Autorius: Aistė Kisarauskaitė
Aistė Kisarauskaitė
Ar popžvaigždė yra graži?
Marina Abramovič Kaune
Pradėsiu nuo akivaizdžių faktų – pagaliau Lietuvoje, Kaune, vyksta net trys pasaulinių meno žvaigždžių parodos – Yoko Ono „Ex It“, Williamo Kentridge’o „Tai, ko nepamename“, Marinos Abramovič „Būties atmintis“. Tiesa, kol kas Lietuvos banko Kauno filiale eksponuojama tik viena Yoko Ono instaliacija, skirta karui, o paroda bus atidaryta vėliau.
Aistė Kisarauskaitė
Ir mūsų tiesos
Knygoje „Su savo tiesa. Gražina Kliaugienė“
Apie leidinį „Su savo tiesa. Gražina Kliaugienė“ (sudarytoja Danutė Zovienė) pradėsiu kalbėti nuo vidurio, nuo čia publikuojamų legendinės meno kritikės tekstų, nes pirmiausia rūpėjo išgirsti jos balsą, o prisiminimų, interpretacijų, vertinimų, nuotraukų mozaiką galima peržvelgti ir po to. Mano smalsumas krypo į tai, ką gali atrakinti archyviniai tekstai ir nebūtinai archyvinė meno kritika.
Aistė Kisarauskaitė
Ir atėjo medžių kariauna
Mintys po Patricijos Gilytės parodos „Žemės nėra“
Apgailėdama, kad nepasirodė jokia išsamesnė menotyrinė Patricijos Gilytės parodos „Žemės nėra“ apžvalga (kuratorė Jurgita Ludavičienė, Vytauto Kasiulio dailės muziejus) ir kad parodą pamačiau beveik paskutinę dieną prieš uždarant, bandysiu nors kiek užpildyti šią spragą.
Aistė Kisarauskaitė
Negyvenamos salos
Šarūno Šimulyno (1939–1999) paroda „Kietas ir užsispyręs“ VDA parodų salėse „Titanikas“
Šiuolaikiniai tyrimai pretenduoja ir pamažu bando išklibinti anksčiau kietai sukaltą linijinį meno istorijos supratimą, perstumdo ir ardo didelius ar mažesnius jo segmentus, augina atšakas ir brėžia paralelinius kelius. Hilmos af Klint atradimas stipriai pajudino tai, kas atrodė pakankamai tvirta – abstrakcijos tapyboje atsiradimo datą, autorių, ištakas. Lietuvos modernizmo paveikslas taip pat atrodo neblogai suręstas, nors linija ir gerokai trumpesnė, lyderiai seniai suformuoti, nesvarbu, kad daugelis vis dar palaikomi tik sovietinių laikų legendų apie jų genialumą.
Aistė Kisarauskaitė
Nepasitikint kalba
Anastasijos Sosunovos „Potvynių slėniai“ galerijoje „Swallow“
Komplekse „Sodas 21/23“ jau kurį laiką (nuo balandžio 16 d.) einant į „Atletiką“ tenka kirsti projektų erdvę „Swallow“ ir Anastasijos Sosunovos parodą „Potvynių slėniai“ (parodos kuratorė – Vaida Stepanovaitė). O tie slėniai (paroda) kaskart pasitinka su duona ir druska (du viename). Tešlos pynės kaip kasos, kaip ekskrementai. Panas, drakonas, chtoninės dievybės gali palikti dailią rudą krūvelę, virstančią gyvatėmis, laikančiomis baldakimą. Celofaną.
Aistė Kisarauskaitė
Po operos
Bendras MO muziejaus ir „Vilnius City Opera“ projektas „Iš tos operos“
Ne taip seniai, nepamenu, kokius reikalus spręsdami, su Vaidu Jauniškiu pasvarstėme ir apie įsigalėjusią virtualybę, turinčią mums atstoti gyvas / materialias patirtis.
„Nežinau, kaip jaučiasi mėgstantys operą, tačiau teatras online beveik neįmanomas“, – sakė Vaidas.
Aistė Kisarauskaitė
Aurelijos Maknytės bendruomenė
Paroda „Gamtos kabinetai“ Vilniaus rotušėje
Ką tokį lietingą spalio sekmadienį galėčiau pasakyti apie Aurelijos Maknytės parodą „Gamtos kabinetai“ Vilniaus rotušėje (kuratorė Agnė Narušytė)? Vis nutrupa pokalbiuose, socialiniuose tinkluose mintys, kokia tai verta pamatyti paroda. Pritariu. Pamatyti būtina, bet sunku vertinti. Ji lyg ruduo, kurio mes nekvestionuojame. Jis man irgi patinka. Nesvarbu, kad parodoje yra sudygusi verba (pavasarinis kūrinys) ar tikra aitriai žalia (vėliau su nutryptais takeliais) žolė. Nors išauginta dirbtinai, be žiogų ir amarų, ji aktyviai bruka vasaros mintis. Vertiname tik vasaros ar kitų metų laikų atėjimo datą. O jei kuris netyčia neateina, išnyksta, kaip vienadienis sniegas pernai žiemą, atrodo, kad atėjo pasaulio pabaiga. Ir iš tiesų, ji pamažu artinasi. Tačiau ši paroda yra tarsi tie gamtos kabinetai, skirti išsaugoti, užkonservuoti nykstančias rūšis, parodyti žalią žolę ir dygstančius ridikėlius spalio mėnesį.
Aistė Kisarauskaitė
Netvarumo būsena
Dainiaus Liškevičiaus paroda „Susisaistymas su vieta“ galerijoje (AV17)
Atrodo, kad pasaulis prasideda iš naujo. Prasideda kita realybė. Nebūtinai geresnė, tikėtina, kad priešingai. Tačiau apsimesti, kad niekas nepakito ar žūtbūt bandyti susigrąžinti, išlaikyti buvusią būseną tiesiog neadekvatu. Taip, kaip buvo, jau nebus. Šis rugsėjis kaip niekad atrodo pereinamasis periodas, kai ateitis skendi rudeniniuose rūkuose. Viskas persmelkta pokyčių ir galima pamanyti, kad štai, tereikia sekti šią emociją, jos vedinai rašyti, ir tekstas taip pat bus kitoks, naujas.
Aistė Kisarauskaitė
Užmirštos praeities dabartis
Iš pasakojimų apie 10-ąjį dešimtmetį
Susidūrus su praeities kūriniais, ar jie būtų vizualinio meno, ar kritikos tekstai, kino filmai, net roko baladės ar kvepalai, į mus dvelkteli ne tiek pats laikas, kiek, greičiau, jo ištrynimas – taškas A (anuomet) ir taškas B (dabar) staiga tampa vienu AB, ir galima pasitikrinti, ar dabartyje atsidūrę kūriniai išlaikė savo galią, ar veikia jų magija, ar buvo juose implantuotas ateities numatymas, leidžiantis vis dar būti aktualiems? Ypač įdomu žvelgti į tuos, sukurtus 10-ąjį dešimtmetį, jau kalbančius šiuolaikinio meno kalba (nesikabinėjant prie termino „šiuolaikinis“), nors taip pat liekančius praeitame šimtmetyje, net tūkstantmetyje, be to, didžioji jų dalis tiek prislėgti visiškos užmaršties, tarsi niekada nebuvo gimę. Kartais juos vos pamena net jų autoriai.
Aistė Kisarauskaitė
Prie kavos apie porcelianą
Dulkių valymo užrašai
Pripažinkime, namų areštas turi nemažai privalumų – nereikia vėl savęs transportuoti į bereikalingus susitikimus, paskaitas, kur dar viena mokslo ar meno įžymybė pasakoja blankias istorijas apie save mylimiausią. Nors valandų paroje vis dar nepadaugėjo, galima apsitvarkyti namus ir galvą, žodžiu, atlikti kažką, ką seniai ruošeisi. Taigi tai – dulkių valymo užrašai.
