Dailė

Dar kartą menas, dar kartą tautinis identitetas

Pokalbis su fotografu Arturu Valiauga

Eglė Deltuvaitė

iliustracija
Arturas Valiauga. „Prieš šventę. Karaimai. Trakai“. 2006 m.

Fotografas Arturas Valiauga šiais metais vėl grįžo prie tautinio identiteto temos, o gal tiksliau, niekada nebuvo nuo jos ir nutolęs. Be „Migruojančių paukščių“ bei „LT tapatybė“, jis vykdo itin stambų projektą apie Lietuvoje gyvenančias tautines bendrijas – „Tapatybė. Tarp istorijos ir dabarties“. Tautinio identiteto tema, ypač fotografijoje, jau kelerius metus neužleidžia pirmaujančių pozicijų Europoje, o ir Lietuvoje ją plėtojančių menininkų netrūksta. A. Valiauga – bene intensyviausiai ir nuosekliausiai tautinį identitetą nagrinėjantis menininkas Lietuvoje.

Visų pastarųjų tavo serijų pagrindinė tema arba kontekstas yra tautinis identitetas. Kiek žinau, šiuo metu vykdai kelis panašius projektus. Šis – taip pat ne išimtis. Kas taip skatina tave nagrinėti šią temą? Ar tai netampa tam tikru populizmu tavo kūryboje?

Kaip esu minėjęs, mano kasdienis darbas – reklaminė fotografija, tobula gyvenimo, stiliaus ir skonio iliuzija. Todėl meninėje fotografijoje atsiranda noras ir ambicija užčiuopti tikrus gyvenimiškus dalykus visuomenėje, kuri sparčiai keičiasi. Stebėti ir fiksuoti kintančius žmonių tarpusavio santykius bei jų socialinę aplinką. Tai – mano būdas išlikti kūrybiškai stipriam, sugebėti svetimą priimti kaip savą. Iš esmės pasikeitusios tautos savybės bei tikslai verčia mąstyti ir kalbėti apie tautinį identitetą, permąstyti jį ir iš naujo atrasti arba ne. Man pačiam smalsu, kiek šiandien svarbus tautinis tapatumas. Ar tai yra tautinių bendrijų išlikimo vertybė? Ir ar tai yra vertybė savaime? Šiandien tapatybės tema dirbtinai sureikšminama, tampa konjunktūra. Šių dienų postmodernaus pasaulio vertybės verčia nertis iš kailio – uždirbti milijoną, pastatyti dangoraižį, būti superžvaigžde. Lietuva tampa laimėtojų Europa: geriausių, žinomiausių ir t.t. Kas tuomet pralaimėję? Gal mes su tavim? Gal tu žinai?

Taip, kultūros srityje taip kartais atrodo. Kalbi apie tautinės tapatybės transformaciją, tad kaip ją apibrėžtum šių laikų kontekste? Tavo nuomone, tautybė tapo pasirenkama?

Ją galima neigti, ignoruoti, tačiau neįmanoma išvengti istorinės ir religinės priklausomybės. Šių laikų visuomenėje be sienų kuriasi ateities kosmopolitinė bendruomenė, siekianti geresnio ir patogesnio gyvenimo. Ji tampa priklausoma nuo ekonominės ideologijos. Sparčiai besikeičiant gyvenimo būdui ir vertybėms, kinta ir tautinės visuomenės tapatumas. Tradicija tampa preke, komercinės veiklos sfera, veikiančia pagal atviros visuomenės ekonomikos principus. Todėl tavo klausimą apversčiau. Būtent šių laikų kontekstas apibrėžia tautinės tapatybės transformaciją. Žmogus ir jo aplinka atspindi kultūrinių ir vartotojiškų tradicijų kitimą. Kaita kuria sąlygas naujoms bendruomenėms atsirasti, jų kultūrinis identitetas, aplinka tampa naujų tradicijų ir kitokios gyvenimo kokybės atsiradimo vieta, o veikla – įsitvirtinimo priemone. Pavyzdžiui, kinų bendruomenė su savo maisto versliukais vienoje pusėje ir lietuvių pagoniškoji bendruomenė (kurią galima būtų pavadinti mažuma) su užmirštomis pagonybės tradicijomis kitoje.

Ar galimą pasirinkti tautybę? Greičiau ji tampa antraeile žmogiško išskirtinumo vertybe. Ji tampa nebeaktuali. Todėl juokinga, kai ji dirbtinai sureikšminama. Pagrindinės šių laikų vertybės – tolerancija ir žmogiškumas – neretai virsta komercine nauda ir taip tampa priešprieša tautiškumui. Sovietiniais laikais mes ilgai buvom verčiami atsisakyti kalbos ir tautos istorinės kultūros. Likti be tikrųjų, įsisąmonintų šaknų – likti be kultūros...

Viskas atrodo pernelyg sudėtinga...

Aš ir pats pasiklydau. Gyvenime, kol apie tai negalvoji, viskas paprasčiau.

Tai ką gi dabar daryti?

Tautinė tapatybė turi atrasti vietą globaliame kontekste. Grįžimas atgal būtų dirbtinas. Lygiai taip pat neigiamas dalykas, kai tradicijos ir vertybės paverčiamos reklamos įrankiais. Vieni spekuliuoja eidami pirmyn, kiti – atgal. Šiandien bendruomenės yra gyvos, jei gyva jų kalba ir tikėjimas.

Bet visoje Europoje vykdoma aibė projektų, susijusių su tautiniu identitetu. Ir Lietuvoje, neminant kitų, Andrew Mikšys neseniai pristatė savo projektą bei knygą apie Lietuvos romų bendruomenę, skyrė tam tikrai daug laiko. Kuo tavo projektas išsiskiria šiame kontekste?

Ir ačiū Dievui, kad plėtojamas teisingas kritinis požiūris į tautinio individualumo svarbą universalioje ir modernioje visuomenėje. Man smagu, kad jei viskas klostysis gerai, kitais metais šis projektas kartu su A. Mikšio ir kitų autorių darbais apie tautines bendrijas bus pristatytas Briuselyje. Nesu fotografas-sportininkas, kuriam būtų reikalingi laimėjimai už tam tikrą paliestą temą. Užtenka ir kūrybinio džiaugsmo... Savo darbuose, palyginti su Andriaus, aš nesistengiu sukurti psichologinių konkrečių asmenų portretų. Skiriasi ne tik forma. Mano tikslas – užfiksuoti ne išskirtinį žmogų, bet išskirtinę minią; žmogaus išskirtinio buvimo laikinumą ir momentiškumą. Galbūt mus sieja namų tema plačiąja prasme, kur namai – geopolitinė naujosios Europos realybė.

Grįžkim prie tautinių mažumų suvokimo. Tautinės mažumos Lietuvoje, jų gyvenama aplinka, tau tai...

Nenorėčiau jų vadinti tautinėmis mažumomis. Mieliau – tautinės bendrijos. Mažumos – tai tarsi kokia klišė, pagal kurią turėčiau jas lyginti su ne mažumomis ir ieškoti skirtumų ir panašumų. Lietuvoje gyvenančių tautinių bendrijų praeities istorinė priklausomybė ir religiniai įsitikinimai skirtingi. Jos sudaro apie 20 proc. viso Lietuvos gyventojų skaičiaus, suskaičiavau jų virš dešimties. Mane domina gyvenamoji aplinka ir žmogus joje, kaip „autentiška“ istorinio palikimo dalis. Nes buitis ten iš principo pasikeitusi, o žmogus vis dar į ją įsikabinęs. Daugelis bendruomenių ir jos narių yra išsibarstę po visą Lietuvos teritoriją. Todėl pasirinkęs tokią plačią temą užsinėriau kilpą. Fiziškai aprėpti visus – praktiškai neįmanoma arba tai galėtų būti viso gyvenimo darbas. Pirminiame etape darbą susiaurinau tik apsiribodamas istorinėmis bendruomenių atsiradimo vietomis, siekiančiomis XV–XVI amžių. Taip istorinė jų buvimo vieta tapo mano tyrinėjimo erdve ir atspirties tašku. Man tai tam tikros laiko pasikeitimo kilpos, tautinės savimonės lūžio vietos. Kita vertus, pasikeitė ir esminiai valstybės požymiai; teritorija prarado savo svarbą. Dabar ją labiau apibrėžia tautybė ir kalba. Tad galima manyti, kad tautinės mažumos tam tikra prasme yra ekonominės mažumos.

Matyt, tai neišvengiama. O ar skiriasi Lietuvos tautinės bendrijos tarpusavyje, tavo akimis?

Be abejo, skiriasi. Skiriasi jų kalba, religija, papročiai. Tie išskirtiniai bruožai skatina bendruomenės narius susitelkti ir saugoti tą individualumą. Turgelių kaime (Šalčininkų raj.) esančio stačiatikių vienuolyno ir šalimais esančio kaimo žmonės vadina save broliais ir seserimis. Jie gyvena labai uždarai, griežtai pagal religinės moralės principus. O „Keturiasdešimties totorių“ kaime sutikti totoriai didžiuojasi savo karinga šlove, tačiau ne visi prisimena, kada čia atsikraustė jų protėviai. Galbūt ilgiausiai tame kaime gyvenantis žmogus – Stepas (Mustafa) moka kalbėti tik lenkiškai ir rusiškai. Paradoksalu, tačiau teko dalyvauti jų ginče apie tai, kiek jų liko. Ir į mano klausimą „tai kiek gi vis dėlto totorių gyvena kaime“, atsakydami pajuokavo, jog „jų yra tiek, kad jei juos apginkluotų kardais, jie Vilnių užimtų per valandą“. Tai išskirtinė savimonė, o gal labiau vieningumas, skatinantis juos atkurti tradicijas.

Labai tautiškai gyva karaimų bendruomenė. Šią vasarą atvažiavę švedai mokė juos karaimų kalbos. Tai buvo vykdoma žaidimų ir teatralizuotų pasirodymų forma. Tiesiog džiugu matyti, kaip tuo metu buvo atgijusi visa bendruomenė, kaip nuoširdžiai seneliai su anūkais buvo įsitraukę į kultūrinius žaidimus. Tautinė savimonė, pasireiškianti per jų kulinarinį paveldą, skatina jų verslumą, gebėjimą susikurti ekonominę gerovę. O sentikių kaimo kapinės ir jų istorinė aura sutelkia juos puoselėti tradicijas. Tad tokie skirtumai lemia visos Lietuvos kultūros išskirtinumą.

O kuo jie skiriasi nuo lietuvių?

Vienybės jausmu, pasididžiavimu savimi, tikėjimu istorine legenda. Totorių kaimo gyventojų ginčas apie tai, kuris yra tikras, kuris ne, rodo, kaip jiems tai svarbu. Ginčo pozityvumas džiugina. To iš tiesų trūksta lietuviams, kurie kartais demonstruoja savo provincialumą vengdami parodyti tautinį išskirtinumą, pamiršdami, kad tautinis tapatumas gali būti išskirtine žmogiška vertybe.

Viskas atrodo tikrai įdomu, bet kaip visas šias mintis perteiki fotografijose? Kas jose užfiksuota?

Visų šių minčių fotografijose neperteiksiu. Jos lieka už kadro ribų. Nuotrauka – tai prielaida apie tai svarstyti. Kiekvienam savo... Nuotraukose noriu užfiksuoti numanomos tautinės tapatybės kitimo procesus ir rezultatą. Bendruomenių buvimo vietas stebiu kaip erdves, kur vyksta kultūrinių ir vartotojiškų tradicijų kaita. Fotografijas eksponuosiu taip, tarsi tai būtų vieno namo panašūs ir kartu skirtingi kambariai, kuriuose pasirodo ir nyksta tautinės tapatybės ženklai. Bendruomenes vienija jų istorinis atsiradimas ir gyvenimas po vienu stogu jau daugiau nei šešis šimtus metų. Tai stambūs portretai kartu su aplinka. Portretas ir specialiai nieko nesakančios detalės; jis kaip socialinės būsenos atspindys. Bet tai ne psichologiniai portretai ir ne iliustracijos. Tai tikrai nėra išvada ar vertinimas: kas pasikeitė, kuo skiriasi ir panašiai. Tai veikiau prielaida pamąstyti apie bendrą Lietuvos tapatybę. Tai meninis dokumentas, kaip akstinas diskutuoti apie naujas vertybes, išeinančias iš namų. Mano tikslas buvo ir yra fiksuoti ne kažkuo išskirtinius žmones, o išskirtinę minią, kurios sudėtis – paprasti žmonės. Važiuodamas fotografuoti projektuoju viziją, nes pirmiausia pamatai tik paviršių arba tai, ką jie nori parodyti. Po to fotografijas jungiu į serijas, erdvines panoramas. Dažnai naudojau tamsų koloritą, kad pabėgčiau nuo detalių, kurios nėra dominuojančios.

Tai turėtų būti brangus projektas. Smalsu, ar įgyvendini jį iš savo lėšų?

Taip, jis reikalauja ne tik didelių laiko, bet ir finansinių sąnaudų. Galiu pasidžiaugti tuo, kad mano darbą parėmė LR kultūros ministerija, skirdama metams stipendiją. Nors akivaizdu, kad tai tęstinis projektas ir metų laikotarpis buvo išeikvotas daugiau informacijai rinkti bei bendruomenių pasitikėjimui įgauti, tačiau pavyko sukurti fotografijų serijas apie karaimų, totorių ir sentikių aplinką. Iš dalies ir stačiatikių, kurie mane pavaišino arbata su uogiene, bet vėliau išprašė iš vienuolyno parodydami nepasitikėjimą. Tad teks ten grįžti ir mėginti dar kartą. Užmegzti draugiški kontaktai su kitų bendruomenių žmonėmis motyvuoja tęsti šį projektą dar ir šiais metais, o kitą pavasarį ketinu padirbėti su labai įdomia Vilniaus krašto lenkų bendruomene, taip pat žydais. Jei bus galimybių, bandysiu į šį projektą įtraukti didesnę dalį Lietuvoje gyvenančių bendruomenių. Tikrai labai džiaugiuosi finansine galimybe vykdyti tokį projektą. Smagu žinoti, kad investuojama ne tik į statybą, bet šiek tiek lėšų tenka ir šios dienos meniniam dokumentui sukurti. Mano darbų rezultatas turėtų provokuoti domėjimąsi kitokia kultūrine patirtimi ir ugdyti kritinį dabarties vertinimą, kuris įveiktų pokyčių visuomenėje baimes, skatintų tautinę žmonių savimonę ir kokybiškai naują savitarpio supratimą.