Autorius: Daiva Šabasevičienė

Mokinių patirtys

Jaunas rašytojas Augustas Sireikis gimė 1993 m. Vilniuje, augo Šiauliuose, 2012–2016 m. Vilniaus universitete studijavo filosofiją ir lietuvių literatūrą. Nuo 2011 m. kultūros periodikoje publikuoja apsakymus, publicistinius straipsnius, esė. 2016 m. dalyvavo Lietuvos nacionalinio dramos teatro organizuojamame naujosios dramaturgijos festivalyje „Versmė“, kur pristatė pjesę „Aktų salė“.

Debesys iš galvos krenta

Nedaug kam šiais laikais debesys krenta iš galvos. Ypač žiauriame teatro pasaulyje. Dar ne taip seniai Lietuvos nacionaliniame teatre buvo trys mūzos – Dalia Michelevičiūtė, Rimantė Valiukaitė ir Eglė Mikulionytė. Lyg nuo Stanislovo Kuzmos skulptūrinio frontono nužengusios į sceną, jos simbolizavo Lietuvos nacionalinio dramos teatro dievybes. Mikulionytė ne savo noru priversta glaustis Kauno dramos teatre. Mūzų „ansamblis“ suiro, bet nė viena iš jų savo statuso neprarado.

Nors jubiliejai persekioja kiekvieną iš mūsų, kartais nesinori į juos numoti ranka. Balandžio 17 d. Dalia Michelevičiūtė minės savo penkiasdešimtmetį, taip pat šįmet yra jos dvidešimt penkerių metų kūrybinės veiklos sukaktis – 1992 m. ji pradėjo dirbti tuometiniame Lietuvos valstybiniame akademiniame dramos teatre. Dabar toks laikas, kai teatre bandoma išrasti „senus“ dviračius, visa tai apipinant naujomis teorijomis. Michelevičiūtė niekada nieko nesistengia išrasti, ji yra klasikinio tipo aktorė, kviečiama į pačius įvairiausius spektaklius. Pagrindinis jos profesinis bruožas – universalumas.

Aktoriai medžioja „Lokį“

Lenkų teatro režisierius Łukaszas Twarkowskis, pernai apdovanotas „Auksiniu scenos kryžiumi“ už Krystiano Lupos spektakliui „Didvyrių aikštė“ sukurtas vaizdo projekcijas, neseniai baigė pirmąjį spektaklio „Lokis“ pagal Prospero Mérimée (1803–1870) novelę apie XIX a. Žemaitiją repeticijų etapą. Nacionalinio dramos teatro Studijoje įvyko atviras būsimo spektaklio pristatymas, kurį galima vertinti kaip savarankišką meno kūrinį. Apie gimstantį spektaklį, kurio premjera bus kitą sezoną, kalbamės su aktoriais.

Lėlės žaidžia su Molièreʼu

Kovo 3 d. Vilniaus teatre „Lėlė“ įvyko Poznanės animacijos teatro spektaklis jaunimui ir suaugusiems „Molièreʼas“ („Moljeras“). Iš pradžių atrodė, kad tai puikus edukacinis, jaunąjį žiūrovą auklėjantis darbas, bet kūrėjai, bandę sujungti įvairias teatro rūšis, o tiksliau, tik prisiliesti prie jų, visas savo galias sutelkė į juodosios komedijos žanrą ir spektaklis virto daugiau koncertu nei visaverčiu meno kūriniu.

 

Vitalijaus Mazūro suformuota teatro „Lėlė“ aura dar ilgai neleis toje pačioje scenoje laisvai kvėpuoti šiuolaikiniams, kad ir kaip gausiai pasaulyje apdovanotiems menininkams. Kol kas nieko meniškesnio už Mazūrą šioje scenoje neteko regėti. Todėl garsus australų menininkas Nevilleʼis Tranteras, šiuo metu kuriantis Olandijoje, o „Molièreʼą“ pastatęs Poznanėje, mūsų scenoje pasirodė kaip įdomus, savitas kūrėjas, tačiau jo unikalumas išryškėjo tik punktyrine linija.

Trys aktorės gėlių karalystėje

Aktorės Almira Grybauskaitė, Elvyra Piškinaitė ir Sigita Mikalauskaitė – tarytum nuostabios Vilniaus teatro „Lėlė“ gėlės. Daugiausia jos kuria ir paties teatro atmosferą, jas sutinkame beveik kiekviename spektaklyje. Be jų energijos, be jų skleidžiamos šilumos nebūtų šio teatro. Įprasta, kad lėles čia valdo vos keli aktoriai, todėl jiems ypač svarbu susikalbėti tarpusavyje.

 

„Gėlių istorijos“ pagal latvių autorės Annos Sakse „Pasakas apie gėles“ vadinamas lėlių spektakliu, tačiau jame aktorės ne tik matomos, bet, kaip vis dažniau nutinka, yra ir lygiavertės lėlių partnerės. Trys aktorės ir trys kiti kūrėjai – pjesės autorė ir režisierė Nijolė Indriūnaitė, dailininkė Aušra Bagočiūnaitė-Paukštienė ir kompozitorius Faustas Latėnas – vaikams ir suaugusiems pasakoja apie sudaužytas širdis, apie mus, mūsų laimę ir skausmą, susižavėjimą ir išdavystę, meilę ir netektį. Pasaulis yra įvairus – tik švelniai prie jo prisiliesdami, suprasdami jo liūdesį galime patirti pačius gražiausius jausmus.

Žalia pievelė ant tiksinčios bombos

Sausio 29 d. Visagine įvyko „Žalios pievelės“, būsimo Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklio, pirmojo etapo pristatymas. Teatro istorijoje yra pavyzdžių, kai pirmieji parodymai, nors ir neapibrėžtų kontūrų, būna įdomesni nei vėliau išbaigti darbai. Reikia tikėtis, kad „Žaliai pievelei“ taip nenutiks.

 

Visaginas – iš Rusijos atvykusių atominės energijos specialistų ir jų šeimų miestas, anksčiau vadinęsis Sniečkumi. Prieš kelis dešimtmečius čia veikė du atominės elektrinės reaktoriai, o šiandien mieste gyvena žmonės, kurie, uždarius jėgainę, negrįžo atgal į Rusiją, – liko Lietuvoje ir ją vis dėlto pamilo.

„Tartiufas“ Nacionaliniame dramos teatre

Vasario 4 d. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre – Molièreʼo „Tartiufo“ premjera. Spektaklio režisierius – Oskaras Koršunovas, dailininkas – Vytautas Narbutas, kostiumų dailininkė – Sandra Straukaitė, kompozitorius – Gintaras Sodeika. Vaidina Eglė Mikulionytė, Nelė Savičenko, Dainius Gavenonis, Salvijus Trepulis, Toma Vaškevičiūtė, Paulina Taujanskaitė, Kęstutis Cicėnas, Gediminas Rimeika, Agnieška Ravdo, Viktorija Žukauskaitė, Martynas Ališauskas, Eimantas Pakalka, Darius Meškauskas, Arūnas Sakalauskas, Giedrius Savickas, Dainius Kazlauskas, Vitalija Mockevičiūtė, Rasa Samuolytė, Algirdas Dainavičius, Remigijus Bučius.


„Tartiufą“ Molière’as parašė 1664 m., gegužės 14 d. pjesė buvo suvaidinta Versalyje, šventės „Užburtos salos malonumai“ metu. Tačiau karalius, atsižvelgęs į Paryžiaus arkivyskupo, savo nuodėmklausio, nepasitenkinimą, uždraudė spektaklį rodyti viešai (tų pačių metų rudenį „Tartiufas“ buvo keliskart suvaidintas privačiose didikų rezidencijose). Spektakliu buvo nepatenkinta ne tik katalikų dvasininkija, bet ir aukštieji visuomenės sluoksniai, o arkivyskupas paskelbė atskirsiąs nuo Bažnyčios visus, kurie skaitys veikalą, žiūrės jį arba jame vaidins. Molière’as šį sprendimą mėgino sušvelninti perrašinėdamas pjesę – naujoji redakcija buvo pavadinta „Apgaviku“, o pagrindinis veikėjas – Panulfu; šis variantas Karališkųjų rūmų teatre buvo parodytas 1667-ųjų rugpjūčio 5 d., tačiau irgi buvo uždraustas. Paskutinė „Tartiufo“ redakcija buvo suvaidinta toje pačioje scenoje 1669 m. vasario 5 d. ir sulaukė didelės sėkmės – netrukus komedija buvo išspausdinta, šis variantas vaidinamas iki šiol.

„Didvyrių aikštė“ Paryžiuje

2016 metus Lietuvos nacionalinis dramos teatras baigė reikšmingu įvykiu – gastrolėmis į europietiškos kultūros židinį Paryžių. Spektaklis „Didvyrių aikštė“ net šešis kartus buvo parodytas viename svarbiausių tarptautinių teatro festivalių „Festival d’Automne à Paris“, kuriame nuo rugsėjo 7 iki gruodžio 31 d. buvo pristatomi dailės, performanso, teatro, muzikos, operos, šokio bei kino kūriniai. Šio festivalio programoje greta kitų garsių menininkų įvairiuose teatruose buvo pristatyti ir Krystiano Lupos spektakliai – „Kirtimas“ („Odéon-Théâtre de l’Europe“), „Didvyrių aikštė“ („Théâtre national de la Colline“), „Ritter, Dene, Voss“ („Théâtre de la Ville“).

Sąmonė, pasąmonė ir archetipai

Pagrindinis naujo Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklio „Pirmapradis“ (premjera – gruodžio 8, 9 d.) įkvėpimo šaltinis – Carlo Gustavo Jungo idėjos apie sąmonę, pasąmonę ir archetipus. Spektaklį kuria režisierė Karolina Žernytė, dramaturgas Jaunius Pisaravičius, dailininkė Šarūnė Pečiukonytė, aktoriai Diana Anevičiūtė, Vaidotas Bačianskas, Balys Ivanauskas, Aistė Jančiūtė, Jurga Kalvaitytė, Artūras Lepiochinas, Raminta Šniaukštaitė, Eglė Špokaitė, Adelė Teresiūtė-Aukštikalnė.

Apie pojūčių teatrą kalbamės su šio teatro įkūrėja ir režisiere Karolina Žernyte, kuri dar 2010-aisiais režisavo spektaklį akliesiems ir regintiesiems „Bitinėlio pasakos šešiems pojūčiams“, „Gegužės naktį“ Maskvos lėlių teatre (2013), „Ežiuką ir rūką“ Naberežnyje Čelnuose (2014), „Akmuo vanduo geluonis“ (2014), „Kalifą gandrą“ pagal Wilhelmo Hauffo pasaką Irkutske (2105). 2015-aisiais subūrusi „Pojūčių teatro“ trupę, kartu su bendraminčiais sukūrė „Prieš išvystant šviesą“, „Tense in Sense“, „Pojūčių paveikslų“ projektą.

Pasakos žmogui iš Pašvaistės kalnelio

Gruodžio 3 d. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre įvyks spektaklio pagal Jono Basanavičiaus užrašytą lietuvių liaudies pasakojimą „Kaulinis Senis ant geležinio kalno“ premjera. Šio spektaklio idėja gimė siekiant šiuolaikiniams žiūrovams priminti unikalią iliustratorę, sieninės tapybos autorę Birutę Žilytę. Kelios vaikų kartos užaugo su šios menininkės iliustruotomis knygomis, todėl tikimasi, kad autentiškas jos vaizdinių pasaulis padės ir naujiesiems žiūrovams persikelti į stebuklinės pasakos realybę.

 

Inscenizacijos autorius ir režisierius Jonas Tertelis, scenografė Paulė Bocullaitė, dailininkas-skulptorius Donatas Jankauskas Duonis, kostiumų dailininkė Sandra Straukaitė, vaizdo projekcijų autorius Mantas Bardauskas, šviesos dailininkas Vilius Vilutis, kompozitorius Gintaras Sodeika. Prieš premjerą didžiajame teatro fojė bus atidaryta Birutės Žilytės ir Algirdo Steponavičiaus darbų paroda, kurią organizuoja ir kuruoja ,,Vilniaus galerija“. Žiūrovai turės galimybę išvysti Birutės Žilytės iliustracijas Salomėjos Nėries knygai ,,Eglė žalčių karalienė“, Algirdo Steponavičiaus ir Birutės Žilytės sukurtos sienų tapybos ant Vilniuje buvusios garsiosios vaikų kavinės „Nykštukas“ bei Valkininkų sanatorijos ,,Pušelė“ sienų aukštos kokybės atspaudus, kuriuos spausdina Valdas Vilutis. Įspūdingu dydžiu ir puikia kokybe stebina pirmą kartą eksponuojamas paveikslas ,,Saulė“, Audriaus Klimo iniciatyva atspausdintas ant metalo. Tai natūralaus dydžio ,,Pušelės“ vaikų sanatorijos sienų tapybos fragmentas. Tokie stebuklingi nutikimai – savotiškas nykstančių sienų tapybos paveikslų atgimimas – Birutę Žilytę nepaprastai džiugina...

PUSLAPIS
5

Žurnalas „Kinas”SKAITYKITE ŽURNALE „KINAS”

Kanų užrašai (V): FIN

Dešimta diena

 

Po filmų „Galva į sieną“ ir „Rojaus pakrašty“ turkų kilmės vokiečių režisierius Fatih Akinas tarsi prarado formą, todėl Kanų kvietimas į konkursinę programą privertė suklusti. Naujas filmas „Iš niekur“ („Aus dem Nichts“) pasakoja apie Katją (Diane Kruger), kuri po teroristinio išpuolio praranda vyrą ir šešiametį sūnų. Sužinojusi, kad bombą šalia kurdų kilmės vyro biuro padėjo neonaciai, moteris imasi keršto (neatsitiktinai ant jos kūno ištatuiruotas samurajus).

Kanų užrašai (IV)

Septinta diena

 

Kanai reikalauja staigios nuomonės. Jos prireikia ne tik rašant iškart po peržiūrų, bet ir bendraujant. Tavęs tikrai paklaus, ar patiko naujas Y. Lanthimoso darbas, kaip vertini A. Zviagincevą, ar matei M. Haneke ir kam atiduotum šakelę, jei apdovanojimai būtų jau rytoj. Po kelių įtemptų festivalio dienų pradedi atsakinėti kuo trumpiau: man patiko, visai nieko, tikėjausi daugiau. Šie apibūdinimai, aišku, nepasako nieko, bet puikiai nuo tavęs atbaido festivalio snobus.

 

Pakeliui į Ozo kino salę

Pro Kalvarijų ir Ozo gatvių sankryžą kasdien pravažiuoja tūkstančiai mašinų, ir galbūt tik nedaugelis jose sėdinčių žmonių žino, kad čia pat esančiame pastate jau daugelį metų įsikūrusi legendinė Ozo kino salė. Valdemaras Isoda čia dirba jau beveik penkiasdešimt metų ir besilankantiems tapo neatsiejamu kino salės simboliu. Žiūrovus Valdemaras pasitinka saldainiais, o išlydi vildamasis, kad jie dar sugrįš. Įdomu, ar daugeliui jis įkvėpė meilę kinui? Festivalyje „Kino pavasaris“ bus rodomas debiutinis Rimanto Oičenkos filmas, fiksuojantis įprastą Valdemaro dieną nuo ryto iki darbo pabaigos.

Žurnalas „Kinas”ŽURNALAS „KINAS”