AtgalATGALĮ titulinįĮ PRADŽIĄSpausdintiSPAUSDINTI

Maldingumo pratybos

Andriaus Kviliūno gyvųjų paveikslų paroda Bažnytinio paveldo muziejuje

Kęstutis Šapoka
Nr. 43 (1104), 2014-12-05
Michelangelo Caravaggio šventųjų paveikslams pozavo girtuokliai ir prostitutės. Andriaus Kviliūno videokūrybai taip pat artimas panašus „proletarinis“ principas. Antai Bažnytinio paveldo muziejuje jis eksponuoja gyvuosius šventųjų paveikslus, kurių prototipu yra jis pats arba jo pažįstami. Parodos kuratorė, Bažnytinio paveldo muziejaus direktorė Sigita Maslauskaitė-Mažylienė vykusiai parinko ir patį menininką, ir kontekstą parodai. Iš tiesų, Andrius Kviliūnas – vienas autentiškiausių mūsų menininkų, tarsi atgailaujantis nusidėjėlis kartojantis „Sveika Marija, malonės pilnoji... Melsk už mus, nusidėjėlius...“ Kviliūno videofilmai – tarsi mažytės stigmos, be to, savo filmuose menininkas dažnai remiasi savotiška „kilpa“ ‒ (pasi)kartojimu, tarsi rožančiaus vėrinio principu. „Sigita Maslauskaitė manęs paklausė: „Kodėl šventieji?“ Bandau atsakyti. Kuo toliau, tuo labiau man atrodo, kad menininko veikla yra ribota ir labai žemiška. Menininkai bando sukurti nemirtingumo mitą materialiomis priemonėmis. Mane dabar daug labiau domina beprotiška idėja, „kaip tapti šventuoju?“ ir įsitvirtinti nematerialiajame žmonijos pavelde. (...) Po linksmybių – lašelinės ligoninėje ir vėlesni darbingumo priepuoliai, kai gali ištisas paras filmuoti, montuoti videofilmą, tapyti. Savotiškas nuolatinis savęs neigimas, o paskui bandymas padaryti ką nors pozityvaus, kad pateisinčiau savo paklydimus.“ (http://jansas.tv/andrius-kviliuno-paroda-gyvieji-paveikslai-baznytinio-paveldo-muziejuje)
 
Šioje parodoje Kviliūnas supina subjektyvius ir kultūros istorijos turinius. Vis dėlto neapsimeta nei šventas, nei perdėm nuodėmingas, kartu nesistengia „demaskuoti“ religijos kaip „opiumo liaudžiai“ (tai buvo ypač populiaru tarp mūsų šiuolaikinio meno atstov(i)ų 10-ajame dešimtmetyje). Šventieji ir tam tikra (est)etinė sistema, jos tradicija Kviliūnui tampa medžiaga, kurią pasitelkus galima nuoširdžiai pamąstyti apie gyvenimo prasmę, apie savo paskirtį šioje ašarų pakalnėje, kartu tai labai turtinga ikonografinė tradicija, kuria minta nesuskaičiuojama galybė dailinink(i)ų, šiuolaikinio meno atstovų. „Videomenininko vaizdų pasaulyje veikiantys personažai žiūrovą provokuoja prisiminti kitus ilgaamžės tapybos ir literatūros istorijos herojus: Caravaggio „Šv. Joną Krikštytoją“, „Šv. Matą“, „Šv. Paulių“, Artemisios Gentileschi „Juditą“, Georges’o de la Touro „Šv. Sebastijoną“, Jeano-Antoine’o Watteau „Pjero, kadaise vadintą Žiliu“. Kaip tikras baroko dailininkas dėl kūrinių įtaigos ir vieno ar kito šventosios istorijos epizodo sudabartinimo A. Kviliūnas pasitelkia autoportretą, draugų ir artimųjų figūras. Kitas dažnas videodarbų motyvas atsirandančios ir vėl užgyjančios žaizdos, taip pat degančio ir negalinčio sudegti Mozės krūmo metafora.“ (www.bpmuziejus.lt)
 
Religinės ikonografijos pavyzdžių videomene apstu, kad ir Billo Violos kūryboje. Kviliūną nuo šlykštaus violiško komercinio veidmainiavimo gelbsti ir asmeninės, subjektyvios erdvės pritraukimas, ir minėtas „proletarinis“ lygmuo, tarsi „užmušantis“ bet kokį estetinį veidmainiavimą, konjunktūrą. Kviliūnas atėjęs iš gana religingos šeimos, taip pat regioninės, aukštaitiškos panevėžietiškos šnektos terpės, kurioje nėra sostinei būdingo pseudorafinuoto dekoratyvumo, veidmainiško lankstumo, apraizgančio intelektualiniais ir/ar instituciniais ornamentais bet kokį vaizdinį ar sąvoką. Netgi Kviliūno fantasmagoriškos videokompozicijos išlieka paradoksaliai paprastos, žemiškos, tik niekada lėkštos. Jose visada yra „žemės druskos“, tragikomiško skausmo, kitaip sakant autentiškos motyvacijos.
 
Kviliūno gyviesiems paveikslams taip pat vykusiai sudaro foną gretimai eksponuojama religinių paveikslėlių, arba abrozdėlių, paroda iš kun. Mozės Mitkevičiaus rinkinio (parodos kuratorės Rita Pauliukevičiūtė, Skirmantė Smilingytė-Žeimienė). Skirtingi kontekstai, skirtingos medijos, tačiau abiejų parodų visuma kartu su muziejaus kontekstu susisluoksniuoja į „prasmių pyragą“. Turint omenyje Kviliūno „gyvuosius paveikslus“, abiejų parodų visuma užklausia krikščioniškosios ikonografijos tradiciją, formas ir turinius, šios tradicijos (ne)aktualumą – kaip šią tradiciją reikėtų traktuoti? Tiesiog atsietai kaip tam tikrą kultūrinį paveldą, tam tikrą ideologinę represinę sistemą ar, priešingai, aktualaus tikėjimo kontekste? Kviliūnas, žinoma, tiesmuko atsakymo nesiūlo, jo, ko gero, ir neieško, prieštaringai keldamas „individualaus maldingumo“ klausimą, neperspausdamas nė į vieną ideologinę – „demaskavimo“ ar „besąlygiško įtikėjimo“ – pusę.
 
Paroda veikia iki 2015 m. sausio 3 d.
Bažnytinio paveldo muziejus (Šv. Mykolo g. 9, Vilnius)
Dirba antradieniaisšeštadieniais 1118 val.
 

 

Į viršųĮ VIRŠŲ