Aukščiausio lygio meistrai vėl Vilniuje

Gautier Capucon K. Sereikaitės nuotraukos

Užsienio šalių simfoniniai kolektyvai Lietuvoje koncertuoja nedažnai, todėl kiekvienos tokios gastrolės, o ypač aukščiausio meninio lygio kolektyvų, tampa įsimintinu įvykiu mūsų krašto muzikiniame gyvenime. Lietuvos nacionalinė filharmonija šių metų koncertų sezono pradžioje, spalio 2 d., padovanojo melomanams išskirtinę šventę – Vakarų Vokietijos radijo (WDR) Kelno simfoninio orkestro koncertą. Šis pokario metais (1947) įkurtas kolektyvas šiemet švenčia 60 gyvavimo metų jubiliejų (beje, Lietuvoje jau yra koncertavęs beveik prieš dvidešimt metų). Orkestras nuolat bendradarbiauja su iškiliais šiuolaikiniais kompozitoriais, o jo vizitine kortele galima vadinti su juo dirbusius dirigentus – Carlo Maria Giulini, Otto Klempererį, Georgą Soltį, Leopoldą Stokowskį, Claudio Abbado, Danielį Barenboimą, Herbertą von Karajaną, Loriną Maazelį... Nuo 1997 m. orkestrui vadovauja žymus rusų kilmės muzikas Semyonas Bychkovas, jau daugiau nei tris dešimtmečius – nuo 1974-ųjų – gyvenantis ir dirbantis Vakaruose. 1983 m. gavęs Amerikos pilietybę, jis ten pradėjo sėkmingą dirigento karjerą, imtas kviesti į žymiausias ne tik Amerikos, bet ir Europos sales.

Vilniuje Kelno simfoninis orkestras pateikė spalvingą ir sudėtingą programą, leidusią mėgautis orkestro galimybėmis ir aukščiausiu meistriškumu. Koncertą pradėjo R. Strausso simfoninė poema „Linksmosios Tilio Ulenšpygelio išdaigos“, kurioje orkestras puikiai atskleidė skirtingų sluoksnių ir solo instrumentų dialogus, charakteringai perteikė įvairias būsenas – nuo ironijos, lengvabūdiškumo iki triumfo ar užuojautos... Skambėjimas labai lanksčiai kito nuo skaidraus, kone perregimo iki tiršto ir užpildančio salės erdvę. Tiksliai ir meistriškai grojo pučiamieji, kurie šioje poemoje yra itin svarbūs: Tilio charakteristika piešiama skirtingomis valtornos ir klarneto temomis, kurias vėliau atspindi ir plėtoja kiti instrumentai ar jų grupės. Išryškėjo dirigento polifoninis mąstymas, jis labai jautriai vedė orkestrą, išryškindamas visus pobalsius ir melodines linijas.

Pirmoje koncerto dalyje taip pat skambėjo A. Dvoržako Koncertas violončelei ir orkestrui Nr. 2 h-moll, op. 104, solo partiją griežė jaunas violončelininkas iš Prancūzijos Gautier Capuconas. Jis koncertuoja su įvairiais Europos ir JAV orkestrais, taip pat entuziastingai atlieka ir kamerinę muziką, o groja 1701 m. Matteo Goffrilerio pagamintu instrumentu. Tai labai manieringas menininkas, kuriantis romantiško, egzaltuoto atlikėjo įvaizdį. Reikia pripažinti, kad violončelę G. Capuconas yra įvaldęs išties meistriškai – jo išgaunamas garsas labai minkštas, plastiškas, lengvas, ypač puikiai skambėjo piano vietos, o lėtuosiuose epizoduose jo violončelė tiesiog „dainavo“.

Tačiau šio koncerto interpretacijoje pasigedau intymesnio solisto ir orkestro bendravimo: G. Capuconas atrodė pernelyg susikoncentravęs į save ir ne visuomet dėmesingai klausėsi orkestro, o pastarojo pagriežtas A. Dvoržako šedevras buvo šiek tiek „bespalvis“, nuskambėjo ne taip preciziškai, kaip kiti šio vakaro programos kūriniai.

Semyon Bychkov ir Kelno orkestras

Stebint muzikuojantį jaunąjį svečią, prieš akis iškilo koncertas, tiksliau, generalinė repeticija, kurios neįmanoma pamiršti. 1995 m. A. Dvoržako Koncertą violončelei šioje filharmonijos salėje griežė maestro Mstislavas Rostropovičius su LNSO. M. Rostropovičiui griežiant lėtąją dalį, salėje tvyrojo mirtina tyla. Violončelė skambėjo nepaprastai subtiliai, griežiančio maestro veide, rodos, nekrustelėjo nei vienas raumenėlis, tačiau iš jo rankų... ne, ne vien iš jo rankų, bet iš jo milžiniškos sielos sklido patys šilčiausi, tauriausi impulsai. Vidinis dvasingumas, kuris yra toks tikras, kad jo nereikia deklaruoti ir demonstruoti norint paveikti žiūrovus. Kai kurie jauni menininkai, matyt, savo kūrybiniame kelyje dar turi pereiti „ugnį ir vandenį“, kad atsisijotų pelai nuo grūdų ir išliktų tik tai, kas tikra. Kad suvoktų, jog tai, kaip jie atrodo scenoje, nėra atlikimo kokybę lemiantis veiksnys.

Publika labai šiltai sutiko vakaro svečius. Solistas G. Capuconas bene šešis ar septynis kartus buvo iškviestas į sceną ir bisui pagriežė dvi pjeses – S. Prokofjevo „Maršą“ bei G. Faure „Prabudimą“. Pastarojoje turėjome galimybę įsitikinti violončelininko išgaunamo garso grožiu, tiesiog tobulai vedama kantilena.

Antroje koncerto dalyje Kelno simfoninis orkestras griežė Jeano Sibelijaus Simfoniją Nr. 5 Es-dur, op. 82, vieną šviesiausių, optimistiškiausių šio kompozitoriaus veikalų. Simfonijos atlikimas puikiai iliustravo, ką reiškia tikrų meistrų muzikavimas: klausyti buvo labai įdomu, dirigentas, išryškindamas skirtingus atspalvius ir orkestro grupių dialogus, kūrė muzikinės minties intrigą, neleido atsikvėpti ir mintimis nuklysti į šalį. Akivaizdu, kad S. Bychkovas puikiai jaučia kūrinio visumą ir mąsto ne tik, kaip minėta, polifoniškai, bet ir plastiškai – jam svarbūs net ir trumpiausi motyvai, kuriuos galima „išdainuoti“. Greta meistriškumo ir puikaus diriguojamų partitūrų išmanymo buvo galima apčiuopti šiltą, žmogišką jo ir orkestro santykį.

Nors koncerto programa buvo sudėtinga ir gana ilga, patenkinti klausytojai nė neketino paleisti svečių neišklausę biso. S. Bychkovas jaučia sentimentų Lietuvai, kadangi su mūsų kraštu yra susijęs tam tikras jo šeimos gyvenimo etapas (po koncerto maestro pasakojo, kad kai jo šeimai teko skubiai išvykti iš Rusijos dėl sovietų politikos kritikavimo, jis ir jo mama spėjo pabėgti, o tėvas kurį laiką gyveno Kaune), todėl po koncerto negailėjo jėgų ir dar padirigavo du bisus – E. Elgaro IX variaciją „Nimrodas“ iš variacijų Enigmos tema ir Farandolą iš G. Bizet siuitos „Arlietė“. E. Elgaro variacija, adagio, neabejotinai viena pačių gražiausių romantinės lėtosios muzikos pavyzdžių, nuskambėjo tiesiog dieviškai – sodrių spalvų, tirštos faktūros muzika po truputį pripildė erdvę, plėsdamasi nepaprastai jautriai ir didingai. Ir vėl S. Bychkovas atsiskleidė kaip subtilus kantilenos meistras.

Puikus koncertas, pilnas meistriškos ir be priekaištų atliekamos muzikos – argi galima geriau praleisti šlapią ir niūrų rudens vakarą?