Autorius: Aistė Kisarauskaitė
Aistė Kisarauskaitė
Prarastas rojus
Kelios trumpos mintys apie Lino Leono Katino parodą Nacionalinėje dailės galerijoje
O trumpos jos todėl, kad galvoje kol kas yra tik murmančių sakinių grįžus iš Nacionalinėje dailės galerijoje vykusio Lino Leono Katino parodos „Raudona krisdama virsta balta“ atidarymo. Galbūt tos kelios minčių užuomazgos per eksponavimo laiką užaugs, subręs ir taps Labai Rimtomis Mintimis, tačiau dėl jų niekad negali būti tikras, ar neišsilakstys palikusios be nieko. Be to, kaip dauguma padorių šiuolaikinių žmonių, visai neturiu laiko jų laistyti bei puoselėti, o švenčių pakeisto grafiko esu skubinama.
Aistė Kisarauskaitė
Lobių paieškos
Dariaus Žiūros kūrinio radybos
Ši istorija galėtų būti reklaminis pasakojimas, viliojantis stoti į menotyros specialybę, nes ji nėra vien tik sudėtingų tekstų rašymas, dažnai tai nuotykiai, lobių ieškojimas ir svarbiausia – radimas.
Aistė Kisarauskaitė
Butas’99
Publikuota „Dailė / Art". 77 knyga. 2019 ruduo–žiema. (p. 128-135)
Patricija Jurkšaitytė su vyru ir kūdikiu ant rankų, įkalinti balkone, kurio durys užmūrytos. Mikrofonas pririšamas prie nuleistos virvutės ir keliamas aukštyn į balkoną. Baigus filmuoti, taip pat ir nuleidžiamas.
– Nuo vakar vakaro, – atsako į klausimą, kiek jie ten jau praleido laiko.
– Ir kiek būsit?
– Visą gyvenimą!
– Kas yra laisvė? – užduoda klausimą TV reporteriai, klausimą, kuris turbūt labiausiai nustebina. Įsivaizduokite tokį klausimą, dabar užduotą TV laidoje... Vargu ar įmanoma.
– Kaip nekeista, mes dabar jaučiamės visai laisvi, – atsako Jurkšaitytė, – laisvi nuo įsipareigojimų, nereikia eiti į miestą, jokių reikalų...
Aistė Kisarauskaitė
Atkaklus noras išgyventi
Orūnės Morkūnaitės „Siena“
„Norėtųsi pristatyti sumanymą, kurį įgyvendintą bus galima pamatyti jau kitą savaitę“, – 1999 m. sausio 29-ąją rašė Jonas Valatkevičius, „7 meno dienose“ pristatydamas parodą „Kaip tapti laimingu“ (ŠMC). Paradoksalu, kad tai buvo beveik tą pačią dieną, kaip dabar, tik prieš 21 metus. Aš taip pat norėčiau pristatyti būsimą įvykį, tad galite tarti, kad čia – reklama, nors man tai rodosi kaip duoklė Lietuvos šiuolaikinio meno pradžiai, tam laukiniam 10-ajam dešimtmečiui, kuris sukūrė ar leido išsiskleisti daugeliui įdomiausių autorių, o netrukus kai kuriuos ir nušlavė nuo meno lauko paviršiaus. Tas laikas buvo tikras cunamis, verdanti lava, kurioje kristalizavosi naujos kultūrinės strategijos, institucijos, asmenybės ir jų legendos. Nemaža dalis autorių ir toliau tęsė menininko karjerą, likę pasitraukė į kitas veiklas, kartais ne mažiau sėkmingas. Pirmųjų ankstyvus kūrinius šiek tiek žino plačioji publika (nors ir tuo smarkiai abejoju), o antrųjų darbai atsidūrė po užmaršties pelenais, kartais sunkiai benukrapštomais, nors šie menininkai lieka ne mažiau svarbūs istoriniame kontekste.
Aistė Kisarauskaitė, Ieva Pleikienė
Atšilimo kartos dailininkas
Antaną Kmieliauską (1932–2019) atsimenant
Kartais sunku susigaudyti, kas ką prikelia – tekstas prisiminimus ar pastarieji sugula į daugiau ar mažiau tvarkingas sakinių gretas. Ir net tokia liūdna proga, siekiant atiduoti pagarbą anapilin išėjusiam Antanui Kmieliauskui, rašomi sakiniai savo šaknimis siekia mūsų nerūpestingos vaikystės metus. Jis buvo vienas iš didelio būrio dailininkų, pradėjusių kurti atšilimo laikotarpiu, kartu šventusių įvairias šventes, vasarojusių, slidinėjusių, kopusių į kalnų viršūnes, lankiusių vienas kitą dirbtuvėse.
Aistė Kisarauskaitė
Dešimtojo dešimtmečio kontekstai
Ievos Mediodios paroda „Fiziniai analogai / Iš Niujorko į 90-tųjų Vilnių“ Vilniaus rotušėje
Vis tas dejá vu, lydintis kai kurias parodas, ypač retrospektyvas, nukeliantis į sovietinius Dailės parodų rūmus. Tik ne Paulinos Eglės Pukytės retrospektyva „Kažkas yra“, vykusi VDA parodų salėse „Titanikas“ paskutinėmis 2018 m. dienomis, kuruota menotyrininkės Laimos Kreivytės kartu su autore (kuri yra taip pat aktyvi meno kritikos lauko dalyvė ir 2017 m. Kauno bienalės kuratorė). Paroda anąkart netapo tiesiog kūrybinio sandėliuko ekspozicija, o kūrybą įkontekstino, aktualizavo kiek primirštus ar nuo nūdienos tolimesniuose laiko taškuose atsidūrusius kūrinius, sukūrė nuoseklų parodos naratyvą. Ievos Mediodios parodos „Fiziniai analogai / Iš Niujorko į 90-tųjų Vilnių“ Rotušėje retrospektyva nepavadinsi, nes ir tam skirta salė nedidelė, darbų ne tiek daug, nors ekspozicija apima beveik visą menininkės kūrybinį laikotarpį nuo 1992 iki dabar, bet būtent čia veikiama pagal senąją (reprezentavimo) parodų kuravimo tradiciją – tiesiog iškabinti ant sienų darbai palieka žiūrovą (ypač mažiau žinantį ar jaunesnį) klaidžioti vaizduose, nesuteikiant jokios informacijos apie laiko ar net žemyno kontekstą. O gaila, nes čia buvo galima kurti reklamines odes, atverti istorinius rakursus ar tiesiog suteikti daug informacinio malonumo.
Aistė Kisarauskaitė
Valstybinis siurrealizmas
Labai seniai, dar tais baisiais sovietiniais laikais, kai okupacinė valdžia savo geležiniu kumščiu naikino Lietuvos kultūros paveldą ir gamtą, betonu buvo padengtos ir įgavo dabartinį vaizdą Neries krantinės. Tada mano tėtis menininkas Vincas Kisarauskas, slaptai tapęs sušaudytus ir nukankintus Lietuvos partizanus, nekentęs sovietų valdžios ir kovojęs už kiekvieną išsaugotą mūsų paveldo pėdą, knygą, pastatą, nusprendė netylėti ir parašė straipsnį į spaudą, regis, „Komjaunimo tiesą“, kad krantinės iš pliko betono, nepaliekant medžių pavėsio, nestatant suoliukų, yra baisu ir, kiek aš pamenu, net sovietinė spauda tokį straipsniuką publikavo. Jis buvo tik menininkas, ne architektas, ne specialistas, tačiau jautė savo pareigą išsaugoti Lietuvos gamtą.
Aistė Kisarauskaitė
Geras, gražus ir teisingas menas
Paroda „Rekomendacija“ Klaipėdos kultūrų komunikacijos centro Parodų rūmuose
Nepavyksta pradėti planuoto teksto, vis lenda į galvą Sapiegų parkas, nors jau išgelbėtas, bet ar ilgam? Neduoda ramybės Reformatų skveras. Kęstučio / Latvių gatvių kampe neseniai (17 d.) nupjauti medžiai. Vienas iš jų tokio storio, kad neužtektų mano rankų apkabinti... Kaip kalbėti apie meną, kai, atrodo, po gabalėlį trupa ne tik mūsų mylimas miestas, bet ir kiti, net maži jaukūs miesteliai, kai pjaunami jų centrinių aikščių medžiai, naikinamas paveldas? Ir Klaipėdoje „tvarkant“ skulptūrų parką ruošiamasi išpjauti apie 500 medžių...
Aistė Kisarauskaitė
Niujorkas yra gražus
Punktyrai tarp ten ir čia
Kelionės beveik niekada nebūna vientisos, kaip ir visa kasdienybė, nebent sėdėtum kiauras dienas įkalintas į tekstų rašymą, lipdymą, metalo virinimą ar tapymą, bet ir tuomet praskrieja artimo žmogaus šypsena, iš toli aidi pavasarinių tuopų kvapas po lietaus, visada yra kokių nors vidinių sluoksnių, kur eismas vyksta net tada, kai galvoje nėra kitos minties, nes viską užima sakiniai ir žodžiai. Kelionių įspūdžiai taip pat nevienalyčiai, gula sluoksniais persišviesdami ir uždengdami.
Aistė Kisarauskaitė
Esamasis dažninis
Kristinos Inčiūraitės personalinė paroda „Limbo“ galerijoje „AV17“
Nežinia, ar aš kartoju, ar vėl esu kartojama Alaino Resnais filmo „Praėjusiais metais Marienbade“ („Last Year at Marienbad“, 1961). „Ir vėl vaikštau šiais koridoriais, po šias sales, galerijas, po šį pastatą, atkeliavusį iš kito amžiaus. Po šį didžiulį prabangų barokinį viešbutį, kur vieni koridoriai veda į kitus nesibaigiančius koridorius“, einu paskui Kristinos Inčiūraitės kartojamus filmo žodžius, viešbutyje, priklausančiame praeičiai, supainiotas laikas įtraukia savo spiralėmis, barokinėmis ar dabarties, tranzitinės erdvės neturi vieno stiliaus, tik visa persmelkiančią nuojautą, kad viskas jau kartojasi, dabar.
