Autorius: Kęstutis Šapoka

Knyga, skirta grupei „Post Ars“

Pradėsiu tuo, kuo turėjau baigti, ‒ nuoširdūs komplimentai Agnei Narušytei ir grupės „Post Ars“ nariams, vienaip ar kitaip prisidėjusiems prie įspūdingos knygos atsiradimo.

Knyga sudėliota logiškai ‒ nuo grupės veiklos priešistorės iki debiuto ir šiandienos. Kita vertus, gausi vaizdinė ir tekstinė medžiaga yra tarsi labirintas, siūlantis daugybę krypčių ir išeičių. Pasiteisina sumanymas įtraukti kitų autorių anksčiau ar specialiai šiai knygai rašytus tekstus. Be to, visa tai savo tekstais sucementuoja Agnė Narušytė. Knyga raikoma skyriais, žaidžiant partitūros leitmotyvais: uvertiūra, rečitatyvai, tutti, diverttimento, timpani, con bravura, concerto grosso, duo, trio... ir vėl kvartetas, da Capo, applause ir bis.

Uvertiūra ‒ stiprūs pirmieji akordai ‒ Gintaro Zinkevičiaus ir Česlovo Lukensko pamąstymai apie XX a. 9-ojo dešimtmečio pradžios Vilnių, jo atmosferą, 1979‒1984 metais fotografuotas Sovietų Sąjungos didmiesčių dykvietes, šiukšlynus. Knygos sudarytojos įvadinis tekstas. Beje, anot Zinkevičiaus, anuomet viename Maskvos šiukšlyne netgi įvyko smulkus ginčas dėl kelių „daiktų“, kuriuos, paaiškėjo, jau buvo „atsidėję menams“ toks vyriškis su moteriškaite. Tas vyriškis buvo Leonidas Bažanovas...

Apverstas pasaulis

Kadaise Andrius Kviliūnas lankėsi Lenkijoje, Gdanske, ir šio miesto parke aptiko keistą vietą – apleistą bunkerį, aprašinėtą grafičiais, apkrautą žaislais, pridegiotą žvakučių. Pasipainiojo rusiškai mokantis garbaus amžiaus lenkas – dviratininkas, kuris pradėjo pasakoti neseną bunkerio istoriją. Pasirodo, jame vietinis maniakas nužudė savo dukrą – dar vaiką, o gal ir daugiau vaikų.

Šis bunkeris greitai tapo „piligrimystės“ vieta, kurioje žmonės degioja žvakutes, palieka žaislus, o kažkas dažais užrašė „Dieve, kodėl tu mus palikai?“ ir šalia nupiešė kryžių. Kviliūnas šį pasakojimą filmavo mobiliuoju telefonu. Tačiau tik sėdęs medžiagos montuoti pastebėjo, kad nufilmuota aukštyn kojomis. Ir staiga netyčia „apverstas“ pasakojimas ir apverstas kryžius virto simboliu, transcendentinio blogio metafora. Montažo neprireikė.

Šis kūrinys, pavadintas „Apverstu pasauliu“, ir tapo centrine parodos ašimi, o likusius videokūrinius-pasakojimus Kviliūnas sukoncentravo aplink ją – tarsi Dante’s pragaro ratus. Taigi, aplink ašį pradėjo burtis videokūriniai, susiję su (ne)tikėjimo, kaip gyvenimo prasmės ir pateisinimo ieškojimo, leitmotyvu, taip pat kūriniai, kuriuose skleidžiasi gyvenimo / mirties temos.

Istorinis pasakojimas kaip iliuzija

Lina Albrikienė ir Ida Divinzenz projekte „Pasirodymas ir atsitraukimas“ gilinasi į ideologijos kaip (ne)susitarimo temą. Kalbant dar tiksliau – kaip tam tikra informacija veikia ideologiniame fone, veikia patį foną, jį kuria ir kartu yra jo dalimi. Taip pat menininkės domisi, kaip vadinamasis istorinis pasakojimas kinta bėgant laikui – kaip informacija tampa „istorija“, kartu kaip istorija transformuoja, naikina, atgaivina, perkuria informaciją.

 

Ida Divinzenz tiria aktyvaus istorinio-ideologinio pasakojimo konstravimo, kartu jo (per)kūrimo mechanizmus. Jos „meninio tyrimo“ ašimi tampa dviejų Paryžiaus muziejų – Quai Branly muziejus (Musée du Quai Branly) ir Nacionalinio imigracijos istorijos muziejaus (Musée National de l’Histoir de l’Immigration) – istorinis-ideologinis pasakojimas. Quai Branly muziejuje saugomos Afrikos, Okeanijos ir Amerikos senojo meno pavyzdžiai, o Nacionalinio imigracijos istorijos muziejaus ekspozicijos skirtos imigracijos į Prancūziją istorijai.

Apie ikonoklastus ir ikonodulus

Viešųjų erdvių situacija Vilniuje ‒ tipiška posovietinėms šalims. Įpaminklinimo strategijos su įvairiomis paviršinėmis variacijomis nekinta nuo nepriklausomybės atgavimo. Niekinis paminklo Jonui Basanavičiui konkursas ‒ niekuo neišsiskiriantis iš kitų panašių.

 

Pranešime, kurį pasirašė Tarptautinės dailės kritikų asociacijos (AICA) Lietuvos sekcija, Lietuvos dailės istorikų draugija (LDID), Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjunga (LTMKS) ir Modernaus meno centras (MMC), teigiama, kad konkursui pristatyti darbai yra „nepakankamo arba žemo meninio lygio ir tinkamai neįprasmina patriarcho asmenybės bei veiklos“ („7 meno dienos“ nr. 3 (1197), 2017-01-20).

 

Žiūrint iš elitinės profesinės pozicijos, visus konkursui pateiktus kūrinius drąsiai galima vadinti kiču, pseudointelektualiomis chaltūromis, atspindinčiomis dalyvavusiųjų profesinės vaizduotės skurdą, mąstymą nuvalkiotomis klišėmis, negrabų konjunktūrizmą, neišskiriant nė kelių „modernių“ konkursui pateiktų variantų. Prie absurdiškos situacijos prisideda ir brežnevinio mentaliteto biurokratai, kurie į visa tai žiūri grynai per „procedūras“ ‒ konkursas paskelbtas, kūriniai pateikti, jie atspindi temą, yra vertinami, išrinktas kūrinys privalo stovėti numatytoje vietoje iki tam tikros datos.

(Ne)įvardijamieji

Iš pradžių galima būtų prisiminti 2010 m. LTMKS atvirų studijų projektą Vilniaus „Fluxus ministerijoje“, 2011 m. parodą „Bendrabūtis“ kūrybinėse dirbtuvėse „Commune ART“ Žvėryne (koordinatorė Neringa Černiauskaitė), kai sąjungos nariai siūlė parodai kitų meninink(i)ų, nebūtinai LTMKS narių, kūrinius. Taip pat į temą būtų pernykštė „Let me in“ („Įleiskite mane“, koordinatorius Vsevolodas Kovalevskis) paroda „Maloniojoje 6“, kurioje naujai priimtiems nariams pasiūlyta prisistatyti patiems. Šiais metais vėl pasirinktas panašus formatas, pasiūlant įstojusiai į LTMKS dailės kritikei Birutei Pankūnaitei sukuruoti per paskutinius metus į sąjungą priimtų narių parodą. Čia „prisistato“ Lina Pilibavičiutė Bachmetjeva Fisheye, Patricija Gilytė, Elena Grudzinskaitė, Benigna Kasparavičiūtė, Birutė Pankūnaitė, Arūnas Spraunius, Svajonė ir Paulius Stanikai, Lina Zaveckytė, Jurgita Žvinklytė.

 

Parodos leitmotyvas – „įvietinimo“, „naujos pradžios / pabaigos“, taip pat „vietos, laisvės, bendruomenės“ koncepcijos. Tai veikiau kelrodžiai, kurių galima ir nepaisyti.

Maldingumo pratybos

Michelangelo Caravaggio šventųjų paveikslams pozavo girtuokliai ir prostitutės. Andriaus Kviliūno videokūrybai taip pat artimas panašus „proletarinis“ principas. Antai Bažnytinio paveldo muziejuje jis eksponuoja gyvuosius šventųjų paveikslus, kurių prototipu yra jis pats arba jo pažįstami. Parodos kuratorė, Bažnytinio paveldo muziejaus direktorė Sigita Maslauskaitė-Mažylienė vykusiai parinko ir patį menininką, ir kontekstą parodai. Iš tiesų, Andrius Kviliūnas – vienas autentiškiausių mūsų menininkų, tarsi atgailaujantis nusidėjėlis kartojantis „Sveika Marija, malonės pilnoji... Melsk už mus, nusidėjėlius...“ Kviliūno videofilmai – tarsi mažytės stigmos, be to, savo filmuose menininkas dažnai remiasi savotiška „kilpa“ ‒ (pasi)kartojimu, tarsi rožančiaus vėrinio principu. „Sigita Maslauskaitė manęs paklausė: „Kodėl šventieji?“ Bandau atsakyti. Kuo toliau, tuo labiau man atrodo, kad menininko veikla yra ribota ir labai žemiška. Menininkai bando sukurti nemirtingumo mitą materialiomis priemonėmis. Mane dabar daug labiau domina beprotiška idėja, „kaip tapti šventuoju?“ ir įsitvirtinti nematerialiajame žmonijos pavelde. (...) Po linksmybių – lašelinės ligoninėje ir vėlesni darbingumo priepuoliai, kai gali ištisas paras filmuoti, montuoti videofilmą, tapyti. Savotiškas nuolatinis savęs neigimas, o paskui bandymas padaryti ką nors pozityvaus, kad pateisinčiau savo paklydimus.“

Apgaulinga rūsio magija

Cooltūristės ‒ Laimos Kreivytės projektas, taip pat ir jos nenuilstamas dalyvavimas visada ir visur: dailės kritikoje, poezijoje, mene, aktyvizmo baruose ir t.t. Kreivytė, ko gero, viena tų mūsų meninio konteksto figūrų, kuriai procesas svarbesnis už rezultatą, nes procesas, matomumas, dalyvavimas dažnai ir sukuria rezultatą. Kartais visai neprastą.
 
Dar kelios papildomos intrigos ‒ Cooltūrisčių angažavimasis feministinei ideologijai, anonimiškumas, taip pat kolektyvinis kūrybos principas ‒ Cooltūrisčių nare, o gal ir nariu, gali tapti bet kas tam tikro projekto kontekste arba tiesiog pasiūliusi (-ęs) idėją. Toks sąlygiškas atvirumas bendrai kūrybinei veiklai, pasiūlymams iš šalies irgi pozityviai išsiskiria mūsų „autorinio“ šiuolaikinio meno kontekste.
 
Kalbant apie Cooltūrisčių projektą „Pogrindžio antropologija“ apima kiek dvilypis jausmas. Viena vertus, antropologinio tyrimo taktikos šiuolaikiniame mene jau gerokai nualintos, o sovietmetis irgi tapęs kliše, kurios „refleksijų“ neišvengia niekas. Kita vertus, išsiaiškinus priešistorę, situacija keičiasi. Pasirodo, viskas prasidėjo dar 1996 metais nuo Neringos Abrutytės poezijos. Abrutytė tuo metu gyveno Nidoje. Taigi, jos poezija Kreivytei patiko, sujaudino, tarsi sukūrė paslaptingą Neringos (kaip poetės ir kaip vietovės) vaizdinį ir, žinoma, troškimą tenai nuvykti susitikti su Neringa, kartu ir pamatyti savo akimis Neringos gamtą.
 

Tai tik dar viena diena

Jeigu mūsų vaizduojamąjį meną galima būtų pavadinti „kultūra“, tai Rolandas Rimkūnas būtų „subkultūros“ atstovas. Jis pats per atidarymą prasitarė, jog yra tarsi „reperis“, kuris „dainuoja tai, ką mato“. Iš dalies tai tiesa, nes Rimkūno piešiniai, pavadinti „banalybėmis“, piešti beveik identišku principu ‒ intuityviai, spontaniškai, leidžiant rankai „pačiai“ piešti kokių nors itin nuobodžių posėdžių metu (ne paslaptis, kad beprasmiški, beviltiški posėdžiavimai VDA ir kitose institucijose niekur nedingo, nepaisant epochinių lūžių). Tiesa, tai ne spontaniški aplinkos, gamtos eskizai. Šie labiau susiję su ideologinėmis piešinio tekstūromis ir piešimo performatyvumu. Rimkūno piešiniai, turintys ir šiokių tokių „karikatūros“ elementų (tai dar viena nuoroda į subkultūrą, neelitinį meną), nepaisant padrikumo ir atsitiktinumo pirmo įspūdžio, funkcionuoja kaip gana apibrėžtas, kryptingas kvaziideologinis naratyvas.

Ko aš nežinau?

Jau ne pirmą kartą kiek paskubomis iš manęs padaromas kuratorius tų projektų, kurių nekuruoju. Jau teko išgirsti kritikos, kad kuravau gana vidutinišką menininko Giuseppe’s Zevola parodą Jono Meko vizualiųjų menų centre, nors aš tebuvau darbininku ‒ žmogumi, kuris turėjo instaliuoti parodą ir pristatyti menininką per atidarymą. Todėl kritikams ir kritikėms galiu prisipažinti, kad nuo to laiko, kai pradėjau oficialiai dirbti JMVMC, šioje institucijoje nesukuravau nė vieno autorinio projekto, nes iki šiol dirbau labiau kaip koordinatorius, tarpininkas tarp centro „valdžios“ ir meninink(i)ų arba net labiau kaip techninis darbuotojas.

Raudono kilimo magija

Taigi, Aleksos projektas apie save patį, menininko statusą, apie buvimą nebūnant ir nebuvimą būnant (taip pat ir meno sistemoje). Aleksa norvegų kalba skaito tekstą apie save ir savo kūrybą. Daugeliui mūsų (o gal ir pačiam menininkui) nesuprantamos kalbos vartojimas paverčia monologą iš dalies egzotišku, iš dalies beprasmišku. Galbūt Aleksa rimtai aptaria savo gyvenimą ir kūrybą, o galbūt žavisi savimi kaip ta tūpa mergaitė įvadinėje citatoje. Nežinios ir nenorėjimo žinoti (gal dviprasmybės) elementas yra Aleksos (video)performanso esmė.

 

PUSLAPIS
2

Žurnalas „Kinas”SKAITYKITE ŽURNALE „KINAS”

Stebuklo belaukiant

Pasaulinė dokumentinio kino režisieriaus Audriaus Stonio filmo „Moteris ir ledynas“ premjera įvyko tarptautiniame Amsterdamo kino festivalyje (IDFA). Juosta toliau keliauja po pasaulį ir sėkmingai pelno apdovanojimus: „Kino pavasaryje“ pripažinta geriausiu programos „Baltijos žvilgsnis“ filmu, „DocsBarcelona“ laimėjo apdovanojimą programoje „What the Doc“, Krokuvos kino festivalyje įvertinta FIPRESCI prizu ir „Sidabriniu ragu“ geriausiam vidutinio metražo filmui.

Daugiau nei trisdešimt metų Tian Šanio kalnuose, Tujyk Su ledyne, 3500 metrų aukštyje gyvena mokslininkė Aušra Revutaitė. Atsiskyrusi nuo civilizacijos, glaciologijos stotyje ji tyrinėja klimato pokyčius. Moteriai draugiją palaiko tik šuo su kate. Tiek apie mokslininkę sužinome iš filmo aprašymo, nedaugiau informacijos gauname pasižiūrėję filmą. Režisierius minėjo, kad kai pas mokslininkę atvykę žmonės siūlydavosi praskaidrinti jos vienatvę, moteris sakydavo, kad jos „vienatvė ir taip pakankamai skaidri, kad ją dar reikėtų skaidrinti“. Audrius Stonys siūlo neklausinėti, o pabandyti pajausti moterį, jos ryšį su ledynu, prisiliesti prie šviesos, amžinybės ir dokumentikos stebuklo.

Nebijoti nežinojimo

Jubiliejinio 70-ojo Kanų kino festivalio paralelinėje programoje „Dvi režisierių savaitės“ įvyko naujausio Šarūno Barto filmo „Šerkšnas“ („Frost“) premjera. Pagrindinius vaidmenis šiame kelio filme sukūrė du jauni lietuvių aktoriai Mantas Jančiauskas ir Lyja Maknavičiūtė. Jų personažai spontaniškai sutinka nuvežti humanitarinės pagalbos krovinį iš Vilniaus į Kijevą. Iš pažiūros nesudėtinga užduotis jaunai porai tampa didžiuliu išbandymu. Po filmo premjeros Kanuose su aktoriais kalbėjosi Rimantas Oičenka.

Šventasis

Įvairiuose interviu filmo „Šventasis“ režisierius Andrius Blaževičius minėjo, kad darbinis jo pavadinimas buvo „Krizė“, o pagrindinė idėja – „kad ir kas benutiktų, viskas bus gerai“. Pridurčiau, kad kartu tai filmas apie bejėgiškumą, nuobodulį, galimybes, uždarumą ir kantrybę. Be to, vedama pavadinimo nesąmoningai ieškojau, kuris personažas iš tikrųjų šventas?

Žurnalas „Kinas”ŽURNALAS „KINAS”