Istorija

Ir Kaunas dar nebaigė

Jiems viskas tada buvo aišku – kad reikalas jau pribrendęs. Jis buvo pribrendęs dar anksčiau, iki oficialaus apskelbimo miestams ir pasauliui, kad į žemėlapį sugrįžta sena Europos valstybė. Įgyvendinimui kontekstai dar buvo nepalankūs, bet būtinieji darbai atlikti, galimybių studijos pabaigtos: tada, kaip ir šiandien, po visas pasvietes pasklidusios lietuviškos pajėgos buvo sujungtos į sąveikos tinklą rašalo ant popieriaus technologijos būdu, organizacijos steigiamos, veikla organizuojama salėse ir publikacijose, pirmieji nesėkmingi bandymai nutikę, susikivirčyta ir susitaikyta. Tad 1919 m. liepos 7 d. IV kabineto švietimo ministeriui Juozui Tūbeliui (g. 1882 m. Ilgalaukiuose – m. 1939 m. Kaune) jie ir įteikė raštą be ilgateksčių pagrindimų, nesuvarpytą neurolingvistinio programavimo ornamentais, nes labiau žinojo nei tikėjosi, jog Vyriausybė ir pati Valstybė per ją „supras sumanymo svarbą lietuvių kultūros plėtotėje ir mūsų pirmiems žingsniams suteiks reikalingos pagalbos“. Teisūs jie buvo taip manyti, nes ir suprato, ir suteikė: pagal to meto ne itin skalsias medžiagines savo galimybes Steigiamasis Seimas ir Vyriausybė, kryptingai ir nuosekliai dailos pasaulio įtikinėjami, iniciatyvą parėmė.
 
Ketveri metai – tik tiek tepraėjo tarp Lietuvių dailės draugijos rašto įteikimo J. Tūbeliui ir naujojo Meno mokyklos rūmo pagal Vladimiro Dubeneckio (g. 1888 m. Vilniuje – m. 1932 m. Karaliaučiuje) projektą Kaune, Ąžuolų kalne, pašventinimo 1923 m. gegužės 8 dieną. Tame pačiame sklype, kairiau nuo Meno mokyklos pastato, irgi vos per ketverius metus pagal to paties architekto projektą buvo pastatytas ir pirmasis Lietuvos istorijoje profesionalus dailės muziejus – laikinoji M.K. Čiurlionies galerėja. Jis veik iš karto tapo per ankšta pagrindine nacionaline dailės ekspozicijų erdve su perpildyta saugykla profesionalaus ir liaudies meno kūriniams. Per tuos vos kelerius metus šios iniciatyvos stumiamoji jėga – dailės pasaulis ir jo nekarūnuotas lyderis Justinas Vienožinskis (g. 1886 m. Mataučiznoje – m. 1960 m. Vilniuje) – dirbo visus darbus, kurie būna reikalingi tokio projekto metu: svajojo, įtikinėjo Seimą ir ministerius, rašė raštus, kūrė mokymo programą, gavo leidimus, parsivežė plytas, pajuto pavydžių kolegų dūrius į nugaras, buvo bepasiduodą nevilčiai, gudravo, ritino akmenis ir maišė betoną, surado tvorą, tarėsi su juristais, valė nuo štiblietų ant jų atgulusius dar negrįstų šaligatvių neturinčio miesto purvus, laukė vėluojančių bankinių pavedimų, kada prireikė – sėdo į kalėjimą.

Migracija, „mėsos planeta“ ir skurdo technologijos

Parašyti šį esė įkvėpė seminaras su Egidijumi Aleksandravičiumi, surengtas Paryžiaus politikos mokslų institute šių metų spalio 17 dieną. Daugiau nei šešių šimtų puslapių veikale „Karklo diegas: lietuvių pasaulio istorija“ (2013) Aleksandravičius į vieną pasakojimą sudėjo individualias Lietuvos gyventojų trajektorijas ir istorijas – migrantų, kuriuos likimas nubloškė į pačius įvairiausius pasaulio kraštus nuo Tasmanijos iki Irano ir Urugvajaus. Tačiau mano tikslas yra priešingas Aleksandravičiaus užduočiai – užuot sutelkusi dėmesį į chimeriškos lietuvybės išlaikymą, siūlau pažvelgti plačiau, pamėginant suprasti, kaip Lietuvos gyventojų judėjimą nulėmė besikurianti globali ekonomika ir kaip jis savo ruožtu prisidėjo prie vieno svarbiausių pasaulinio pokyčio – globalios klimato kaitos.
Egidijus Aleksandravičius romantizuoja globalią lietuvių migracijos istoriją kaip pastangas išgyventi bei išlaikyti patriotišką politinės Lietuvos dvasią, o lietuvių migracijos istorija gali būti perrašoma ir kaip globalių techninių sistemų atsiradimo istorija, stumianti žmoniją į sunkiai suvokiamos ir nepasiduodančios kontrolei rizikos zoną. Nuo XIX a. Lietuvos gyventojus užsienin varė įvairios priežastys: ir skurdas namuose, ir nederliaus metai Karaliaučiuje, ir politinės kovos Rusijos imperijos viduje, bet emigracijos srautus, kaip parodo Aleksandravičius, valdė anaiptol ne stochastinis Brauno judėjimas, o it magnetu pritraukė besivystančios naujos, globalios techninės sistemos: metalai ir anglies kasyklos bei jautienos pramonė.

Nuo teksto iki objekto

Tarpukariu vienas Kauno knygrišys įvardino štai tokias tris knygrišystės sritis – „sortimentinė“, atliekama rankomis pagal užsakymą, fabrikinė (mašinomis) ir dailioji, pabrėždamas, kad paskutinių dviejų Lietuvoje nesą. Vis dėlto šiandien skirstymas būtų visai kitoks, nes per tą laiką labai daug kas pasikeitė, visų pirma kasdienius įrišimo poreikius visiškai perėmė mašinos, o rankų darbo knygrišystė perėjo į restauratorių ir menininkų rankas. Tad senasis amatas ėmė plėtotis naujomis kryptimis, sparčiai kito viduje, atrado naujų raiškos formų, funkcijų ir uždavinių. Dabartinė knygos meno formų įvairovė ir kylantis dėmesys jai prašosi naujų mėginimų grupuoti rankų darbo meninės knygrišystės darbus. Tokia sričių ar žanrų diferenciacija būtina dar ir todėl, kad apibrėžus jų savybes būtų lengviau vertinti, diskutuoti ir plėtoti jas gilyn. Mat čia dėl to kartais kyla painiava, nesusikalbėjimai ar nepelnyti nuvertinimai. Ir, regis, knygrišystės atveju labiausiai tą žanrinę takoskyrą brėžia ne tiek išorinė forma, kiek santykis su knygos turiniu (tekstu), su tradicija, taip pat amato, meno ir funkcionalumo santykis. Žinoma, kartais viename kūrinyje jungiasi kelių žanrų bruožai, juk žanrai ar sritys dažnai viena briauna liečiasi su kita, jungiasi, persipina; visi drauge tarpsta tose pačiose parodose, knygos meno centruose ar vieno meistro darbuose. Vis dėlto išryškėja trys grupės.

Legendinis Vilniaus daktaras

Nuo rugsėjo pradžios iki spalio Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje veikia paroda „Lietuvos visuomenė Pirmojo pasaulinio karo pradžioje: įvykiai, draugijos, asmenybės“. Parodoje siekiama atidžiau pažvelgti į išskirtines to meto asmenybes ir iškelti naujų klausimų. Pavyzdžiui, ar gerai žinome Vilniuje, Mėsinių g., gyvenusį žydų visuomenės veikėją, daktarą Cemachą Šabadą. Jis buvo ne tik garsus gydytojas, bet ir švietėjas, humanistas, žydų bendruomenės lyderis, tapęs miesto legenda ir net Kornejaus Čiukovskio pasakos „Daktaras Aiskauda“ personažo prototipu. Šiemet pažymimas labdaringo daktaro 150-ies metų jubiliejus.

 

Cemachas Šabadas gimė 1864 m. vasario 5 d. Vilniuje, smulkaus prekybininko šeimoje. Gydytojo specialybę įgijo Maskvos universiteto medicinos fakultete, baigęs universitetą kartu su kitais gydytojais išvyko kovoti su Pavolgyje, Urale ir Vakarų Sibire siautėjančiomis dėmėtosios šiltinės ir choleros epidemijomis. Dalyvavo likviduojant prasidėjusios choleros epidemiją Švenčionyse. Už mokslinį ir praktinį darbą, skirtą cukraligės tyrimams, Maskvos universitete 1894 m. Šabadui buvo suteiktas mokslų daktaro laipsnis. Jis buvo beveik atradęs insuliną. Šioje srityje jo pavardė rašoma šalia gydytojo Josepho von Meringo ir kitų. Tais pačiais metais jaunas gydytojas grįžo į Vilnių, dirbo miesto žydų ligoninėje. Jo namai stovėjo tuometinėje Pohuliankos gatvėje (dabartinėje J. Basanavičiaus).

Propaganda vulgaresnė už pornografiją

Dviejose Grafikos centro galerijos salėse eksponuojami 1915–1918 ir 1941–1944 m. Lietuvoje (taip pat Latvijoje ir Estijoje) platinti plakatai ir afišos iš Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Bibliografijos ir knygotyros centro, Mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos rinkinių. Parodos kuratorės Laima Laučkaitė ir Giedrė Jankevičiūtė pavadinimą parinko nepaisydamos aplinkybės, kad sąvoka „okupacija“ mums reiškia ne tik Vokietijos kariuomenės valdžią Pasaulinių karų metu, bet ir kur kas ilgiau trukusį sovietmetį. Ši paroda dailės istorikėms – stambaus tyrimų projekto dalis, o šio svarbus akstinas – Pirmojo pasaulinio karo šimtosios metinės, šiemet plačiai svarstomos visos Europos mokslo ir žiniasklaidos.

 

Grąžinant praeitį

Dr. Jurgis Šlapelis ir jo žmona Marija – tautinio atgimimo veikėjai, paskyrę gyvenimą gimtosios kalbos bei Lietuvos nepriklausomybės puoselėjimui ir saugojimui. Marijos ir Jurgio Šlapelių name-muziejuje vykstantys arbatvakariai – tai renginiai, kuriuose, pasitelkus teatrinę kalbą, bandoma sugrąžinti žiūrovą į XX a. pradžią ir leisti jam pabuvoti viename iš tuo metu rengtų slaptų ar pusiau slaptų susibūrimų.

Sovietinių tremčių istorija ir politika

Nuo 1987-ųjų sunki, skaudi, nevienareikšmė praeitis – sovietinė okupacija, Holokaustas, rezistencija – buvo aprašoma asmeniniuose memuaruose, istorikų tekstuose, simbolizuojama paminkluose, jos daiktiniai likučiai rodomi muziejų parodose. Prabėgus daugiau negu dviem dešimtmečiams jau galime atsigręžti atgal ir pažvelgti, kurie praeities aspektai susilaukė didžiausio dėmesio, kokio tipo istorijos įsitvirtino viešojoje erdvėje ir kurie tremčių aspektai liko paženklinti baltosiomis nežinojimo dėmėmis. Būtinybė nuodugniai peržiūrėti skausmingos sovietinės praeities istorijos rašymą buvo aptarta gegužės 24 d. Politinių mokslų institute Paryžiuje (Sciences Po) vykusiame seminare „Būtasis tęstinis laikas Baltijos šalyse: sudėtingos praeities atmintis ir trauma“.

Tekstilės turtai

Kas slepiasi po žodžiais bažnytinė tekstilė?

Didžiausią skaičiumi Bažnytinio paveldo muziejaus rinkinio dalį sudaro liturginiai drabužiai: arnotai, dalmatikos, kapos, stulos ir kt. Įvairios XX a. liturginės reformos palietė ir dvasininkų aprangą, tad pakitus drabužių formoms daugybė jų sugulė į bažnyčių zakristijų ar palėpių komodas, kur sąlygos dažnai nėra palankios audiniams saugoti. Tiesa, galima pasidžiaugti, kad dažnoje aplankytoje bažnyčioje buvo rūpinamasi nenaudojamais liturginiais drabužiais, jie peržiūrimi, vėdinami, deja, ne visur yra kam tai daryti. Tokie nebenaudojami drabužiai dažniausiai

XX amžiaus istorijos sūkuriuose

Nepaprasto subtilumo mokytoją ir nepelnytai užmirštą dailininkę Eleną Jakutytę daugiausia prisimena jos mokiniai, dabar jau garsūs Lietuvos kultūros ir meno atstovai: Petras Repšys, Laima Drazdauskaitė, Edmundas Saladžius, Vidmandas Miliūnas, Alina Meškauskaitė-Kvedarauskienė, Stasys Urbonas-Meškauskas ir kt. Daugelis jų tik gerokai vėliau savo mokytoją pažino ir kaip įdomią dailininkę, pamatė jos grafikos darbų įvairovę. Buvusi gerokai vyresnė už savo mokinius, dailininkė kalbėdavosi su jais tik apie žmogiškus ir dvasinius dalykus ar literatūrą ir meną. Ji neatviravo apie savo sunkų, bet įdomų ir ilgą gyvenimą.
 

Elena Jakutytė gimė dar prieš Lietuvos Tarybai paskelbiant valstybės Nepriklausomybę, pragyveno visą šalies tarpukarį Kaune, matė sovietų okupaciją, vokiečių valdžios užgrobimą ir sovietų reokupaciją. Po Antrojo pasaulinio karo sovietmečiu susirašinėjo su broliu, gyvenančiu Australijoje, ir sulaukė

Rasti Vilnių Paryžiuje

Prieškariu gyvenęs Vilniuje ir debiutavęs kaip „Jung Vilne“ grupės dailininkas, Rafaelis Chwolesas (1913–2002) Antrojo pasaulinio karo metais pasitraukė į Rusiją, pokariu grįžo į Vilnių, 1959–1969 m. gyveno Varšuvoje, nuo 1969 m. iki mirties – Paryžiuje. Dailės istorikė Laima Laučkaitė rengia dailininko monografiją, 2012 m. gegužę ji lankėsi Paryžiuje, dailininko sūnaus Milijaus Chwoleso namuose, kur šiuo metu saugomas Rafaelio Chwoleso palikimas (jo dalis pristatyta parodoje). Jame išliko daug vilnietiškos ikonografijos darbų, tad įdomiausia buvo atrasti Vilnių Paryžiuje. Siūlome ištrauką iš jos knygos apie Rafaelio Chwoleso kūrybą.

PUSLAPIS
2

Žurnalas „Kinas”SKAITYKITE ŽURNALE „KINAS”

Įrodyti sau, kad esi

2012 m. lankomiausiu Lenkijos filmu tapo vietinės, iš provincijos kilusios populiarios hiphopo grupės „Paktofonika“ istorija, kurią filme „Esi Dievas“ („Jesteś bogiem“) papasakojo režisierius Leszekas Dawidas. Grupės lyderio Magiko bendražygį Rahimą suvaidinęs 26-erių Dawidas Ogrodnikas lenkų kino akademijos buvo pripažintas geriausiu antraplaniu aktoriumi. Kuriant šį vaidmenį jam teko susitikti su dar gyvais dviem grupės nariais, kurių vienas ir buvo Rahimas. Grupės lyderis nusižudė. Kuklaus, bet repo tekstais save išlaisvinančio paauglio vaidmuo D. Ogrodnikui buvo pirmasis kine. Vėliau aktoriui atiteks komplikuotų asmenybių vaidmenys, drąsos reikalaujančios transformacijos.

Stebuklo belaukiant

Pasaulinė dokumentinio kino režisieriaus Audriaus Stonio filmo „Moteris ir ledynas“ premjera įvyko tarptautiniame Amsterdamo kino festivalyje (IDFA). Juosta toliau keliauja po pasaulį ir sėkmingai pelno apdovanojimus: „Kino pavasaryje“ pripažinta geriausiu programos „Baltijos žvilgsnis“ filmu, „DocsBarcelona“ laimėjo apdovanojimą programoje „What the Doc“, Krokuvos kino festivalyje įvertinta FIPRESCI prizu ir „Sidabriniu ragu“ geriausiam vidutinio metražo filmui.

Daugiau nei trisdešimt metų Tian Šanio kalnuose, Tujyk Su ledyne, 3500 metrų aukštyje gyvena mokslininkė Aušra Revutaitė. Atsiskyrusi nuo civilizacijos, glaciologijos stotyje ji tyrinėja klimato pokyčius. Moteriai draugiją palaiko tik šuo su kate. Tiek apie mokslininkę sužinome iš filmo aprašymo, nedaugiau informacijos gauname pasižiūrėję filmą. Režisierius minėjo, kad kai pas mokslininkę atvykę žmonės siūlydavosi praskaidrinti jos vienatvę, moteris sakydavo, kad jos „vienatvė ir taip pakankamai skaidri, kad ją dar reikėtų skaidrinti“. Audrius Stonys siūlo neklausinėti, o pabandyti pajausti moterį, jos ryšį su ledynu, prisiliesti prie šviesos, amžinybės ir dokumentikos stebuklo.

Nebijoti nežinojimo

Jubiliejinio 70-ojo Kanų kino festivalio paralelinėje programoje „Dvi režisierių savaitės“ įvyko naujausio Šarūno Barto filmo „Šerkšnas“ („Frost“) premjera. Pagrindinius vaidmenis šiame kelio filme sukūrė du jauni lietuvių aktoriai Mantas Jančiauskas ir Lyja Maknavičiūtė. Jų personažai spontaniškai sutinka nuvežti humanitarinės pagalbos krovinį iš Vilniaus į Kijevą. Iš pažiūros nesudėtinga užduotis jaunai porai tampa didžiuliu išbandymu. Po filmo premjeros Kanuose su aktoriais kalbėjosi Rimantas Oičenka.

Žurnalas „Kinas”ŽURNALAS „KINAS”