Cooltūrisčių „Pogrindžio antropologija“ Marijos ir Jurgio Šlapelių namuose-muziejuje
Rolando Rimkūno kūrybos paroda „Banalybės“ galerijoje „Kairė–dešinė“
Jeigu mūsų vaizduojamąjį meną galima būtų pavadinti „kultūra“, tai Rolandas Rimkūnas būtų „subkultūros“ atstovas. Jis pats per atidarymą prasitarė, jog yra tarsi „reperis“, kuris „dainuoja tai, ką mato“. Iš dalies tai tiesa, nes Rimkūno piešiniai, pavadinti „banalybėmis“, piešti beveik identišku principu ‒ intuityviai, spontaniškai, leidžiant rankai „pačiai“ piešti kokių nors itin nuobodžių posėdžių metu (ne paslaptis, kad beprasmiški, beviltiški posėdžiavimai VDA ir kitose institucijose niekur nedingo, nepaisant epochinių lūžių). Tiesa, tai ne spontaniški aplinkos, gamtos eskizai. Šie labiau susiję su ideologinėmis piešinio tekstūromis ir piešimo performatyvumu. Rimkūno piešiniai, turintys ir šiokių tokių „karikatūros“ elementų (tai dar viena nuoroda į subkultūrą, neelitinį meną), nepaisant padrikumo ir atsitiktinumo pirmo įspūdžio, funkcionuoja kaip gana apibrėžtas, kryptingas kvaziideologinis naratyvas.
Algimanto Palucko projektas LTMKS projektų erdvėje „Malonioji 6“
Jau ne pirmą kartą kiek paskubomis iš manęs padaromas kuratorius tų projektų, kurių nekuruoju. Jau teko išgirsti kritikos, kad kuravau gana vidutinišką menininko Giuseppe’s Zevola parodą Jono Meko vizualiųjų menų centre, nors aš tebuvau darbininku ‒ žmogumi, kuris turėjo instaliuoti parodą ir pristatyti menininką per atidarymą. Todėl kritikams ir kritikėms galiu prisipažinti, kad nuo to laiko, kai pradėjau oficialiai dirbti JMVMC, šioje institucijoje nesukuravau nė vieno autorinio projekto, nes iki šiol dirbau labiau kaip koordinatorius, tarpininkas tarp centro „valdžios“ ir meninink(i)ų arba net labiau kaip techninis darbuotojas.
Dano Aleksos „Norvegiška utopija“ projektų erdvėje „Malonioji 6“
Evaldo Janso projektas „Per ilgai ant paaukštinimo“ LTMKS projektų erdvėje „Malonioji 6“
„Išmatų pasišalinimas per išangę, priklausomai nuo žmogaus išsilavinimo, kultūros, išmatų konsistencijos ir kitų priežasčių, gali būti vadinamastuštinimusi, šikimu, kakojimu. Tuštinimasis nenormaliai skystomis išmatomis vadinamas viduriavimu, triedimu.“
Eglės Rakauskaitės performansas prie Gedimino paminklo ir projektas „Ne(į)vykę projektai“ VDA „Artifex“ galerijoje
Paroda „Pasitraukimai. Abstrakcija išeivijos dailėje“ galerijoje „Kunstkamera“
Žinoma, paprastai „Kunstkamera“ atviros politikos vengia, bet vis dėlto dažnai dirba ideologiniame fronte, tik kiek saugesniuose kontekstuose. Vienas tokių – išeivijos dailės grąžinimas į mūsų dailės istoriją. Įsiterpiama į diskursinį monolitą, daugiausia suformuotą sovietmečiu ir sovietinių funkcionierių. O kadangi ši kasta pas mus vis dar labai svarbi ir įtakinga, savaime suprantama, jog
Andriaus Kviliūno projektas „Pamėnkalnio“ galerijoje
Šiuolaikinis menas, eksploatuojantis visuomenės skaudulius, jautrias ir aktualias socioistorines ir sociopolitines temas, jau nuo sovietmečio kelia daug abejonių. Todėl ir Andriaus Kviliūno projektas „Tylioji istorija“, jo dar nemačius, kėlė įtarimą. Ką rašyti apie projektą, kuriame vardan „meno“ gali būti ciniškai manipuliuojama „paprastais žmonėmis“? Juk mes, menininkai, paprastai nepasižymime ypatinga morale. Bet ką galime paversti „meninio tyrimo medžiaga“. Imkime kad ir kokio Deimanto Narkevičiaus „Legendos išsipildymą“ (1999). Atrodo, viskas superjautru ir supernuoširdu – taip ir matau Narkevičių tarsi Pirčiupių motulę kančios iškreiptu veidu, neaprėpiamo sielvarto, nesavanaudiško susirūpinimo tragišku žydų tautos likimu. Bet kažkodėl žiūrint filmą kyla šleikštulys, nes akis tiesiog badyte bado
Ričardo Nemeikšio paroda „Blizgučiai“ VDA galerijoje „Akademija“
Ričardo Nemeikšio kūryba yra kontekstinė savitai marginaliu statusu, iškrentanti iš kokios nors mūsų dailės tradicijos. Todėl ji tampa ypač priklausoma nuo socialinio istorinio konteksto, kita vertus, šis aspektas paverčia ją lanksčią ir, kaip jau minėjau, kontekstualią, o ir patogią įvairioms interpretacijoms.
Todėl nenuostabu, kad, pavyzdžiui, 10-ajame dešimtmetyje jo kūryba buvo traktuojama labiau kaip „marginali“, nei kaip „originali“. Ji neturėjo nieko bendra su tuometinės tapybos problematika, nusidriekusia nuo paskutinių perpuvusios