Viskas aplink yra bangos

Valdas Ozarinskas. „Transverse“. 2007 m.

„Hansabanko“ meno premija yra puikus sąmoningo verslo pavyzdys. Premija, turinti remti daug žadančius šiuolaikinius menininkus, veikia ir yra prasminga tik todėl, kad bankas visiškai nesikiša į sprendimą, kam ją suteikti. Surenkama ekspertų komisija, ir jie, žinodami savo lauką, veikia pasirinkimą pagal moralei nepasiduodančius meno kriterijus. Komisija gali išrinkti labai trikdantį šiuolaikinį menininką, o juk bankas turi kelti asociacijas su saugumu. Todėl „Hansabanko“ drąsa susidėti su šiuolaikiniu menu labai įkvepia.

Toks sąmoningumas atėjo iš Estijos, kur charizmatiška menotyrininkė Sirija Helme įtikino „Hansabanką“ bendradarbiavimo prasmingumu ir jo naudingumu nacionaliniu lygiu. Belieka grožėtis estų sutelktumu rūpinantis savo kultūra ir to pavydėti. KUMU muziejus bendromis pastangomis jau tapo nacionaliniu pasididžiavimu, o bendradarbiavimas su „Hansabanku“ tęsiasi. Mes tuo tarpu blaškomės tarp trijų statinių – Valdovų rūmų, Nacionalinės galerijos ir naujojo Guggenheimo. Prioriteto nebuvimas išsklaido pajėgas ir viltis greitai turėti taip puikiai suformuotas erdves ir ekspozicijas. Paradoksaliu būdu gali atsitikti taip, kad greičiau turėsime pastato imitaciją su pinigus drenuojančiais atseit orginalais viduje, nei Nacionalinę galeriją su šiuo metu dulkančiais realiai Lietuvos menui svarbiais originalais.

Prie sėkmingo verslo ir meno bendradarbiavimo Lietuva gali prisiliesti per „Hansa“ meno premiją, nes konkurse dalyvauja menininkai ne tik iš Estijos, bet ir iš visų Baltijos šalių. Vėliau planuojama įtraukti ir kai kurias Skandinavijos šalis bei tobulinti komisijos veikimo principus. Šiais metais pasisekė Valdui Ozarinskui, jis turi galimybę pristatyti savo instaliaciją „Transverse“ Taline, Vilniuje ir Rygoje. Tai atviros struktūros kūrinys, kuris kaskart transformuosis priklausomai nuo ekspozicinės erdvės specifikos. Spalio 4 d. instaliacija pristatyta Taline, KUMU muziejaus hole prie pagrindinio įėjimo. Pailgoje erdvėje išdėstyta garsinė instaliacija turi sukelti bangos jausmą ir žiūrovus tarsi sviesti per koridorių tolyn.

„Transverse“ formuojamas iš kelių sluoksnių. Pirma, Valdas pasiima audiogramas – klausos lygio grafines diagramas. Jos eksponuojamos ratu ant natoms skirtų stovų. Audiogramose laužyta linija pavaizduotos girdimos ir negirdimos zonos. Menininkas paprašo kontrabosininko sugroti, interpretuoti šitą negirdimą takelį. Kitaip tariant, negirdimą padaryti girdimu. Kad neapčiuopiami ir net negirdimi garsai taptų dar akivaizdesni, Ozarinskas juos vizualizuoja keliuose ekranuose. Koncentriniai ratilai bei garso sklidimo pulsacija ekranuose artimi abstrakčiajai ar optinei tapybai. Tačiau nei stovai su audiogramomis, nei vizualizacija nesukuria jokio įspūdingo reginio, nes svarbiausia instaliacijos užduotis yra sukurti jausmą. Pirma, tai labai jutimiškas kūrinys, antra, jis turi sukelti mintis apie nejuntamas dimensijas. Priversti suvokti, kiek nedaug mes juntame ir kiek daug bangų yra aplink mus. Viskas, kas yra aplinkui, skleidžia tam tikras bangas – balsai, kūno veikimo pulsavimas, judesiai, net spalvos.

Įsigilinus į kūrinio struktūrą, priklausomai nuo vaizduotės polėkio galima pajusti tą nematomą virpesių jūrą, kurioje kasdien maudomės apie tai nesusimąstydami. Tačiau net ir neįsigilinusieji neišvengiamai įtraukiami į fizinę patirtį per garsus, kurie pasitinka prie įėjimo. Žemų tonų garsai yra pakankamai erdviški. Jie tarsi dideli gyvūnai slankioja erdvėje pirmyn ir atgal, šokinėja aukštyn žemyn. Greičiausiai KUMU darbuotojai ilgainiui pavargs nuo tokios kaimynystės, bet liudininkai, išgirdę negirdimus dažnius, ims giliau, sąmoningiau suvokti aplinką.