Senosios muzikos puota

Ansamblis „Tetraktys“

1989 metais prasidėjęs senosios muzikos festivalis „Banchetto musicale“ sėkmingai žingsniuoja antrojo jubiliejaus link, pakeliui ugdydamas savo klausytojus ir pristatydamas Lietuvai vis naujus kolektyvus, pas mus dar neskambėjusius kūrinius. Prisilaikantys nuo pat pradžių pasirinktų dviejų kriterijų – autentiškumo ir trijų epochų (viduramžių, renesanso ir baroko) atspindėjimo festivalio programoje, – dabartiniai jo rengėjai meno vadovas Darius Stabinskas ir direktorė Nelda Bagdonavičiūtė sugeba pakviesti į Vilnių vis garsesnius atlikėjus, surengti meistriškumo kursus, o festivalio pradžią ir pabaigą akcentuoti koncertais, kuriuose vis gausiau dalyvauja patys Lietuvos muzikai. Toks švietėjiškos misijos suvokimas ypač svarbus mūsų krašte, dar nepasižyminčiame senosios muzikos interpretuotojų gausa. Tad smagu, kad bent klausytojų ir žinovų daugėja.

XVIII tarptautinis senosios muzikos festivalis „Banchetto musicale“ prasidėjo puošnia ir renginio pavadinimą (it. „muzikinė puota“) atliepiančia programa „Baroko švenčių ir puotų perlai“ – rugsėjo 21 d. Šv. Kotrynos bažnyčioje skambėjo populiariausio vokiečių pasaulietinės baroko muzikos kompozitoriaus G.F. Telemanno kūriniai iš kelių valandų trukmės ciklo „Užstalės muzika“ („Tafelmusik“). Scenoje susirinko bene 20 jaunų atlikėjų – D. Stabinsko vadovaujamas „Baltijos šalių baroko orkestras“. Šiemet greta nuolatinių jo narių iš Latvijos, Estijos bei Vokietijos matėme ir daugiau lietuvių, taip pat tris puikius solistus iš tolesnių kraštų: ypač sudėtingus baroko obojus įvaldžiusios Anna Starr iš Australijos (dabar grojanti garsiajame Amsterdamo baroko orkestre) ir Susanne Grützmacher iš Vokietijos, taip pat skardžiojo baroko trimito virtuozas Jaroslavas Roučekas iš Čekijos. Kaip ir ankstesniais metais festivalius pradėjusios A. Vivaldi ar J.S. Bacho kūrinių programos, taip ir ši Lietuvoje autentiškai buvo atlikta pirmą kartą. Klausant gurmanams skirtų G.F. Telemanno šedevrų, apie jokį kitą maistą nesinori net galvoti – visiems skoniams įtiks jo koncertų ir trumpesnių „Tafelmusik“ fragmentų „meniu“... Ypač kai juos žaismingai, įtikinamai ir brandžiai atlieka Baltijos šalių baroko orkestras bei meistriškumu stulbinantys solistai virtuozai.

Verta paminėti ir kitą lietuvišką projektą, rugsėjo 30 d. „Lėlės“ teatre parodytą XVI amžiaus pabaigos madrigalinę komediją – Orazio Vecchi „Amfiparnasą“. Šis žanras, tiesęs kelius pirmosioms operoms, festivalio programoje atsirado taip pat pirmą kartą. Šešiems madrigalistams – tenorui Andriui Kalinovui ir choro „Brevis“ nariams – talkino aktoriai. Tai režisierės Eglės Mikulionytės vedama trijulė, madrigalų tekstams paryškinti pasitelkusi pantomimos ir commedia dell’arte išraiškos arsenalą.

Ypač norisi pasidžiaugti dar keturių festivalio „Banchetto musicale“ koncertų atlikėjais – tarptautinį pripažinimą pelniusiais kolektyvais, tikromis žvaigždėmis. Rugsėjo 29 d. Pranciškonų vienuolyno bažnyčioje (Trakų g.) pagaliau išgirdome žymųjį austrų ansamblį „Unicorn“ („Vienaragis“), daugeliui viduramžių muzikos gerbėjų pažįstamą iš gausių kompaktinių plokštelių. Jų įrašams būdingos drąsios, užburiančios interpretacijos, o ką jau kalbėti apie gyvus, įsijautus į atliekamą epochą atsiveriančius vaizdus ir skambesius... „Austrų minezango šedevrų“ programoje pirmiausia žavėjo ansamblio solistas, tenoras Hermannas Oswaldas, XIII–XIV amžių posmus išdainuojantis taip vaizdžiai ir jausmingai, tarsi pats tai būtų sukūręs. Kaip vėliau sakė „Unicorn“ vadovas, išilginių fleitų virtuozas Michaelis Poschas, kiekvieną programą jie rengia pusmetį ir ilgiau, atlikdami ne tik gausybę muzikologinių tyrimų, bet ir repeticijų metu stengdamiesi tarsi išmokti tą „kalbą“, kurią reikia atgaminti iš kelių natų, surasti įtikinamus instrumentų derinius, prikelti prieš pusę tūkstantmečio sukurtą muziką naujam gyvenimui, pateikti dabartiniam klausytojui ne dulkinu archyviniu, o visomis spalvomis žėrinčiu pavidalu. Jiems tikrai sekasi tai daryti! „Unicorn“ puikiai išmano ne tik europietiškos muzikos tradicijas, bet ir Rytų kultūrų, arabiškojo pasaulio įtakas viduramžių ir ankstyvojo renesanso stiliams. Jie ypač dažnai kviečiami koncertuoti Artimųjų Rytų šalyse – ten vykstant Austrijos vyriausybė suteikia „Unicorn“ ansambliui oficialaus šalies muzikinės kultūros ambasadoriaus vardą. Tuo džiugiau, kad gausiai sekmadienio popietę susirinkę klausytojai ne tik giliai pajuto pirmą kartą (vėlei, ir toliau dar teks tai kartoti) Lietuvoje paskleistą „austriškųjų trubadūrų“ dvasią, bet ir papildė savo kolekcijas naujausiais ansamblio albumais, įsigytais po koncerto. Puiku, kad šį „Unicorn“ koncertą turės galimybę išgirsti ir visos Lietuvos radijo klausytojai, nes jis įrašytas į garso takelį.

Gal iš anksto ir neplanuotai, festivalio „Banchetto musicale“ programa po vėlyvųjų viduramžių chronologiškai pakvietė į XIV ir XV amžiaus sandūros Italiją bei Prancūziją. Formuojantis renesansui, šiuose kraštuose suklestėjo ypač rafinuotas, manieringas muzikavimo stilius. Du garsiausi to laiko kompozitoriai – Johannesas Ciconia ir Guillaume’as Dufay – buvo pristatyti trapiai ir įtaigiai Evangelikų liuteronų bažnyčios akustikoje spalio 2 d. nuskambėjusioje programoje, kurią į Vilnių atvežė ansamblis „Tetraktys“. Jo pagrindas – du senosios muzikos arimų korifėjai: sopranas Jill Feldman ir išilginėmis fleitomis bei stygine vijele grojantis Keesas Boeke (beje, „Unicorn“ vadovo M. Poscho mokytojas). Prie jų gražiai derėjo jaunųjų italių Martos Graziolino ir Silvijos Tecardi arfa bei vijelė. Tribalsiai Ciconios ir Dufay kūriniai reikalauja gilaus ars subtilior išmanymo, sugebėjimo teisingai, stilingai įpinti ornamentus, išryškinti klaidžioje polifonijoje pasislėpusias kulminacijas ir teksto akcentus. Skaidrus J. Feldman sopranas pleveno po bažnyčios skliautais, palydimas kartais vos apčiuopiamai skambančių, kartais šmaikštaujančių instrumentų. Atlikėjai tarsi nukėlė mus į tą paslaptingą pasaulį, kurį valdė pagal Pitagoro filosofiją sumąstytas „tetraktys“ – lygiašonis trikampis, kurio kampuose ir kraštinėse vienodais tarpais išsirikiavę 10 taškų simbolizuoja visą Kūrinijos sąrangą – Šviesą, nugalėjusią Chaosą, Šviesos ir Tamsos dualumą, tarp jų atsirandantį vandenį, kuris atneša gyvybę, ir pagaliau visų keturių žemiškųjų stichijų atsiradimą. Tai – ir grynųjų muzikos intervalų, ir daugelio kitų menų pagrindų atitikmenys, kuriuos suvokia ir kurių prisilaiko ansamblis „Tetraktys“.

Michael Posch

„Įvairovės harmoniją“ pademonstravo jaunas, savito braižo prancūzų ansamblis „Cafe Zimmermann“, spalio 4 d. Nacionalinės filharmonijos salėje atlikęs pluoštą vokiškų XVII amžiaus sonatų. Gal ši erdvė dar nėra tapusi senosios muzikos gerbėjams įprastu traukos tašku, bet publika, kad ir nelabai gausiai susirinkusi, įvertino atlikėjų pastangas įrodyti, kad vokišką muziką (ankstyvajame baroke dar labai veikiamą itališkosios) galima interpretuoti subtiliau ir grakščiau, nei tai darytų ją kūrusių autorių tėvynainiai... Dviejų smuikų, dviejų altų, violončelės ir nedidelių pozityvinių vargonėlių ansamblis savaip perskaitė populiarias ir rečiau atliekamas J. Rosenmullerio, H.I. von Biberio, J.H. Schmelzerio ir kitų partitūras. Galima buvo tikėtis galantiškosios epochos stiliaus pritaikymo, tačiau tai būtų svetima XVII amžiui... Svarbu, kad jaunieji muzikai sugebėjo suteikti atliekamai muzikai įdomų, gal ir neįprastą, tačiau stilistiškai teisingą apdarą. Tai vėliau galės patikrinti ir įvertinti Lietuvos radijo programos „Klasika“ klausytojai.

Paskutinis praėjusios savaitės festivalio koncertas – dovana renesanso karalienės liutnios gerbėjams. Šio daugiastygio, negarsaus instrumento virtuozas Jacobas Heringmanas iš Didžiosios Britanijos – vienas garsiausių ir daugiausia albumų įrašiusių liutnininkų pasaulyje. Taikomosios dailės muziejuje (Arsenale) spalio 6 d. gausiai susirinkę klausytojai buvo pakviesti į Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės laikus – 16 kūrybingiausių metų Vilniuje ir kitur greta laimingo, o vėliau mylimos žmonos gedėjusio mūsų valdovo praleido vienu reikšmingiausiu renesanso liutnios metru įvardijamas Valentinas Bakfarkas. Transilvanijoje gimusį muziką žinojo visa Europa, vertino ypač sudėtingas jo „Fantazijas“ ir atlikti lengvesnius vokalinių kūrinių pritaikymus liutniai. Greta V. Bakfarko kūrinių klausytojai išgirdo ir šokių bei kitokių miniatiūrų iš kelių XVII amžiaus rankraščių, susijusių su kaimyniniu Karaliaučiumi (Königsbergu), iš kurio yra kilę J. Heringmano protėviai. Šį koncertą taip pat įrašė Lietuvos radijas.

Beliko paskutinė ryškiausios Lietuvoje senosios muzikos šventės „Banchetto musicale“ savaitė. Spalio 8 d. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje prasidėjo meistriškumo kursai, kuriuose Ulrike Heider iš Švedijos moko grigališkojo giedojimo ir viduramžių bei renesanso liturginio giedojimo paslapčių. Jos vargonuojama programa „Hanzos miestų muzika“ skambės spalio 14 d. 13 val. Šv. Kazimiero bažnyčioje. Spalio 9 d. tradiciškai festivalio programą papuošė teatralizuotas renginys – „Lėlės“ teatre net trijų belgų kolektyvų parodyta programa, jungianti tradicinę, senąją ir džiazo muziką.

O paskutinę festivalio dieną klausytojų laukia neeilinis siurprizas – spalio 14 d., sekmadienį, 19 val. į Šv. Kazimiero bažnyčią susirinkusieji galės prisijungti prie tūkstančių Euroradijo klausytojų, kurie išgirs D. Stabinsko parengtą finalinę festivalio programą „Marco Scacchi – mokinys ir mokytojas“. Tai dar vieno garsaus muziko, XVII amžiaus italų teoretiko ir kompozitoriaus, vadovavusio Valdovų rūmų teatrui, priminimas, dar vieno užmiršto LDK muzikinės kultūros puslapio atvertimas ir perskaitymas. Kaip ir kelerius pastaruosius metus, baigiamojo „Banchetto musicale“ koncerto atlikėjai – choras „Brevis“, vadovaujamas Gintauto Venislovo, ir instrumentinis konsortas, vedamas D. Stabinsko.

Festivalis atsisveikins iki kito rugsėjo, palikdamas senosios muzikos bičiulius ilgėtis nuostabių praėjusių amžių garsų. O tų bičiulių gretos dar gali padidėti, nes... dar ne sekmadienis.