

Kam gi buvo naudojamos erotinės iliustracijos? Galima būtų paminėti gana absurdiškus atvejus – kariai tikėjo, jog shunga gali apsaugoti nuo mirties, tad slėpdavo iliustracijas po šalmu arba priglausdavo prie krūtinės. Manyta, kad shunga saugo nuo gaisrų ir atneša sėkmę. Tačiau pagrindinės shunga funkcijos yra, be abejo, hedonistinė ir estetinė – tai yra tiesiog nepaprasto grožio meno kūriniai. Jie buvo atspausti ir išplatinti Europoje sececijos (art nouveau, Jugendstil) stilistikos įkarštyje ir labai aiškai paliudija, kokią įtaką japoniškos grafikos tradicija padarė europietinei secesijos stilistikai: tai visų pirma linijos („botago kirčio” linijos) estetika, kuri, tokia ryški japoniškuose shunga raižiniuose, tiesiog pakerėjo Europos secesijos autorius, pradedant Aubrey Beardsley ir baigiant Egon Schiele.

Ekspozicija turi amžiaus cenzą ir rekomenduojama asmenims nuo 18 metų.
Paroda veikis iki šių metų gruodžio 31 d.  

Kunstkamera inf.

Maloniai kviečiame visus į Lino Katino parodos atidarymą kovo 28 d. 18 val. „Ieškau, bet tikiu nerast...“ 03.28-04.30

Tai pirma personalinė dailininko Lino Katino paroda galerijoje „Kunstkamera“ (Ligoninės g. 4, Vilnius). Parodoje eksponuojami įvairių laikotarpių tapybos ir grafikos darbai. Grafikos kūriniai „Oranžinė serija“ sukurti cinkografijos technika. Darbai pasižymi minimalizmu, atsitiktinumo akimirka.
Ankstyvojo laikotarpio kūrybos darbuose bene svarbiausias vaidmuo tenka kompozicijai. Tokį kompozicijos pojūtį, erdvės konstravimo ir suvaldymo įgūdį neabejotinai suformavo architektūros studijos. Priklausomai nuo paveikslo idėjos, pasirenkamos atitinkamos kompozicinės priemonės: paralelinių linijų ramybė arba diagonalių dinamika, įvairių žiūros taškų komponavimas viename paveiksle arba labai siauras regos laukas, erdvės išplėtimas, jos atsisakymas, sugrįžimas į plokštumą, o kartais – erdvės dekonstrukcija, jos redukcija į dvimatę išklotinę.

Kai kuriuose kūriniuose atsikleidžia L. Katino ryšys su Budizmo religija; būdinga leitmotyvinės nakties peizažo, noktiurno, miego ir tamsos temos. Juose dominuoja sodrūs potėpiai, ryškus kontrastingas koloritas.

Parodoje taip pat pamatysime L. Katino  pastaruoju laikotarpiu sukurtus darbus. Autorius naudoja ankstyvus savo tėvo (Leono Katino, 1907–1984) kūrinius. Ant jų Linas uždeda savo, „linišką” sluoksnį: gal tik detalę, kaip nimbas, o gal ir kur kas daugiau. Tokius darbus galima vadinti „apropriacija” (pasisavinimu). Rezultatas – unikalūs, ironiški, skausmingi darbai, kuriais papasakojama ne tik tėvo ir sūnaus santykio istorija, bet ir labai lakoniškai – XX a. meno istorija, nuo socrealizmo per dada iki konceptualizmo.

Kunstkamera inf.

Prano Gailiaus (1928–2015) paroda „Sielrankšluosčiai“ skirta paminėti dailininko 90-ąsias gimimo metines.

Pranas Gailius (1928–2015) – vienas kūrybingiausių išeivijos menininkų, gyvenęs ir kūręs Paryžiuje. Lietuvos publika pirmą kartą susipažino su P. Gailiaus kūryba 2006 metais.

Pranas mokėsi pas tapytoją Ferdinand’ą Légér (1881–1955) ir laikė save tikru šio dailininko mokiniu. „Légér mokė ne kopijuoti, o ieškoti savo stiliaus“, – pasakojo dailininkas. Tad ir jo kūryboje tiesioginės F. Légér įtakos menotyrininkai neįžvelgia. Dailininko kūrybinis palikimas gausus – grafikos lakštai, piešti anglimi, tušu, tapyti aliejumi, akrilu paveikslai. P. Gailius surengė daugybę parodų užsienyje – Berlyne, Miunchene, Štutgarte, Čikagoje, Tokijuje, Ženevoje ir kt.
Parodoje pristatomi ciklai – „Incablock“ (1972) ir „Sielrankšluosčiai“ (~1987) bei mažų formatų tapyba. Ciklas „Sielrankšluosčiai“ (~1987) – išskirtinis dailininko kūryboje, gimęs iš ilgesio prarastai tėvynei (kurios nematė keturis dešimtmečius), iš praleistos Žemaitijoje vaikystės reminiscencijų. Pranas daugiausiai kūrė ekspresyvia abstrakcionistine maniera, tačiau šiame cikle mintimis ir darbais sugrįžta į Lietuvą. Ciklas „Sielrankšluosčiai“ ne tik atspindi lietuvišką tematiką, bet ir žaidžia lietuvių liaudies drožybai būdingais ornamentais, liaudies tekstilės spalviniais deriniais. Dailininkas pasakoja: „Norėjau perteikti klumpių kaukšėjimą, mergų ir bernų sutartines, traukiamas grįžtant iš laukų namo, gaidžių giedojimą“. Cikle išryškėja archajiškos lietuvių liaudies meno tradicijos įtaka, kuri dailininkui tapo galingu, gyvu šaltiniu.  Ciklo pavadinimas – „Sielrankšluosčiai“ – tai Prano sugalvotas originalus naujadaras, žodžių „siela“ ir „sienrankšluostis“ junginys. Ant sienos ant specialaus skersinio kabinamas rankšluostis, kuriuo nušluostomos po dienos darbų numazgotos rankos, tampa – it kokia Veronikos drobulė – sielos veidrodžiu, tąja drobule, kurioje mistišku būdu prieglobstį randa siela.

Kunstkamera inf.

Galerijoje „Kunstkamera“ nuo 2017 m. liepos mėn. 3 d. atidaroma paroda „Keliai ir kelionės“. Parodoje pristatomi autoriai: Boleslovas Buika, Juozapas Kamarauskas, Jalmaras Hansonas, Jonas Rimša, Bari Egizas, Sofija Romerienė, Sergejus Gračiovas, Pranas Domšaitis, Vladas Karatajus.

Parodos pagrindinis motyvas, jungiantis visus autorius, – egzotiškos šalys. Dailininkai nuolat keliaudavo, o iš svetimų šalių parsiveždavo tų kraštų artefaktus – savo kūrybos darbus, įkvėptus kelionės vaizdų. Jų kūrybą tai praturtindavo nauju koloritu, kompozicija, ir, žinoma, naujais motyvais.

Tapytojų keliai „susikerta“ bendroje parodoje, kuri apjungia paveikslus į vieną temą, tačiau išryškina kūrėjų skirtingą braižą ir temperamentą. Parodoje pristatomas klasikinis Jalmaro Hansono „Krymo vaizdas“ , Boleslovo Buikos „Šventojo Angelo pilis Romoje“, Juozapo Kamarausko „Imperatoriškojo Aničkino dvaro parkas“ ar subtilus Prano Domšaičio peizažas „Fakerio ežeras“. Taip pat žiūrovai galės pamatyti bei palyginti Stambulo vaizdus, tapytus tiek Bari Egizo, tiek Sergejaus Gračiovo. Pasitelkdami skirtingas technikas autoriai savaip atskleidžia tolimo krašto vaizdą. Parodą, kurioje dominuoja peizažai, rūmų interjerų motyvais įdomiai papildo Sofijos Romerienės darbai. Jie praplečia stebėjimo ir tolimų šalių pažinimo lauką, leidžia žiūrvui „ižengti“ į pastatų vidų. Ekspresija parodoje išsiskiria Jono Rimšos darbas „Indėnų šokis“ bei Vlado Karatajaus ciklas „Uzbekijos etiudai“, kuriame dominuoja efektingas auksinės ir mėlynos spalvų santykis.

 Paroda „Keliai ir kelionės“ galerijoje „Kunstkamera“ veiks iki rugpjūčio mėn. 4 d. Daugiau informacijos: www.kunstkamera.lt
Galerijos darbo laikas: I-V: 10.00-18.30; VI: 12.00-16.00. Adresas: Ligoninės g. 4, Vilnius.

Kunstkamera inf.

Galerijoje „Kunstkamera“ atidaroma Leono Urbono kūrybos darbų paroda „Kosminės svajos iš terra Australis“. Parodoje pristatomi niekur dar neeksponuoti Leono Urbono tapybos darbai. Parodos atidarymas vyks 2017 m. gegužės 11 d. 18 val. Atidaryme dalyvaus Leono Urbono žmona Elena Kondratas.

Po II pasaulinio karo abstrakcionizmas tapo tarptautine menine kalba, dominuojančia menine srove visame laisvame pasaulyje. Dauguma lietuvių menininkų, kurie iki karo Lietuvoje kūrė figūratyviai, pasitraukę į Vakarus tapo abstrakcionistais. Be abejo, šis bendras vardiklis neatėmė galimybių dirbti ir kurti labai įvairiai, mat abstrakcionizmas išsiskleidė įvairiausiomis pakraipomis: nuo gestinio, ekspresyvaus, spontaniško iki racionalaus, geometrinio, opartinio. Abstrakcionizmas tapo universalia menine kalba su daugybe dialektų, ir daugelis menininkų su užsidegimu ir entuziazmu pasinėrė į jos studijas.

Leono Urbono kūryba, atvežta iš tolimos Australijos, leidžia mums pažinti dar vieną, labai unikalų abstrakcionizmo „dialektą”. Iš Lietuvos išsivežęs tik prisiminimus, bet ne dailės studijų suformuotą tapybą, jis atvirom akim ir širdim sugėrė visas tas įtakas ir naujoves, kuriomis alsavo Vakarų tapyba. Ir nuvyko į Australiją, kurios kitoniškumas – gamtos, klimato, dvasinis, meninis – susilydė į vientisą amalgamą su Vakarų abstrakcionizmo patirtimi. Ši amalgama buvo praturtinta savita būties ir Visatos sąrangos samprata, kosmoso vibracijų meditacija. Žodis „kosmosas” čia kertinis, mat Leono Urbono darbuose išties tarsi nuolatos stebimas kosmoso tvėrimas, vibracija, transformacija, kaita. Žvaigždynų susiformavimas ir išsisklaidymas... Planetų gimimas ir žūtis... Kosminis lietus ir meteorų kruša... Begalinė kosmoso erdvė ir juodosios skylės... Kosminis šaltis ir žvaigždžių branduolių reakcijos... Visa tai perteikiama laisvomis, bet drauge labai harmoningomis ryškių ar prislopintų spalvų dermėmis, kurios labiau primena vizijas ar meditacijoms kuriamas kompozicijas. Jos neturi bambagyslės su tikrove, su gamta, bet drauge teleportuoja mus į kažkokią kitokią, metafizinę tikrovę, kurioje tarpsta jau ne žemiška gamta, bet kosminė. Todėl tokį abstrakcionizmą, turbūt, reikėtų vadinti jau ne „biomorfiniu” (nes jis nesiremia organinės prigimties gamtinėmis formomis), bet „gemo-“ ar „petro-“ morfiniu abstrakcionizmu, perteikiančiu milijoninio amžiaus uolienų, mineralų, paprastų ir brangiųjų akmenų vibracijas. Šių vibracijų harmonija mums nėra suvokiama, todėl ir Urbono kūrybos nepavyks „suvokti”, tačiau ji yra stebima, medituojama, kontempliuojama. O dar – ja galima tiesiog grožėtis. Juk pirminė graikiško žodžio „kosmosas” reikšmė ir yra – „grožis, papuošimas, puošmena”.  
Drąsiai galime žvelgti į Leono Urbono paveikslus kaip į mūsų kasdienybės ir būties „puošmenas”.
Menotyrininkė Simona Skaisgirytė–Makselienė

Tapytojas Leonas Urbonas gimė 1925 m. balandžio 19 d. Padustėlio kaime (Zarasų raj.). 1944 m. pasitraukė į Vokietiją, studijavo Stuttgarto dailės akademijoje pas dailininką abstrakcionistą Willį Baumeisterį. 1948 m. pirmą kartą išvyko į Australiją. Parodose dalyvavo nuo 1959 m.; buvo nuolatinis visų reikšmingesnių parodų, rengiamų Australijoje, dalyvis. Surengė virš 40 personalinių parodų Australijoje, JAV, Kanadoje. 1966 m. dailininkas išvyko į Niujorką, kaip menotyrininkė Genovaitė Kazokienė rašo, kišenėje turėdamas porą adresų ir po pažastim susivyniojęs 250 abstrakčių kūrinių. Savo paveikslus eksponavo geriausiose Niujorko galerijose, jo kūriniai kabėjo kartu su Pablo Picasso, Salvadoro Dali, Diego Riveros ir kitų praeito šimtmečio įžymybių. Iš Amerikos dailininkas grįžo į Australiją kupinas jėgų. Iškalbingas faktas, kad vien per 1969 m. sukūrė apie 2000 mažesnio formato paveikslų.

Menotyrininkai Leono Urbono kūryboje išskiria keletą laikotarpių. Nuo 6 d-mečio pabaigos iki 8 d-mečio pradžios laikotarpį įvardija kaip ieškojimų laiką. Pirmieji darbai nutapyti realistine maniera. Tačiau Leonas greitai ėmė kurti abstrakčiojo ekspresionizmo metafizines kompozicijas. Kūryboje remdamasis siurrealistų idėjomis, siekė išnaudoti pasąmonės įtaką kūrybai, pabrėžė raiškos impulsyvumą, spontaniškumą, ekstazę, įsijautimą į kūrybos aktą. 7 d-mečio paveiksluose vyrauja kontempliacija, metafizinės užuominos, vaizduojamas šviesos veržimasis iš tamsos. 8 d-metyje Leonas siekė perteikti asmeninius išgyvenimus. Kūryboje naudojo biomorfinius elementus, ryškių spalvų paletę, paveiksluose emocijas siejo su žvaigždynais ir Kosmoso erdvėmis. Kosminiai įvaizdžiai persipina su biologiniais įvaizdžiais. Vėliau tapytojas ėmė naudoti mažiau objektų, paveikslų nuotaika tapo ramesnė.

Dailininkas mirė 2000 m. gruodžio 5 d. Mittagonge (Naujojo Pietų Velso valstija, Australija).

Leono Urbono paroda „Kosminės svajos iš terra Australis“ galerijoje Kunstkamera (Ligoninės g. 4, Vilnius) veiks iki birželio 23 dienos.

Galerijos darbo laikas: I-V: 10.00-18.30; VI: 12.00-16.00.
Adresas: Ligoninės g. 4, Vilnius.
Daugiau informacijos: www.kunstkamera.lt

Kunstkamera inf.

2017.IV.03 – 2017.V.02

Galerijoje „Kunstkamera“ (Ligoninės g. 4, Vilnius) atidaryta Telesforo Valiaus, vieno žymiausių Kanados Lietuvių grafikų, kūrybos darbų paroda „Klajūnas“. Paroda veiks visą balandžio mėnesį.
Per savo gyvenimą Telesforas Valius nuolat keliavo. 1914 m. gimė Rygoje, tačiau jau 1918 m. visa šeima persikėlė į Lietuvą. Telšiai tapo dailininko gimtuoju miestu. Besimokydamas M. Valančiaus gimnazijoje T. Valius pagarsėjo kaip geras piešėjas. Jo mokytojas Simonas Sidabras, pastebėjęs Telesforo gabumus, patarė tėvams leisti sūnų mokytis dailės. Taigi 1931 m. T. Valius įstojo į Kauno meno mokyklą, kur mokėsi pas Adomą Galdiką. 1942–1943 m. T. Valius dėstė Vilniaus dailės akademijoje. 1943 m. kovo mėnesį naciams uždarius akademiją, T. Valius grįžo į Telšius. Čia 1943–1944 m. dirbo Žemaičių dramos teatro direktoriumi ir dekoratoriumi. Apipavidalino ne vieną spektaklį, tačiau nei dekoracijų, nei jų eskizų neišliko.

1944 m. pasitraukė į Austriją ir ten aktyviai įsijungė į meninį gyvenimą, dalyvavo parodose. 1946–1949 m. dėstė ir vadovavo grafikos studijai Dailės ir amatų mokykloje (École des Arts et Métiers) Freiburge.

Nuo 1949 m. gyveno ir dirbo Kanadoje. T. Valiaus kūryba sulaukė Kanados menininkų pripažinimo; buvo išrinktas daugelio Kanados meno draugijų nariu. 1967 m. apdovanotas Kanados šimtmečio medaliu už įnašą į šios šalies kultūrą.     

Dailininkas sukūrė medžio raižinių, litografijų, ofortų, monotipijų, piešinių, skulptūrų, nutapė paveikslų, iliustravo ir apipavidalino apie 70 knygų. Ankstyvuosiuose kūriniuose vyrauja lietuvių liaudies meno bruožai, gimto krašto istorijos ir tautosakos temos. Telesforas prisiminimuose pažymi, kad pirmieji jaunystėje jį sudominę dailės eksponatai – tai liaudies meno raižiniai ir skulptūrėlės. Vėlesniuose dailininko kūriniuose stiprėjo ekspresionizmo bruožai. Po karo T. Valiaus kūryboje atsispindi gimtosios žemės praradimo nuotaikos, perteikiamos pasitelkiant tautinės tematikos siužetus, metaforas.

Vėliau dailininko stilistikai didelę įtaką darė kelionės į Paryžių. Čia jis bendravo su Vytautu Kasiuliu, Antanu Mončiu, Žibuntu Mikšiu ir kitais. Telesforo kūryboje kito meninis braižas, kompozicijose išryškėjo abstrakcionizmo bruožai, atsirado spalvos, derintos įvairios spalvinės variacijos. Dailininkas dažniau ėmė rinktis kitas grafikos technikas – spalvotą litografiją, monotipiją.  

Dailininkas visą laiką aktyviai dalyvavo parodose. Personalines parodas surengė Telšiuose, Šiauliuose, Montrealyje, Paryžiuje, Niujorke, Toronte, Otavoje. Dailininko atminimui skirtos parodos surengtos – Čikagoje, Toronte, Vilniuje, Kaune, Telšiuose.

Galerijoje Kunstkamera atidarytoje parodoje žiūrovai kviečiami dar kartą prisiminti šį ryškų dailininką. Parodoje pristatomi darbai iš skirtingų kūrėjo gyvenimo laikotarpių, nemaža fiksacijų iš kelionių. Parodoje tarsi sekama „Klajūno“ pėdomis – nusikeliant tai į Paryžių, kur gėrimasi pavasario lengvumu, tai sugrįžtant į gimtąją Žemaitiją, kur fiksuojamos tonacijos sunkesnės, duslesnės.  Paroda galerijoje Kunstkamera veiks iki gegužės 2 dienos.

Galerijos darbo laikas: I-V: 10.00-18.30; VI: 12.00-16.00. Adresas: Ligoninės g. 4, Vilnius. Daugiau informacijos: www.kunstkamera.lt

Kunstkamera inf.

Galerija „Kunstkamera“ tęsia paskaitų ciklus skirtus vaizduojamojo meno istorijai. Nuo balandžio 4 d. antradienio vakarais bus skaitomos paskaitos, kuriose bus nagrinėjamas meno istorijos laikotarpis „Nuo manierizmo iki rokoko“. Šio semestro naujovė – dėmesys Lietuvos istorijai. Lankytojai galės ne tik pagilinti savo žinias į meno istoriją, bet ir prisiminti ar atnaujinti Lietuvos istorijos žinias. Tam bus skirtas antras pavasario semestro paskaitų ciklas „Lietuvos istorija: trumpai iš esmės“.

Galerija „Kunstkamera“ džiaugiasi, kad paskaitas skaito puikūs lektoriai, atskirų sričių specialistai-profesoriai. Pavyzdžiui, paskaitų ciklą „Nuo manierizmo iki rokoko“ skaitys net keturi dėstytojai. Renesanso ir manierizmo temas pristatys dr. Sigita Maslauskaitė–Mažylienė – tapytoja, menotyrininkė, Bažnytinio paveldo muziejaus vadovė. Lektorė taip pat yra ir Lietuvos dailės istorikų draugijos narė, dėsto krikščioniškojo meno istoriją Vilniaus universiteto Religijos studijų ir tyrimų centre, muzeologiją Vilniaus dailės akademijoje, dalyvauja mokslinėje veikloje, rengia savo tapybos ir bažnytinio meno parodas. Kita ciklo tema – „Barokinė mąstysena: teatras ir literatūra“ – bus skaitoma dr. Genovaitės Dručkutės. Genovaitė Dručkutė – Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Romanų filologijos katedros profesorė, humanitarinių mokslų daktarė, prancūzų literatūros dėstytoja. Kitas temas, skirtas baroko epochai, pristatinės dr. Birutė Rūta Vitkauskienė. Lektorė –dailės istorikė, Vilniaus dailės akademijos docentė, Lietuvos nacionalinio muziejaus mokslo darbuotoja, muziejininkė, Lietuvos dailės istorikų draugijos ir Varšuvos dailės istorikų draugijos narė.  Paskaitų ciklą užbaigs ir vėlyvojo baroko bei rokoko dailę pristatys menotyrininkė, filosofijos mokslų daktarė Simona Skaisgirytė-Makselienė. Šiuo metu lektorė vadovauja Vilniaus aukcionui ir daugiausiai dirba su lietuviška daile ir autoriais, yra įvairiems kūrėjams skirtų meno albumų iš serijos „Vilniaus aukciono biblioteka” sudarytoja, parodų kuratorė galerijoje „Kunstkamera”.  Kitą paskaitų ciklą – „Lietuvos istorija: trumpai ir iš esmės“ skaitys istorikė, Vilniaus universiteto istorijos ir VDU Humanitarinių mokslų magistrė Erika Meškauskienė.

Kunstkamera inf.

Vilniaus aukcionas kviečia visus besidominčius menu, kolekcionuojančius jį ar ketinančius tai pradėti į ypatingą pavasario aukcioną – XLVI II galerijos „Kunstkamera „Art Outlet. Šis aukcionas XLVI Vilniaus aukciono antroji dalis (pirma dalis, skirta knygoms, vyks vasario 25 d.). Galerijos „Kunstkamera Art Outlet" aukcionas vyks pirmąjį pavasario penktadienį, kovo 3 dieną, galerijoje Kunstkamera (Ligoninės g. 4, Vilnius) 18 val. Aukciono kūrinius apžiūrėti bus galima kovo 1-3 d. nuo 10 iki 18 val.

Esame įpratę prie naujienų apie itin brangius meno kūrinius ar netikėtas aukštumas pasiekusias kūrinių kainas aukcionų metu. Šį kartą Vilniaus aukcionas nusprendė pristatyti galerijos Kunstkamera kūrinius, tačiau minimaliomis kainomis. Aukciono metu bus pristatyta 220 kūrinių. Didžiąją dalį rinkinio sudarys aliejinės tapybos ant drobės darbai. Aukcione pristatomi kūriniai varijuoja tiek žanro, tiek stiliaus atžvilgiu. Tad žiūrovai galės pamatyti Augustino Savicko tapybos darbus, klasikinius Jono Buračo ar ekspresyvius Jono Čeponio peizažus bei Vytauto Ciplijausko, Sofijos Veiverytės, Adomo Galdiko, Kazio Šimonio, Raimundo Sližio, Antano Gudaičio ir kitų autorių kūrinius. Tarp abstrakcijas kūrusių tapytojų pristatomi: Rimvidas Jankauskas-Kampas, Laima Drazdauskaitė, Rūta Katiliūtė, Vytenis Lingys, Algirdas Petrulis. Visiems šiems kūriniams pritaikytos minimalios kainos. Tad visi, kurie dėl vienų ar kitų priežasčių atidėliojo kūrinio įsigijimą, turėtų nepraleisti šios galimybės.
    

Galerijos Kunstkamera kūrinių aukcionas – tai dar viena nauja rubrika Vilniaus aukciono istorijoje. Jai ryžtamasi siekiant suaktyvinti lietuvių meno rinką ir dar kartą įrodyti, kad įdomiai meno kolekcijai sudaryti nebūtini dideli finansiniai ištekliai. Vilniaus aukcione galerijos Kunstkamera kūriniai aukcionuojami pirmą kartą.  
    

Peržiūrėti meno kūrinius galima ne tik galerijoje „Kunstkamera", bet ir internetinėje svetainėje: http://menorinka.lt/page/active_auction .
    
Papildoma  informacija:
Meno rinkos agentūra
t. +5 2307 200
m. +370 615 29023, +370 685 76500,
e. p. [email protected]
Tinklapis: www.menorinka.lt