Autorius: Linas Vildžiūnas

Linas Vildžiūnas

Žinomas kino režisierius Sergejus Loznica Valstybiniame jaunimo teatre pradėjo repetuoti spektaklį pagal pasaulyje plačiai pagarsėjusį amerikiečių rašytojo Jonathano Littello romaną „Gera linkinčiosios“ (pr. „Les Bienveillantes“, angl. „The Kindly Ones“), beje, parašytą prancūzų kalba. Šis didžiulės apimties kūrinys, 2006 m. įvertintas Goncourt’ų premija, yra unikalus šiuolaikinės literatūros kontekste. Remdamasis gausiais archyviniais šaltiniais Littellas kuria fantasmagorišką Antrojo pasaulinio karo vaizdinį, nagrinėja Holokausto problemą, atskleidžia visuomenę ir atskirą individą įtraukiantį masinio naikinimo mechanizmą tarsi iš vidaus, nes pagrindinis romano veikėjas ir pasakotojas yra žudynėse tiesiogiai dalyvaujantis SS karininkas.

Linas Vildžiūnas, Laima Kreivytė

Liudvikas Jakimavičius (1959 08 21–2022 08 01)

Liudvikas Jakimavičius buvo viešas žmogus. Jį, prisidengusį galvą ryškiaspalve skarele, iš tolo atpažindavo daugelis. Dažniausiai Vilniaus senamiesčio gatvėje, kol naujasis homo vilnensis galutinai neišstūmė iš Senamiesčio literatūrinės bohemos. Turėjo begalę bičiulių, plunksnos brolių, kiekvieną sustojęs pakalbindavo, aptardavo krašto naujienas, kartais dėl jų pasidžiaugdavo, bet dažniau pasikeikdavo, ir visada apsisukęs nueidavo vienas. Susitelkęs į savą vidinį dvasinį gyvenimą.

Linas Vildžiūnas

In memoriam Regimantui Adomaičiui (1937–2022)

Vėl trenkė kaip iš giedro dangaus – mirė Regimantas Adomaitis. Aktorius, kurio vaidmenų sąrašas, ypač kine, vienas ilgiausių. Jau senokai nebevaidinantis, užsisklendęs savo vienatvėje. Gal paskutinis ryškus jo vaidmuo teatre buvo Georgas Friedrichas Händelis, sykiu su Donato Banionio Johanu Sebastianu Bachu suvaidintas Raimundo Banionio režisuotame spektaklyje „Susitikimas“ (1999) pagal Paulio Barzo pjesę, mezgančią menamą dviejų baroko genijų disputą. Paskutinis ryškus ir Donatui Banioniui, išvedęs į avansceną du didelius senstančius talentus. O kine? Paskutinį amžiaus dešimtmetį ir naujojo amžiaus pradžioje Adomaitis daug filmavosi rusiškuose mažai žinomuose filmuose, tad reikia sugrįžti į laiką, kai jis buvo vienas žymiausių Lietuvos aktorių. Ir, beje, gražiausias tarp vyrų.

Linas Vildžiūnas

In memoriam Algimantui Mockui (1931 07 31–2022 04 26)

Kino operatorius Algimantas Mockus priklausė tai jaunai talentingai kartai, kuri praėjusio amžiaus 6-ojo ir 7-ojo dešimtmečių sandūroje pradėjo kurti ir sukūrė tikrąjį lietuvių nacionalinį kiną. Nauja menine kalba pirmas prabilo Vytautas Žalakevičius filmu „Adomas nori būti žmogumi“ (1959), o filmo operatorius buvo Algimantas Mockus. Šis ekspresionizmui artimas, ligi šiol nepasenęs kino kūrinys pasižymėjo visų komponentų darna – tikslia dramaturgija, veiksmo dinamika, gyvais ir įvairiais panevėžiečių aktorių puikiai suvaidintų personažų charakteriais, muzikinio takelio išryškinta nostalgiška prieškario Kauno atmosfera, sykiu su dailininko Algirdo Ničiaus plenerais bei interjerais ir kostiumų dailininkės Viktorijos Bimbaitės stilingais kostiumais operatoriaus perteikta išraiškingomis kadro kompozicijomis, aštriais rakursais, šviesos ir šešėlių kontrastais. Tai buvo kine nedažna ne vien režisieriaus, bet jo suburtos grupės, o tiksliau – visos kartos, kūrybinių galimybių manifestacija, kurioje Algimantas Mockus, nelyginant Alfredas Hitchcockas, paliko savo autografą: kai aferistas Dausa (Donatas Banionis) pasipusto padus į užsienį, lipantį į traukinį jį užfiksuoja laikraščio fotografas, kurį suvaidino jaunas filmo operatorius.

Monika Krikštopaitytė, Linas Vildžiūnas

Redaktorė Monika Krikštopaitytė kalbasi su Linu Vildžiūnu

Monika Krikštopaitytė: Sausio 10 d. kultūros savaitraščiui „7 meno dienos“ sukanka 30 metų. Panašius jubiliejus ne taip seniai paminėjo „Šiaurės Atėnai“ (1990), „Naujasis židinys“ (atnaujintas 1991 m.), kiek anksčiau – „Krantai“ (1989). Sovietmečiu kultūros leidinių buvo nedaug – nuo 1945 m. ėjo Rašytojų sąjungos literatūros žurnalas „Pergalė“ (vietoj jo 1991 m. pradėti leisti „Metai“), nuo 1946 m. – kultūros savaitraštis „Literatūra ir menas“, nuo 1965 m. – kultūros ir meno žurnalas „Kultūros barai“. Jūs, Linai, ilgiausiai buvote „7 meno dienų“ redaktoriumi (1992–2011). Kodėl tada, 1992-aisiais, kilo sumanymas leisti dar vieną kultūros leidinį?

Linas Vildžiūnas

Vytautas Damaševičius (1944 02 11 – 2021 12 09)

Gruodžio pradžioje po sunkios ligos ramiai užgeso Vytautas Damaševičius, turbūt pats judriausias ir aktyviausias Lietuvos kino dokumentininkas. Niekas neatsimins Jo sėdinčio be darbo, visuomet ką nors filmavo, ieškojo archyvuose, grūmėsi su institucijomis, gynė nuo sudarkymų Vilnių ir medinį Žvėryną. V. Damaševičių pagrįstai galima vadinti tikruoju Vilniaus piliečiu, o tokių žmonių nėra daug. Antai ir paskutiniais metais, kurdamas Valstybės archyvui skirtus Lietuvos kino metraščio siužetus, Jis kalbino senuosius vilniečius, tarsi megzdamas tinklą prisiminimų apie šį unikalų, nuolat kintantį, taigi ir išnykstantį miestą. Vis skundėsi dėl nepakankamo finansavimo, nes palikti juostoje norėjo kur kas daugiau, nei galėjo. Šiemet prie kameros buvom sutarę susitikti ir mudu, bet Poma nespėjo...

Linas Vildžiūnas

Irena Veisaitė (1928 01 09 – 2020 12 11)

Tiesiog Irenėlė Ji buvo daugybei buvusių auklėtinių, studentų, draugų, kolegų, bendraminčių. Visi mes buvome Jos mokiniai, net jei kartais su Ja pasiginčydavome. Ji buvo nepaprastai geranoriškas, atviras, plačios sielos Žmogus, prie Jos norėjosi šlietis. Net būdama jau silpnos sveikatos („Aš jau ne tokia žvitri kaip anksčiau“, – kalbėjo Irenėlė šių metų birželio 23-iąją atsiimdama aukščiausią Vokietijos Federacinės Respublikos apdovanojimą – ordino „Už nuopelnus“ Didįjį kryžių) Ji išliko nepaprastai smalsi, norinti aprėpti viską, džiugiai išgyvenanti visus Lietuvos laimėjimus ir skausmingai – nesėkmes. Atrodė, kad Ji yra ir bus dar ilgai.

Linas Vildžiūnas

Kaip tai įvyko? Christoph Dieckmann atsako Rūtai Vanagaitei, Vilnius, 2020, 320 p.

Birželio gale pasirodė Rūtos Vanagaitės pokalbių su vokiečių istoriku Christophu Dieckmannu knyga „Kaip tai įvyko?“, išsamiai aptarianti Holokausto Lietuvoje istoriją. Knyga išversta iš anglų kalbos. Jos leidybą iš dalies parėmė Geros valios fondas, prisidėjo privatūs asmenys iš Lietuvos, JAV, Kanados, Australijos, Izraelio ir kitų šalių. Išleido Rūta Vanagaitė, labai kokybiškai išspausdino „PRINT GROUP“ Ščecine. Knygą galima (ir būtina) įsigyti interneto prekybos tinkle patogupirkti.lt.

Eugenijus Bunka, Linas Vildžiūnas

Praėjusį sekmadienį, vasario 2 d., Vytauto Didžiojo universiteto Didžiojoje auloje iškilmingai paskelbta Sugiharos fondo „Diplomatai už gyvybę“ skiriama Tolerancijos žmogaus nominacija. 2019 metų Tolerancijos žmogumi tapo žurnalistas, visuomenininkas Eugenijus Bunka, daugelį metų puoselėjantis Plungės krašto žydų bendruomenių atminimą.

Leonido Donskio premija, skiriama šio fondo valdybos ir Jolantos Donskienės sprendimu, apdovanotas „7 meno dienų“ direktorius Linas Vildžiūnas „Už prasmingą buvimą kultūros lauke, kurio nepaveikė nei santvarkų kaita, nei mados, už nuolatinį priminimą, kad kultūra yra viena pamatinių vertybių, kurios kokybė auga palaikant dialogą ir diskusiją. Už ilgametę kovą su užmarštimi, primenant, kad tik atminties puoselėjimas – tegu ir nepatogios – stiprina dialogą ir empatiją, kad senelių ir prosenelių atsiminimai yra ir jaunosios kartos vertybė, o ne išeinanti atmintis. Už tikėjimą ir pavyzdį, kad tvirta pilietinė pozicija atlaiko tendencingus puolimus, manipuliacijas ir „suvalstybinimo“ pastangas.“

Linas Vildžiūnas

„Vyšnių sodas“ Jaunimo teatre

Suomių režisieriaus Kristiano Smedso „Vyšnių sodas“, parodytas kaip „Naujosios dramos akcijos“ projektas 2009-ųjų rudenį ir pakartotas 2010-ųjų vasarą, nedideliam jį mačiusiųjų būriui įsiminė kaip vienas ryškiausių teatrinių išgyvenimų. Ir ne vien dėl spektaklio erdvės transformavimo, dabar įėjusio į madą, o tuomet dar gana netikėto, bet ir dėl to, kaip perkėlimas į tikrą aplinką buvo įprasmintas, padėjo susieti chrestomatinį Antono Čechovo tekstą su sava patirtimi.