Iš patirčių saugyklos

Spalio 1 d. „Menų spaustuvėje“ parodytas į „Sirenų“ festivalio programą įtrauktas Olštyno miesto Stefano Jaraczo teatro spektaklis „Lengvi dalykai“, kurį režisavo Anna Karasińska, išties nesudėtingas. Režisierė pati parašė tekstą, sukurdama ne dramą, o šmaikštų pasakojimą apie dvi skirtingų kartų aktores, kurias vaidina Milena Gauer ir Irena Telesz-Burczyk. Spektaklyje daug kalbama, o kalbant pasigirsta ir įdomesnių pamąstymų. Lenkai moka nieko nelaukdami žiūrovus „mesti“ į tą teatro epicentrą, į tą erdvę, kuri jiems rūpi, ir nesiblaškydami kalbėti apie pasirinktus dalykus. Lietuvai šis spektaklis, tikėtina, vis dar aktualus, priimtinas, nes kalbama apie moterį, apie jos kūną, temomis, kurios spaudoje eskaluojamos jau kelinti metai. Bet žiūrovų reakcija į šį spektaklį buvo dvejopa: vieni laukė pabaigos, kitiems atrodė linksma, nes jie į šį veiksmą lengvai įsitraukė ir priėmė jį kaip šmaikštų pasikalbėjimą moteriškomis temomis.

Spektaklis subtilus, pilnas niuansų, tad truputį „trukdė“ aktorių improvizacijos, per kurias ne viską buvo galima suprasti, nes su titrais buvo tik pagrindiniai, daugiausia pradžioje skambėję tekstai.

Pusvalandis spektaklio vyksta tamsoje: regime tik aktorių šešėlius, kol išryškėja skirtingos faktūros, skirtingų įpročių ir patirčių aktorės. Jos pasakoja, vis labiau į savo žaidimą įtraukdamos publiką. Dabar daugėja pavyzdžių, kai režisieriai, sukūrę nemažai įdomių mizanscenų, aukoja jas, siekdami išlaikyti pradžioje nusibrėžtas laiko ribas. „Lengviems dalykams“ valandos visiškai užteko, nes dviejų aktorių pašnekesys, kad ir koks šmaikštus, atviras, skaudus ir aktualus, ilgiau tęstis neturėjo prasmės, mat per šį laiką įvyko tai, ko siekta, – buvo įvardinti aktorinio gyvenimo stereotipai, išlaisvintos ne tik mintys, bet ir kūnai. Šiandien žmonės reikalauja maksimalios laisvės, atvirai pasakodami apie savo gyvenimą.    

Būti stebimam yra vaidybos patirties dalis. Būti matomam ne tik scenoje, bet ir ją palikus – taip pat. Telesz-Burczyk ir Gauer atkuria savo likimus, nulemtus skirtingų požiūrių. Atsisakius klasikinės teatrinės situacijos, regime spektaklį, pamažu virstantį performatyviu tyrimu. Šis eksperimentas sugeba įsismelkti į sąmonę, atmintin sugrąžina daugybę pavyzdžių, girdėtų frazių, regėtų situacijų. „Lengvi dalykai“ atkuria aktorių subjektyvumą, suteikdami joms galimybę tapti matomoms, išvengiant „objektyvių“ šablonų.

Režisierė ir dvi garbaus amžiaus aktorės scenoje tyrinėja stereotipinius atvejus. Tai yra ne tiek įdomu, kiek atpažįstama, nes šie trafaretiniai dalykai išplitę visų teatrų bendruomenėse. Kalbos apie vyrus, maistą, profesiją... Kai visa tai perkeliama į sceną, tampa daug jautriau, nes bet koks „sindromas“ virsta universaliu. Ar Lenkijoje, ar Lietuvoje – žmogiški dalykai išgyvenami taip pat ir tiek pat.

Aktorių pokalbis apie aktores – šventas. Nors nemažai kalbama apie kūną, vis dėlto daugiausia pasakojama apie jausmus. Išgyvenimus gimdo itin jautri aplinkos analizė. Ir kuo aktorės šaltesnės ar atžagaresnės, tuo jos akylesnės, nes tai jų šarvas.

Karasińskai neprireikė papildomo dramaturgo, nes ji moterų aktorių kintančias būsenas susiejo su pačiomis aktorėmis, todėl dalis teksto ir gimė spektaklio metu.

„Jaučiuosi kvailai, nes esu pripratusi, kad scenoje turiu ką nors daryti, turiu kokią nors užduotį. Šįkart – ne veikėja, tiesiog aš.“ Kaip toji „aš“ tampa personažu – įdomiausia spektaklio dalis. Veiksmas vystosi iš tamsos: abi aktorės išnyra lyg brėkštant: iš pradžių blanki šviesa leidžia įžiūrėti dvi kėdes, scenos šone – vazas, vėliau žvilgsnis užkliūva už prašmatnių, variu žėrinčių suknelių. Abi aktorės išsako savo mintis apie sielų ir kūnų savarankiškumą. Režisierė pastebi paradoksą ir jį aiškiai išreiškia: kuo tiksliau įvardinama siela, neprisitvirtinusi kūne, tuo labiau atsiskleidžia žmogaus fiziškumas. Nors iš pažiūros ir paprasta, kūno ir dvasios atskirtis pasirodė įdomi. Aktorė pasakoja apie kūną, be kurio nebūtų „manęs“: jei kūno nebūtų, ji sielos pavidalu bimbinėtų po kosmosą, bet tada niekas jos nematytų. Ir bilietų niekas nepirktų, jei žiūrovams reikėtų matyti tik sielą. Kūnas, pasirodo, labai reikalingas. Nors teatre įprasta kalbėti apie dvasinius dalykus, be kūno apie juos nepakalbėsi.

„Lengvi dalykai“ įdomūs tuo, kad nepasakoja turinio. Globalios, socialinės problemos nedeklaruojamos. Režisierės misija – čia pat kurti teatrinę kalbą, kuri minimaliomis priemonėmis reflektuoja tikrovę. Karasińska dekonstruoja daugelį socialinių temų, rizikuodama tapti be „formulės“. Jos  teatras primena psichoanalitinį seansą, pateiktą teatro kalba. Spektakliu „Lengvi dalykai“ režisierė nesiekia išlikti „tvari“, amžina, įsimintina. Spektaklis išgaruoja kaip dūmas, lieka tik tam tikri kontūrai. Jis tampa panašus į jame ištarus žodžius apie tai, kad „aš esu galvoje, sieloje“.

Pasaulis, matomas nuo scenos, toks pat įdomus kaip ir tas, kurį matome scenoje. Šios paralelės – pačios įdomiausios. Režisierė, plėtodama spektaklio temas, su švelniu humoru pasijuokia ir iš paties teatro, iš jo nemokėjimo apie paprastus dalykus kalbėti paprastai. Ji nekuria vaizdinių aplinkybių, kurių turinys seniai perprastas: čia viskas sukasi aplink aktores, per aktores, dėl aktorių. Jos – patikimiausias gyvenimo lakmusas. Aktorės – tai atviros žaizdos. Tos, kurios iš pradžių galvoja, o paskui jaučia – ne aktorės. 

Telesz – vyresnės, Gauer – jaunesnės kartos aktorė. Tekstai atitinka jų amžiaus moterų tekstus, tačiau ir šiuo atveju režisierė sukuria priešingas aplinkybes, jaunesnę aktorę tiesiog paversdama mašina, o vyresnei suteikdama daugiau improvizacinės laisvės. Naikinamos visos ribos, visos žaidimo taisyklės. Aktorės, kalbėdamos viena ar kita tema, čia pat atveria tos temos anapusybę, todėl tekstai tampa įdomūs, išryškėja švelnus humoras. Gal dėl to ir spektaklis nesusikuria įprasta šio žodžio prasme. Karasińska naikina įvairių realybių ribas, siekdama jas peržengti tekstu.

Įdomu ir tai, kad režisierė kuria savarankišką teatrą. Ši savybė ypač brangi. Nors kūrinys nėra sunkiasvoris, jo meninė sugestija akivaizdi, nes sutelkta ne į šalutines priemones, skleidžiasi per aktores, per gyvą kūną ir sielą. Režisierė, ilgai slėpdama aktores tamsoje, įrodo, kad jų mes pasiilgstame, kad be gyvo aktoriaus negali rastis teatras, kad žiūrovams reikalinga visuma.  

Spektaklyje daug užuominų, bet jos suformuoja apčiuopiamas būsenas. Visos trys kūrėjos, analizuodamos teatro prigimtį, vadinasi – personažo atsiradimo aplinkybes (vaidmens ir aktorės santykį), demonstruoja begalę teatrinių situacijų, kurios vienu atveju įžengia į metafizinį pasaulį, kitu – murkdosi kasdienybėje, bet abiem atvejais abu būviai vienas be kito neįmanomi. Šioje kelionėje nemažai ir moteriško cinizmo, būdingo šiems laikams. Jis gal kiek paslėptas, tačiau naudojamas kaip priešnuodis besigelbstint nuo ūmios savianalizės. Kalbėti apie sudėtingus dalykus būtina lengvai, antraip pokalbis taps sadomazochistinis.

Pamatyti, kaip esi matomas, – vadinasi, nustatyti ribas tarp to, kuo mes tampame ir kas mums yra įmanoma. Abi aktorės suvokia savo sceninius būvius, ir tai leidžia joms nustebinti vienai kitą. Jų žaidimas pirmiausia įdomus joms pačioms. Vien dėl to scenoje nestinga tragikomiškų situacijų. Tragikomišką juoką kelia tiksliai įvardintos teatrinės tiesos. Asmeninė patirtis neleidžia jų ištarti pakeltu balsu, todėl dalis teksto ištransliuojama šnabždant, lyg kliūvant už tamsos.

„Numirti – beprasmiška, nes liks nesuvaidintų dalykų“, – svarsto 83-ejų metų aktorė Telesz-Burczyk. Įdomu, kad jos svarstymai taikliai nusako daug gilesnius niuansus: pasibaigus spektakliui atmintyje išlieka daug svarbių dalykų. Susiformuoja pasąmonės archyvas. Nieko nėra nuostabiau, kaip stebėti garbaus amžiaus aktorę, sugebančią manipuliuoti teksto ir kūno sankryžomis. Teatras laikinas, kaip ir visas gyvenimas, bet jie abu plačiaformačiai, todėl laikinumas keičia tik patį pavidalą.

Gauer nuo pat pradžių į save žiūri su humoru, lyg iš viršaus, lyg padalinusi savo tapatybę į dvi dalis – kūną ir sielą. Kai pabaigoje ji nuogai išsirengusi godžiai valgo vištą, šį veiksmą priimi kaip aktorės manifestą: valgau, kiek noriu, kaip noriu... Svarbiausia – esu savimi.

Spektaklyje nuoseklaus siužeto nėra, girdime daug istorijų, pasakojimų, svarstymų, tačiau jo struktūra konkreti, griežta, išlaikanti asketiško spektaklio stilistiką. Abi aktorės pasitelkė ne vien aktorinę išmintį, sceninę patirtį, bet ir nuojautas, leidžiančias spektakliui virsti nenuspėjamu, sunkiai apčiuopiamu ir tuo pačiu metu ypatingu.