Kino burtažodžiai

„Atalanta“

Naujas televizijos sezonas atnešė tikrą senojo kino bangą. Nežinau, kiek ji bus naudinga lietuvių kino kultūrai ar edukacijai, bet klasikinio kino gerbėjams galima tik pavydėti. Šį trečiadienį LTV (17 d. 23.15) „Elito kinas“ pristatys vieną didžiausių kino legendų – Jeano Vigo filmą „Atalanta“ (1934). Filmo pavadinimas – tarsi burtažodis. Jį ištarus atmintyje iškyla ne tik ypatingos kultinio filmo auros gaubiamas kūrinys, bet ir gausybė kitų kūrėjų, jautusių ypatingą giminystę su šiuo kūriniu ir jo autoriumi. Gal taip yra todėl, kad Jeanas Vigo (1905–1934) iki šiol išlieka viena dramatiškiausių ir nuostabiausių kino asmenybių. Legendos ištakos siekia 1917 m. paslaptingomis aplinkybėmis nužudytą režisieriaus tėvą – Europoje garsų anarchistą.

Kita Vigo likimo žymė buvo sunki plaučių liga. Didelę savo trumpo gyvenimo dalį režisierius praleido sanatorijose. Vienoje jų 1926 m. jis susipažino su būsima žmona Elżbieta Łozińska. Būtent už uošvio, Lodzės pramoninko, jaunai šeimai dovanotus pinigus, nepaisydamas materialinių sunkumų, Vigo nusipirko pirmą kino kamerą. Kartu su operatoriumi Borisu Kaufmanu (šis kino avangardininko Dzigos Vertovo brolis vėliau tęsė karjerą Holivude) jie sukūrė pirmąjį filmą „Apie Nicą“. Dabar klasikiniu laikomas filmas finansiškai žlugo, bet Vigo išgelbėjo pažintis su vienu pramoninku, kuris turėjo mecenato ambicijų. Jis pažadėjo finansuoti kelis Vigo filmus. Pirmasis buvo „Kuolas už elgesį“. Tai anarchistiškas pamfletas apie mokyklą. Jį iškart uždraudė cenzūra. Draudimas panaikintas tik pokario metais. Tada filmą pamatė niekad Vigo įtakos savo kūrybai neslėpęs Francois Truffaut. Vienintelį pilno metražo ir paskutinį Vigo filmą „Atalanta“ prodiuseris nusprendė sutrumpinti, permontuoti ir pakeisti pavadinimą, nes pirmoji filmo peržiūra 1934-ųjų balandį nieko gero nežadėjo. Pakeitimai nesuteikė filmui komercinio potencialo, bet galutinai sugriovė jo meninę ištarmę. Vigo jau buvo toks išsekęs, kad nebeturėjo jėgų kovoti. 1934 m. spalio 5 d. režisierius mirė.

Iškart po mirties prasidėjo jo legenda – 1935 m. prancūzų kino akademija nusprendžia įsteigti Jeano Vigo prizą, skiriamą drąsiems ir novatoriškiems kūriniams. Ant prastos juostos nufilmuota „Atalanta“ 1940 m. restauruota, filmui sugrąžintos iškirptos scenos, muzika ir net pavadinimas. Tačiau tikroji filmo versija buvo atkurta tik 1989 m., Britų kino institute radus dėžę su užrašu „Atalanta“. Pasirodo, ji atsidūrė institute 1934 m. ir po to niekad nebuvo atidaryta. Dėžėje buvo pradinis filmo variantas.

„Atalantos“ sukūrimo istorija jaudina, kartais ji net užgožia filmą, juolab kad tą istoriją daug lengviau papasakoti, nei perteikti žodžiais jo esmę. Siužetas yra paprastas. Filmas prasideda vestuvių scena. Jaunieji iš bažnyčios eina į baržą, kuri vadinasi „Atalanta“. Žanas dirba ir gyvena baržoje. Ten jis ir atsiveda žmoną Žiuljetą. Dar barža plaukioja senas originalas Žiulis (genialusis Michelis Simonas) ir daugybė Žiulio katinų. Barža plaukia, jaunai moteriai pabosta monotoniškas gyvenimas, vienatvė ir chaosas. Ji ima ilgėtis miesto ir pramogų. Atplaukusi į Paryžių, pora susipyksta. Žiuljeta lieka mieste. Žanas ima ilgėtis mylimosios. Jis bando nusižudyti. Kartu su Žiuliu jie grįžta į Paryžių ieškoti Žiuljetos...

Filmą persmelkia keista nostalgija. Joje skęsta herojų svajonės, fantazijos, ilgesys. Tikro, bet gal taip ir neįvyksiančio gyvenimo nuojauta. Nostalgišką nuotaiką dar labiau sustiprina ir realistiškai Kaufmano nufilmuoti peizažai, ir keista poezija filmą gaubiantys miglos, rūko vaizdai. Jie tarsi nuoroda į netrukus prancūzų kine suklestėjusį poetinį realizmą. Be abejo, filmo stilių lėmė Vigo susižavėjimas kino avangardu – pirmiausia impresionizmu ir siurrealizmu. Tai poeto filmas poetams, garbinantis kitoniškumą, spontaniškumą. Tad visai nekeista, kad jis buvo suprastas ir įvertintas daug vėliau, kai autoriaus asmenybė tapo svarbiu filmo vertės kriterijumi. Galima kolekcionuoti „Atalantos“ citatas įvairiausių meistrų filmuose, bet originalo įspūdis – nepakartojamas.

Tačiau man kaip burtažodis skamba ir anų laikų žvaigždžių vardai. Vienas tokių – Gary Cooperis (1901–1961). Jis suvaidino daugiau nei 100 filmų. Cooperis vaidino teigiamus personažus. Jis sukūrė ekrane idealų amerikietį – ryžtingą, bet garbingą vyriškį, kuris visada elgiasi taip, kaip pridera padoriam žmogui. Kine jis debiutavo 1924 m., netrukus tapo žvaigžde, tačiau didžiausios sėkmės jaunas aktorius sulaukė jau atsiradus garsui.

Cooperis dažnai vaidino vesternuose, tačiau puikiai jausdavosi ir melodramose, kad ir „Maroke“, kur suvaidino legionierių, dėl kurio pameta galvą Marlene Dietrich herojė. Jis mėgo vaidinti ir komedijose. 1952 m. vesterne „Pusiaudienis“ Cooperis sukūrė Holivudo legenda ir tarptautiniu nesusitaikymo, pasipriešinimo simboliu paverstą personažą – šerifą Vilą Keiną, kuris vienas pasipriešina miestelį terorizuojančiai gaujai. Aktorius garsėjo ir kaip nepataisomas širdžių ėdikas. Jo „pergalių“ sąraše rasime net Ingrid Bergman, Grace Kelly pavardes.

Šią savaitę LTV2 parodys du filmus, kurių titruose – Gary Cooperio pavardė. Tai – 1943 m. pasirodžiusi „Jankių garbė“ (12 d. 19.20) – regis, būtent nuo jos prasidėjo filmų apie beisbolą ir garsius sportininkus bumas, ir 1954 m. sukurtas Roberto Aldricho vesternas „Verakrusas“ (13 d. 19.55). Pastarasis filmas nukelia į 1866 m., kai Meksikoje kilo revoliucija. Cooperis ir Burtas Lancasteris vaidina du priešus – sėkmės kareivius. Žiūrovai turės progos prisiminti ir dvi legendines gražuoles – prancūzę Danielle Darrieux ir ispanę Saritą Montiel, kurią filme „Blogas auklėjimas“ prisimena didis aktorės gerbėjas Pedro Almodovaras.

Dar telegrafiškai apie kitus filmus, į kuriuos verta užmesti akį. Davido Butlerio 1944 m. nuotykių filme, nukeliančiame į XVIII a. Vestindiją, „Princesė ir piratas“ (LTV2, 14 d. 18.20) vaidina primiršta Holivudo žvaigždė Bobas Hope’as. Be to, filmas padeda susivokti, kaip atsirado neišdylantis filmų apie piratus žavesys. Tautiečiai kažkodėl mėgsta baisias, sovietų daržovių bazės darbuotojas primenančias lietuviškas raganas. Jiems patarčiau pasižiūrėti 1990 m. Nicolaso Roego ekranizuotą Roaldo Dahlo romaną „Raganos“ (LNK, 13 d. 11.20). Jame rodomas Anglijos raganų suvažiavimas.

Tautiečiai mėgsta ir neskanias istorijas apie narkotikams, meilei, skudurams neatsispiriančias žvaigždes. Kad tos istorijos gali skambėti visai kitaip, įrodo Mike’o Nicholso filmas „Linkėjimai nuo bedugnės krašto“ (LNK, 14 d. 13.05), sukurtas pagal autobiografinį Carrie Fisher romaną. Autorės pavardę gerai žino „Žvaigždžių karų“ gerbėjai – Fisher suvaidino kunigaikštytę. Bet gerbėjai, matyt, nežino, kad filmavimo aikštelėje ji vartojo narkotikus. Kas buvo paskui, kai mergina suaugo, o šlovė nusigręžė, ir pasakoja filmas, kuriame amžinai nesutariančias dukrą ir motiną vaidina Meryl Streep ir Shirley MacLaine.

Jūsų – Jonas Ūbis