Mėčiusiam akmenėlius

D. Matvejevo nuotr.

Kai prieš penkiolika metų Egmontas trumpam tapo „7 meno dienų“ teatro apžvalgininku, sykiu su pirmuoju tekstu atsinešė į redakciją ir „autoriaus portretą“, – nuotrauką, kur iš marškinių apykaklės kyšo ne galva, o kaktusas. Egmontas ir buvo dygus kaip kaktusas, kažkuo panašus į šį augalą net savo išvaizda: apšepęs neskusta barzda, primerktu žvilgsniu įdėmiai gręžiantis aplinką, besišypsantis kreivoka suokalbininko šypsena, kvatojantis užkrečiamu juoku, dudenantis žemu, net lūžinėjančiu bosu. Regis, visada ta pati „išaugtinė“ striukė ir jokio solidumo, susireikšminimo, amžiaus požymių. Kandus, skeptiškas, ironiškas ir autoironiškas, nepripažįstantis autoritetų, rėžiantis tiesiai, nevyniojantis, kaip sakydavo, į vatą. Turėjo peštuko charakterį, visada taikė į tarpuragį, – bent jau savo tekstais, kurie galėjo ir nokautuoti.

Suprantama, nebuvo labai mėgstamas. Nei teatralų, nei teatro kritikų. Buvo laikai, kai netikėtas Jansono pasirodymas teatre, ypač – provincijos, sukeldavo tikrą paniką. O ir kolegos buvo linkę laikyti jį išsišokėliu ir chuliganu. Juk teatro kritikai pas mus turi įprotį prieš rašydami apsiklausinėti, pasitikrinti ir „suderinti nuomones“. Jansonas nepriklausė jokiam bendraminčių būreliui, reaguodavo žaibiškai ir žodžio kišenėje neieškojo. Kitąryt po premjeros recenzija jau gulėdavo ant redaktoriaus stalo. Bet anais ideologinės kontrolės laikais ilgokai ant jo ir užsibūdavo.

Operatyvumu Egmontas labai priminė jau išnykusią padermę – prieškario dienraščių recenzentus. Yra stūmęs į priekį ir teatrologijos mokslus, bet teatro spintų inventorizacija jo niekuomet nežavėjo, – traukė gyvas teatrinis vyksmas. Save mieliau vadino netgi ne kritiku, o būtent recenzentu.

„Rašau kaip išeina – problemiškai ir nelabai, geriau ir prasčiau, įdomiau ir nuobodžiau. Rašau apie viską – režisūrą, aktorystę, dramaturgiją, atskirus spektaklius, visą teatrinį kolektyvą ar teatrinę situaciją. Kaip recenzentas, bandau užfiksuoti tą ar kitą teatrinio gyvenimo blyksnį. Ir mėtau akmenėlius į ramų teatrinės kūdros vandenį, ir klausau, kaip nutyla varlės, ir žiūriu, kaip sklinda ir išnyksta ratilai. Recenzentas – žmogus, nuo kranto mėtantis akmenėlius į vandenį.“ („7md“, 1992 m. rugpjūčio 14 d.)

Nuo pirmtakų recenzentų Egmontas skyrėsi tuo, kad mėtė akmenėlius puikiai išmanydamas teatrą, negana to – jį neklystamai jausdamas, o tai savo ruožtu atseikėta ne kiekvienam diplomuotam teatrologui. Kas be ko, mėgo mistifikacijas, provokacijas, špygas kišenėje, ypač – jau minėtais laikais, ir gudriai kikendavo apgavęs cenzorius. Tačiau niekuomet nenusižengdavo savo vertybiniams principams. Skirstė teatrą (gal net per griežtai) į meną ir tarsi meną, į spektaklius ir „pastatymus“, o režisierius – į kūrėjus ir „statytojus“. Buvo sunkiai įsivaizduojamas pelėdos ir vyturio derinys. Vakare – spektaklis, naktį – recenzija, anksti ryte – skambutis į duris arba Jegmontėlio (kartais taip pasirašydavo) laiškas pašto dėžutėje.

Kad ir kaip ieškotum, mūsų teatrinėje padangėje nerasi kito tokio produktyvaus, aštrios plunksnos ir nepriklausomos laikysenos kritiko. Ryški Egmonto Jansono figūra tapo savotišku sceninio veiksmo dalyviu, įvertinančiu ir užbaigiančiu spektaklį. O manajai kartai, brendusiai 7-ajame dešimtmetyje, jo pavyzdys akivaizdžiai parodė, kad kritika gali būti ne vien aptarnaujanti, bet ir maištaujanti, reiškianti laisvą kūrybinę mintį. Gyvenimo vėtytai ir mėtytai Egmonto kartai pirmajai buvo lemta pralaužti visuotinio melo užtvarą.

Jų buvo nedaug, jie rašė į „Litmenį“ ir atrodė kaip nepasiekiamas išrinktųjų klubas. O kai aš pats į jį patekau, Egmontas jau buvo nuėjęs tolyn vingiuotais gyvenimo keliais ir spėjęs palikti redakcijoje legendas apie šaunų biržiečių sambūrį, kurį sudarė jis, Saulius Macaitis, Eustachijus Aukštikalnis ir Edvardas Pranckūnas. Egmontas, kaip tas Kiplingo katinas, visada vaikščiojo vienas.

Buvo griežtai atribojęs viešąjį ir asmeninį gyvenimą. Kartais juokaudavo, kad dirba sanitaru psichiatrinėje, bet niekada nėra prisiminęs studijų ir darbo Maskvoje. Gerokai vėliau, kai jau buvo galima, retkarčiais prabildavo apie švedišką savo kilmę, Jansono fabriką Biržuose, represijas, slapstymąsi pokario metais su dviem tetomis, keitusiomis gyvenamas vietas. Regis, dėl tos kilmės ėmė pabrėžti ir antrąjį savo vardą. Tačiau tai buvo tik šykščios, santūrios nuotrupos. Kažin ar turėjo draugų, išskyrus šeimą, kuriems būtų norėjęs išsipasakoti. Buvo vienišas stepių vilkas. Susitikdavome toje pačioje parduotuvėje Antakalnyje, ir tie susitikimai būdavo vis labiau atsitiktiniai.

Todėl nežinau, tik galiu numanyti, kad paskutinis staigus Egmonto gyvenimo posūkis, kai jis sutiko tapti Nacionalinio dramos teatro vadovu, nutildęs jį kaip kritiką, buvo giliai dramatiškas. Atvirai niekinęs nacionaliniu statusu prisidengusias sukriošusias menines institucijas, dabar jis pats atstovavo tokiai institucijai, triuškinęs „pastatymus“, dabar pats turėjo rūpintis „pastatyminio“ teatro repertuaru. Ir nebegalėjo tarti kaip anksčiau: „Teatras – ne gyvenimas... Ir net ne veidrodis... Tai – scena. Tai kažkas daugiau nei kasdienybė. Tai metafizinis, amžinas, kosminis Žmogus amžiname Gyvenime.“

Gyvenimas vis dėlto supančiojo. Ir – gal – pastūmėjo į amžinatvę. Ant jos slenksčio po ilgoko išsiskyrimo susitiko Saulius ir Egmontas, du labai skirtingi ir kažkuo panašūs vienmečiai biržiečiai, gerus tris dešimtmečius personifikavę mūsų kino ir teatro kritiką bei padarę didžiulį poveikį ne vien šių eilučių autoriui. Simboliška karo ir pokario metais augusios ir jos negandų stipriai užgrūdintos kartos per ankstyva pabaiga.

Linas Vildžiūnas