Į šviesą

Režisierius Rimas Tuminas (1952 01 20–2024 03 06) mirė Italijos pietuose esančio Apulijos regiono Galipolio uostamiesčio Šventosios Jėzaus Širdies ligoninėje. Labai simboliška. Tai šalis, kurioje meno tankis didžiulis – architektūra, dailė, muzika ir, aišku, teatras. Tai šalis, kurioje net norima numirti. Neatsitiktinai Venecijos Šv. Mykolo saloje palaidota daugybė pasaulyje garsių žmonių. Bet Tumino palaikai grįš į Lietuvą. Savo tėvynės jis niekada neišdavė ir visą gyvenimą buvo jai atviras.

Nors Tuminas Lietuvoje pastatė tik vieną Carlo Goldoni kūrinį – „Trufaldino, arba Dviejų ponų tarną“, – šis autorius buvo jo favoritas. Iš jo režisierius mokėsi teatro lengvumo, o aktorius mokė improvizacijos. Tad neatsitiktinai 2021 m. seniausiame Venecijos Goldoni teatre („Teatro Stabile del Veneto“) jis pastatė Henriko Ibseno „Šmėklas“. Labai simboliška, kad Goldoni „Žaismingas nuotykis“ užbaigė jo teatrinę kelionę – 2023 m. šis kūrinys buvo pastatytas „Teatro Stabile del Veneto“ ir viešėjo Milano bei Turino teatruose.

Didžiausias Italijos dienraštis „La Repubblica“ apie Tumino mirtį pranešė išsamiai. Tai labai sujaudino, pamokė mus nebijoti įvardinti visų mirties aplinkybių. Veneto teatro vadovas Giampiero Beltotto pranešė: „Liūdna diena teatro pasauliui. Mirus Tuminui, „Teatro Stabile del Veneto“ prarado draugą, su kuriuo mums pasisekė dirbti pastaraisiais metais, o tarptautinė teatro bendruomenė neteko kultūros žmogaus, savo gyvenimą paskyrusio scenai.“

Lietuvoje Tuminas niekada nebus pamirštas, nes ne tik kūrė spektaklius, bet ir teatrą pastatė. Atkūrus nepriklausomybę – vienintelį teatrą! Tuminas pirmiausia sukurdavo, o vėliau tai įteisindavo: iš pradžių spektakliai, o paskui – teatro pavadinimas. Jis nieko niekada negavo dovanų, viską užsitarnavo nuosekliu ir alinančiu darbu. Mokėjo kurti ne tik spektaklius, bet ir teatrą – kaip namus, kuriame visi žmonės yra kaip viena didelė šeima, ir ši dvasia Vilniaus mažajame teatre juntama iki šiandien. Net ir Oskaras Koršunovas, per kurio gimtadienį mirė Tuminas, statydamas Mariaus Ivaškevičiaus „Kanto“ pirmąjį veiksmą pastebėjo šio teatro ypatingą atmosferą ir savitą aktorių vaidybos mokyklą. Kol bus gyvas nors vienas Tumino mokinys, tol visos mokytojo idėjos bus puoselėjamos.  

Kažkada teko kalbėtis su daugeliu Mažojo teatro vyriausios kartos aktorių, ir visi savo mintis nukreipdavo tik į Tumino pusę. Jis buvo vadinamas visaip: „kelionės kitur varikliu“, „garo katilu“ ir pan. Juk būtent Tuminas suvokė naujo teatro atsiradimo būtinybę. Valstybinis Vilniaus mažasis teatras ligi šiol yra Tumino teatras. Jo raidos etapai itin sudėtingi. Kad Vilniuje atsirastų dar viena kultūrinė erdvė, teko šokti ir dainuoti pačių įvairiausių krypčių politikams, patiems jais tapti, kad vietoj dar vienos batų parduotuvės ar restoranėlio atsirastų tai, kas žmones jau tris dešimtmečius kiekvieną vakarą traukia, vilioja, skatina tapti jautresnius.

Tai yra teatras, kuris Tuminui vadovaujant susiformavo iš aktorių trupės (daugiausia iš spektaklio „Čia nebus mirties“) ir pradėjo veikti 1990 m. kovo 2 dieną. O Antono Čechovo „Trijų seserų“ premjera, įvykusi 2005 m. lapkričio 12 d., žymi Valstybinio Vilniaus mažojo teatro atidarymą rekonstruotame istoriniame pastate pačiame Vilniaus centre – Gedimino pr. 22. Tai buvo ypatingas įvykis ne tik trupei, bet ir visam Lietuvos teatrui: daugiau nei penkiolika metų gyvavęs teatras, matęs ir šilto, ir šalto, Tumino dėka galėjo pakelti savosios scenos uždangą. Tai – ne suplanuotas ar įsteigtas teatras, o natūraliai užsimezgusi gyvybė, kurios širdimi visad buvo ir išliko Rimas Tuminas. Teatras nėra pastatas, bet teatras nėra ir vien tik spektakliai.

Pastačius Mažąjį teatrą, kuris išties nėra didelis, atrodė, kad jis bus skirtas tik benefisams, tačiau taip neatsitiko. Šis teatras tapo vienu svarbiausių Vilniaus kultūrinių centrų.

Mirus režisieriui Mažojo teatro fasadas buvo apgobtas juodu gedulo šydu, o apačioje, Gedimino prospekte, įsikūrė Kaziuko mugė. Tai irgi simboliška, nes Tuminas mėgo liaudies šventes, jų žaidybiškumą. Jis mėgo gyvus žmones ir jų atviras širdis. Toks buvo ir jo bičiulis, neseniai miręs kompozitorius Faustas Latėnas, mėgęs žmones stebėti pačiose ekstremaliausiose susibūrimų vietose – turguje, mėsos skyriuje... Apie pirmąjį darbą kartu su Tuminu – „Žydrąjį arkliuką“ (1979) – Latėnas pasakojo: „Žiūrint pro lietuviško teatro istorijos prizmę, šis spektaklis įdomus tuo, kad jame jau ryškiai atsispindėjo Tumino stiliaus užuomazgos. To spektaklio finale jis pakvietė liaudies cirką (iš vienų  kultūros namų). Išryškėjo visas feliniškas šventės groteskas: storulė kojomis varto kubus, vyksta cirkas – šventė... Vaikams įdomu, linksma, pasturgalis atgręžtas į žiūrovus... Tokiuose dalykuose atsiskleidžia režisierius, per tokius dalykus mes geriau pajuntame vienas kitą. Bendravimui reikalinga stiliaus pajauta. Taip gimė ir „Sniego karalienė“, ir kiti spektakliai“ (iš pokalbio, 2011 11 23).

Kad ir kuriam teatrui Tuminas vadovavo – Mažajam ar Lietuvos nacionaliniam, jam svarbiausia buvo „nesusmulkėti“, nenusileisti, nepasiduoti. Rūpindamasis Mažojo teatro likimu, viename savo laiške jis prasitarė: „Nors teatras ir mažasis, tačiau reikalauja didelių idėjų...“

Prieš tris dešimtmečius Tuminas tiksliai nusakė teatro asmenybių atsiradimo aplinkybes: „Teatro misija – į šią kelionę turėtų vesti ansamblis, didžiulė energija, didžiulis informacinis kamuolys. Noriu matyti šį miestą – Vilnių – teatro centru, kuriame gyventų ansambliai. Mūsų aktoriai negali išeiti, jie pasmerkti būti čia – Lietuvoje. Mes ilgai buvome valstybiniai teatrai. Istorija įrodė jų pranašumus. Puikus pavyzdys – Juozo Miltinio teatras. Ten išaugo didingi aktoriai. Tokie pat procesai vyko visuose teatruose. Juose išaugo daug asmenybių. Ir tik po to jomis pasinaudojo įvairios televizijos.“

Tumino pastangomis Lietuvos valstybiniam akademiniam dramos teatrui 1998 m. rugpjūčio 3 d. buvo suteiktas Lietuvos nacionalinio dramos teatro vardas. Siekdamas šio statuso, Tuminas sakė: „Teatro kūrybinis potencialas, jo meninė įvairovė tokia unikali, kad Lietuvos teatro menas pretenduoja į Europos lyderius. Todėl būtina šią situaciją užfiksuoti, būtina sukurti vieningą teatrinę erdvę, kurios centre – Lietuvos nacionalinis dramos teatras. Šis teatras turėtų diktuoti Lietuvos teatrinę madą bei skonį. Repertuarinės ir meninės Nacionalinio teatro politikos pagrindas – pozityvios, teigiamos vertybės, kurios tvirtinamos ne vienadienėmis pjesėmis ar „laimingos pabaigos“ spektakliais, bet atsigręžimu į žmogų, į žiūrovą. Meniniai mūsų teatro repertuaro prioritetai – ne išoriniai efektai, bet giluminė žmogiškosios būties analizė.“ Tuo metu šioje scenoje buvo rodomi stipriausių Lietuvos režisierių kūriniai: Jono Vaitkaus ir Oskaro Milašiaus „Migelis Manjara“, Eimunto Nekrošiaus ir Williamo Shakespeare’o „Hamletas“, Oskaro Koršunovo ir Sigito Parulskio „P. S. Byla O. K.“, Bernard-Marie Koltèso „Roberto Zucco“. Pats Tuminas, garbingai siekdamas savo tikslų, ėmėsi antikinio kūrinio – Sofoklio „Edipo karaliaus“.

Visos Tumino repeticijos prasidėdavo nuo asociacijų, prisiminimų, kuriuos jis pasakodavo kaip apie dabar vykstančius reiškinius. Jo manymu, teatras gali egzistuoti visur: namuose, prie arbatos. „Visada jis mumyse, jis tik laukia išraiškos. Žmogaus. Tai yra žiūrovo. Aktorius laukia galimybės atsistoti prieš jį, kalbėti... Pajutau, nuo ko teatras prasideda: nuo žmogaus, nuo aktoriaus, nuo meno santykio su aktoriumi, su gyvenimu.“ Dirbdami su Tuminu, aktoriai pripažino, kad šio režisieriaus teatras buvo atrandamas per pojūčius, milimetras po milimetro – kol būdavo sukuriama visuma, o šis žaidimas pojūčiais ir sudarė spektaklio kūrimo esmę.

Dar iki karo Tuminas sakė: „Maniau, kad maro ir Edipo temą užbaigiau, ir atsiribojau. Staiga vėl viskas – „Čia nebus mirties“, Edipas, maras – susirišo. Liko viena – nerimas, kad už nuodėmes turime atsakyti ir kentėti. Išpažinti jas, nubausti save, ir tada dievai mums atleis, marą nuims“ (2020).

Visoje savo kūryboje Tuminui buvo svarbu atkreipti dėmesį į „švelniąją teatro jėgą“, kuri jam – vienas esminių teatro principų. Jis siekė į gyvenimą grąžinti tai, kas laikoma atgyvenomis: senus daiktus, sąvokas ir jausmus. „Iš prigimties aš alchemikas: iš pagalbinių patalpų galiu įsirengti kabinetą, iš vandens visada svajojau padaryti nektarą, o iš teatro – teatrą. Mūsų bendras tikslas – sukurti gerąjį teatrą, turint omeny tai, ką turime sakydami „geras žmogus“. Jeigu kas mus taip pavadins, būsim laimingi.“

Lietuvos teatro menininkai gedi dėl Tumino mirties. Kiekvienas žmogus, susidūręs su šiuo režisieriumi, galėtų ir turėtų ką papasakoti, ir tai būtų be galo linksmos ir šmaikščios istorijos. Net ir tos, kurios labai nelinksmos, nuspalvintos ryškiomis spalvomis.

Aktorė Eglė Mikulionytė: „Pasibaigė spektaklis, ir grįžusi į grimo kambarį sužinojau apie Tumino mirtį. Tiek daug artimų žmonių jau yra išėjusių... Mane mokė neverkti, kad būtų lengviau jiems išeiti, bet negali sulaikyti to sustingusio guzo gerklėje. Tumino spektakliai darė didelį įspūdį. Man asmeniškai jo žodžiai virsdavo vaizdais, įvaizdžiais, paveikslais. Tai režisierius, kuris sugebėdavo atverti aktorių pasąmonę. Įsivaizduojamą personažą perteikti scenoje nieko nedarant, o kartu ir darant. Ta emocija buvo tokia stipri, kad niekada nebijodavai išeiti į sceną ir surėkti, jeigu reikia. Tai ne tas riksmas, kai scenoje visi rėkia. Tuminas mokėjo atverti riksmą iš vidaus, iš gelmės. Jis mokėjo atverti tą supratimą ir tu, stovėdamas scenoje, žinojai, kad nebus gėda dėl savo rėkimo.“

Aktorius Algirdas Dainavičius: „Su gumulu vaikštau ir labai sunku kalbėti. Prieš kelis mėnesius Tuminą sutikau Mindaugo „Maksimoje“. Buvo labai vėlus vakaras, ir mes prie kruopų skyriaus prašnekėjome labai ilgai. Jis pasakojo apie savo svajonę su artimais aktoriais sukurti spektaklį. O dabar aš vaikštau su gumulu. Tuminą visą laiką vertinau kaip režisierių, kuris tiesiog spindėjo tolerancija ir sugebėjimu girdėti, kas aktoriui yra svarbu. Jis siekė, kad aktoriui scenoje būtų gera. Pamenu net situaciją, kai mes su juo apsipykome. Turėjau su Nekrošiaus „Hamletu“ išvažiuoti į pirmąsias gastroles, o Tuminas pareiškė, kad aš teatre reikalingas, repeticijos vyksta. Kadangi esu greit užsiplieskiantis, trenkiau durimis sakydamas: „Išmeskite mane iš teatro.“ Net nepaprašiau neapmokamų atostogų ir išvažiavau. Grįžau iš gastrolių manydamas, kad mane jau išmetė, bet po kiek laiko kviečia mane asistentas pasikalbėti su Tuminu. Ėjau galvodamas apie tolesnį aiškinimąsi, o jis man ir sako: „Mes čia abu pasikarščiavome... Ketinu statyti „Edipą karalių“, tave noriu pakviesti vaidinti Edipą.“ Tuminas, matydamas mane sproginėjantį ir rėkaujantį, mane pamatė kaip Edipą. Nors tuo metu jis buvo teatro vadovas, jam svarbios buvo ne ambicijos. Jis į viską žiūrėjo iš meninio rakurso. „O, čia juk Edipas! Geriau pražus, bet įrodys savo teisybę.“

Klaipėdos dramos teatras, tikėdamas Tumino jėgomis, buvo pradėjęs kalbą apie Antano Škėmos „Baltos drobulės“ pastatymą. Teatro direktorius Tomas Juočys prisimena: „Kai prieš porą metų paskambinau ir pakviečiau pastatyti spektaklį Klaipėdos dramos teatre, jis pradėjo juoktis sakydamas: „Gal visi teatrų vadovai nujaučia mano mirtį, tarytum prieš mirtį mane kviesdami atvažiuoti.“ Pasijutau nepatogiai. Bet vis dėlto labai atsargiai klausinėjau toliau. Po kiek laiko susitikome Vilniuje. Tuomet dalyvavo ir atvykęs režisierius Dmitrijus Krymovas, Adomas Jacovskis. Stebino, kaip lengvai Tuminas kalba apie tuos dalykus, kurie būtų slėgę bet kurį žmogų. Jis numojo ranka į blogai apie jį pasisakančius tiek Lietuvoje, tiek Rusijoje, kur jį vadino „išvytuoju“. Tuminas šmaikštavo: „Galėjo nors medalio neatimti, ten tiek aukso buvo... Būčiau anūkams palikęs.“ Buvo ir į teatrą atvažiavęs. Pažiūrėjo Krymovo repeticijas, šnektelėjo su aktoriais. Atrodė labai sulysęs ir vis tiek paslapčia nueidavo parūkyti. Tuminas visada labai giliai šnekėdavo – paprastais, aiškiais žodžiais, bet labai giliai.“

Po Fausto Latėno mirties Rimo Tumino spektakliams muziką kūręs kompozitorius Giedrius Puskunigis parašė režisieriui atsisveikinimo laišką:

Gavau likimo dovaną – pamatyt iš arti, kaip siela nugali kūną. Kaip kūryba ištirpdo gravitaciją ir kitus fizikos dėsnius. Mačiau neaprėpiamą labirintą, kurio visi keliai veda į šviesą. Mačiau, kaip gimsta Grožis. Žmogaus proporcijų grožis. O dabar jau bus kitaip. Ačiū, Rimai Tuminai, kad susitikom ir pabuvom kartu. Ir perduokit, prašau, gerų dienų Broniui Kutavičiui, Faustui Latėnui, Vidmantui Bartuliui ir kitiems mylimiems, ką sutiksit. Apkabinu ir iki! Giedrius Puskunigis