Dailė

Mano balsas dar nėra radijo balsas

Jaunų menininkų projektas ŠMC „The Joy Is Not Mentioned“

Gerda Paliušytė

iliustracija
Eglės Budvytytės, Godos Budvytytės ir Ievos Misevičiūtės projektas „The Joy Is Not Mentioned“.
2007 m.

„The Joy Is Not Mentioned“ – Eglės Budvytytės, Godos Budvytytės ir Ievos Misevičiūtės projektas iš ŠMC rengiamo jaunų menininkų ciklo „Geltona linija“

Rugsėjo pradžioje vaikščiodamas Vilniaus senamiesčio gatvelėmis galėjai pamatyti būrelius žmonių, šokančių ir siaučiančių pagal muziką, sklindančią iš didelio nešiojamo radijo imtuvo. Visas šis džiaugsmingas chaosas – viena iš projekto „The Joy Is Not Mentioned“ dalių, simbolinė jo pradžia. Šiais performansais siekta perkelti hiphopo muzikos istorijos atkarpas, pasakojamas Dicko Fontane’o filme „Beat This! A hip hop history“, ir gatvės šokį – vieną iš ankstyvųjų hiphopo formų, mikširuojant jį su kitais šokio stiliais ir ritmais. Tai bandymas Vilniuje nors iš dalies atkurti tą 9-ojo dešimtmečio fragmentą, kurio mūsų istorijoje niekada nebuvo.

Disponuojama vieša erdve ir laiku. Šokis suvokiamas kaip kūno išlaisvinimas muzikos garsams, savita melodijos interpretacija. Susidomėjus kitas žingsnis turėjo būti į rugsėjo 14 dieną Šiuolaikinio meno centre vykstantį parodos atidarymą, kurios centre – atvira radijo stotis, funkcionuojanti kaip projekto tęsinys. Parodos atidarymo metu buvo gyvai įrašinėjama pirmoji programa, o norintieji galėjo pasiskolinti nešiojamus radijo imtuvus, panaudoti juos kaip vakarėlio aksesuarą ar savo įvaizdžio detalę.

Verta apsilankyti puslapyje www.vilniusburning.lt, jame rasite šiek tiek daugiau informacijos ir nuotraukų ne tik iš parodos atidarymo, bet ir iš rugsėjo 6–8 d. vykusių performansų. ŠMC erdvėje įrengtoje radijo studijoje lankytojas turi galimybę ne tik stebėti, klausytis jau įrašytų programų, bet ir dalyvauti įrašydamas savo laidą arba komentuodamas ir pildydamas jau esamų laidų turinį. Visa tai gali padaryti vadovaudamasis instrukcijomis kompiuterio ekrane bei naudodamasis garso stiprintuvu ir mikrofonais. Jei pasisieks, gali savo radijo laidos variantą išgirsti ne tik ŠMC įrengtoje studijoje, bet ir „Užupio radijo“ 94,9 FM, arba „Start FM“ 94,2 FM bangomis, kuriomis tam tikru laiku transliuojami atviro radijo įrašai. Gal tai suteiks džiaugsmo ne tik tau, bet ir kuriam nors iš tų dažnių klausytojų. Jau įrašytų laidų yra labai įvairių – pradedant muzika ir baigiant keistomis diskusijomis arba šokių pamokomis. Apsilankius parodoje, ŠMC budinčioji ne tik paaiškino, kaip naudotis radijo studijos technika, bet ir parekomendavo pasiklausyti jai patinkančios programos, kurioje vaikinas deklamuoja eilėraštį „Topolis“. Tai kelia šypseną, nes skamba kaip laidos apie klasikinę kūrybą variantas.

„Tavo balsas ir mano balsas dar nėra radijo balsas“, viename iš įrašų girdi kalbančią merginą ir negali su tuo nesutikti. Visada smalsu pačiam žaisti įranga, prie kurios vaikystėje svajodavai prisiliesti. Niekur nedingsta ir giliai kirbantis noras išgirsti savo balsą radijo eteryje, bet žaidimas ir lieka žaidimu.

Studijoje gali pasiimti „Judesių katalogą“, tai taip pat atskira projekto dalis. Jame, be nespalvotų nuotraukų, kuriose vaizduojamos įvairios balto popieriaus lapo padėties variacijos, yra paliktų tuščių vietų, kuriose gali užsirašyti kad ir šokio judesius, ateinančius į galvą netikėtomis akimirkomis.

Įsimetus į kišenę katalogą ir pasidžiaugus savo balsu radijo eteryje telieka noras paklausti – kokia viso projekto, kaip vienalyčio kūrinio, esmė? Autoriai skelbia, kad katalogas, kaip ir kitos projekto dalys, – perfomansai ir radijo transliacijos – yra nuoroda į galimybę, postūmis dalyvauti, dalintis, tęsti ir pildyti. Viso sumanymo elementus jungianti idėja yra noras pasipriešinti banaliems laisvalaikio būdams, bendruomeniškumo ugdymas ir atviras kvietimas prisijungti. Šokime Vilniaus gatvėse, kalbėkimės radijo eteryje ir atpalaiduokim vaizduotę.

Kadangi originalumas mūsų laikais jau ne kriterijus, man – žiūrovui-vartotojui norisi aiškiau išdėstytų projekto tikslų ir atsakymų į natūraliai kylančius klausimus. Kodėl šokis mieste yra prasmingesnis būdas leisti laisvalaikį nei kiti? Kaip projektas skatina bendruomeniškumą? Ar kuria dialogą tarp kūrėjo ir žiūrovo, ar atvirkščiai – atskleidžia uždaros menininkų bendruomenės monologą? Jei tai yra atviras kvietimas dalyvauti, tada norisi aiškesnių nuorodų į tai, kuo būtent esame kviečiami dalintis. Apsilankiusi internetiniame puslapyje taip pat pasigedau atsakymų.

Kodai įdomūs tada, kai matai būdą juos išsiaiškinti. Kitu atveju tai atrodo kaip autoriaus noras pademonstruoti savo erudiciją. Sakinys „copy cats in pyjamas playing bingo with you“, parašytas internetiniame puslapyje per brūkšnelį prie projekto pavadinimo, yra citata iš Woody Alleno filmo, bet tai paaiškinta tik angliškai. Kyla abejonių, kam iš vis reikia tokių frazių kaip ši, o jei jau jos atsiranda, tai norisi matyti jų tikslą ir sąsajas su viso projekto prasmėmis.

Mano nuomone, jei žiūrovas kviečiamas atviram pokalbiui, verta pasistengti, kad jis, skyręs laiko ir pasidomėjęs kūrėjų idėjomis, suprastų, apie ką kalbama. Sutinku su vieno dailės kritiko teiginiu, kad „padėti ką nors suvokti reikia tik tiems, kurie nori suvokti“, bet, manau, šiame projekte tos pagalbos turėtų būti daugiau.