Žuvies akys

Viename knygyne literatūrinėje Londono širdyje – Bloombsbury rajone – vyko susitikimas su Olandijoje gyvenančia kroatų rašytoja Dubravka Ugresic. Vaišino vynu, ant prekystalio buvo išdėliota įvairių jos knygų, išverstų į anglų kalbą. Vėliau paaiškėjo, kad ši autorė išversta į dar beveik 20 kalbų. Autorę pristatinėjo garsioji Marina Warner. Nepaisant to, susitikimas nuvylė. Nesužinojau visiškai nieko naujo. Ne, sužinojau, kaip šiai savimi patenkintai poniai iš marginalios šalies pavyko taip gražiai įsisukti į tarptautinę pripažintųjų grupelę ir pasisavinti rašančiųjų iš ir apie Rytų Europą monopolį. Beveik pusę susitikimo laiko rašytoja kalbėjo apie tai, kaip jai teko išvažiuoti iš gimtosios Kroatijos po nepriklausomybės nuo Serbijos atgavimo, nes ji buvo persekiojama spaudos, vadinama ragana, kale ir kitokiais negražiais žodžiais. Tuos žodžius ji citavo su malonumu. Toks jos statusas, jai, atrodo, išėjo į naudą. Dar pasakojo apie tai, kaip Kroatijoje po paskutiniojo karo neva buvo išimamos iš bibliotekų ir deginamos „netinkamos“ knygos, t.y. viskas, kas susiję su serbų ir slavų kultūra, o kartu neva ir Shakespeare’as (Londono publikai pakaitinti), ir kaip buvo negailestingai griaunamos Jugoslavijos laikų skulptūros. Šiaip ar taip, iš jos kalbos buvo neaišku, kodėl gi ją ir neva dar penkias moteris intelektuales taip ujo. Kai vėliau ji užsiminė kažką apie slavistikos dėstymą, man pasidarė šiek tiek aiškiau. O kai paminėjo, kad su Marina Warner susipažino dar 1980-aisiais kažkokiame tarptautiniame rašytojų seminare užsienyje, tapo dar aiškiau. Kas tais laikais galėdavo išvažiuoti į tarptautines rašytojų konferencijas? Slavistai tikrai buvo ne paskutiniai eilėje.

O dabar ši rašytoja lyginama su Nabokovu, Kundera, Orwellu! Ją visur propaguoja Marina Warner. Ar ji sėdėtų čia šiandien, išversta į 20 kalbų, jei tada nebūtų išvažiavusi į tą konferenciją ir susitikusi tokių įtakingų asmenų?

Dubravka nukentėjusios teisuolės tonu toliau pliekė naujųjų Europos šalių „nacionalistus“ ir skundėsi, kaip jie ją koneveikia. Paskui dar kažką papostringavo apie Baba Jagą:

Dubravka: Ar žinote kas yra Baba Jaga? Na aišku, nežinote, iš kur jums žinoti. Tai tokia senė, kuri skraido piestoje ir šluota užšluoja savo pėdsakus.

Marina: Tikrai? O kuo dar pasižymi ta Baba Jaga?

Dubravka: Man atrodo, dar ji turi vištos kojas, o kartais anties.

Marina: Tai bent! Cha-cha-cha! Bet šiaip Dubravka nemėgsta mitų, ji mano, kad mitai apriboja, įspraudžia į rėmus.

Dubravka: Cha-cha-cha! Ta Baba Jaga – tai aš...

Kam čia visa tai? Vis dar tam, kad save kuo įtikinamiau pateiktų kaip auką? Aš sumokėjau už šį susitikimą 6 svarus (30 litų), vyno išgėriau tik už 0,25 svaro, taigi už likusius norėčiau išgirsti ką nors vertingesnio ar bent įdomesnio. Nuomonės garsioji Dubravka neturėjo – ar bent jau neišsakė – apie nieką.

Ačiū Dievui, priėjo klausimų metas. Nutariau bent kokią nors nuomonę iš jos pešte išpešti:

Aš: Pokalbio pradžioje jūs labai ilgai kalbėjote apie jūsų ujimą Kroatijoje. Man prireikė šiek tiek laiko suvokti, o anglų publikai turbūt dar sunkiau suprasti, kur buvo tokio jūsų tapimo auka priežastis. Ar tai jūsų ryšys su slavų kultūra?

Dubravka: Aš kalbėjau apie savo tapimą auka? Visiškai ne! Na, o gal ir taip... Tiesiog aš buvau prieš nacionalistus.

Aš: Esu iš Lietuvos, t.y. buvusios Sovietų Sąjungos, ir galiu pasakyti, taip pat ir kitiems čia susirinkusiems, kad Lietuvoje niekas jokių knygų iš niekur neišiminėjo ir nedegino, ir skulptūrų jokių nesunaikino, nebent perkėlė į kitas vietas...

Dubravka: Tai pas jus Lietuvoje viskas daug paprasčiau! Pas jus ten viskas aišku buvo – vietinių komunistų nebuvo, nieko ten pas jus nebuvo!

Aš: Na, ne visai taip jau viskas paprasta ir aišku, kaip jūs sakote, buvo ir...

Dubravka: Paprasta, paprasta.

Aš: Ar jums neatrodo, kad jeigu viena tauta ilgą laiką laiko pavergusi kitą tautą, o ši paskui nusimeta tą jungą, tai visiškai natūralu ir suprantama, kad išsilaisvinusiai tautai kurį laiką būdingas tam tikras nacionalizmas, kaip reakcija į tautinę priespaudą?

Dubravka: Na taip, taip, žinau aš šitą nuomonę! Visos posovietinės tautos nori būti aukomis. Tai labai būdinga visoms naujosios Europos tautoms – aukos ir kankinės! Reikia baigti jau su tuo ir užsičiaupti pagaliau apie tai.

Aš: Tuomet dar vienas klausimas. Tam, kad pagaliau užsičiauptume, kaip jūs manote, ar sovietinis režimas ar bent jau stalinizmas neturėtų būti oficialiai pasmerktas tarptautiniu mastu, tokiu pačiu lygiu kaip fašizmas?

Dubravka: Na taip, taip, čia irgi labai būdinga taip verkšlenti...

Aš: Aš norėčiau sužinoti jūsų asmeninę nuomonę.

Dubravka: Na žinoma, galima būtų sakyti, kad panašumų yra: ir ten žudė, ir čia žudė, bet vis tiek taip vienareikšmiškai pasakyti negalima – nepasakysiu nei taip, nei ne.

Čia iš manęs jau atėmė mikrofoną... Vienas jaunuolis dar bandė paklausti Dubravkos apie taikų musulmonų, slavų ir kitų tautų/religijų sugyvenimą buvusios Jugoslavijos šalyse po karo – ar vadinamoji „Ostalgija“ (Ostalgie) nėra natūralus dalykas, kaip vienintelis būdas karo supjudytoms tautoms taikiai egzistuoti viena šalia kitos – prisimenant tą koegzistavimą praeityje. Į tai Dubravka pasakė: „Čia ką – klausimas? Aš visiškai nesuprantu, ko jūs čia klausiate.“

Dubravkos knygą nusipirkau tik iš profesinio smalsumo. Jos autografo visiškai nenorėjau, bet vis tiek paprašiau – tiesiog norėjosi patikrinti, ar ką nors man pasakys. Pasakė. „Atsiprašau, kad taip sureagavau į jūsų klausimą.“ – „Nėra čia ko atsiprašinėti, aš tik paklausiau, o jūs išsakėte savo nuomonę.“

Gal paskaitysiu dėl bendro išsilavinimo, bet teks labai prisiversti... Nes šis susitikimas paliko kažkokį nemalonų jausmą, lyg jūros pakrantėje netyčia užlipus ant pusgyvės žuvies, tuo pat metu pažvelgiant jai į akis. Man atrodo, tokios žuvys yra ir jos tekstai.

Dubravką Ugresic netrukus išleis ir Lietuvoje...