Teatro kelionė nesibaigia

„Kelias į Damaską“ D. Matvejevo nuotr.

Milijono mirštančių gėlių aromatu pritrenkęs šiųmetinis „Sirenų“ festivalis suteikė itin daug impulsų įvairiems apmąstymams. Ir tos mintys ne vien apie amžiną būtį ir nebūtį, ne vien apie kūno ir dvasios dūlėjimą ir prikėlimą, nors šiomis temomis festivalis buvo prifarširuotas ir primygtinai bruko jas žiūrovams. Kai kuriems teatralams jis suteikė peno mintims ir apie šiuolaikinio teatro prigimtį, ir apie jo vietą visuomeninės sąmonės procesuose.

Visuotinės teatrinės Vėlinės, kurias „Sirenų“ organizatoriai surengė net anksčiau už prekybininkų Helovyną, – labai sveika procedūra mūsų visuomenei, nes esame pratę prie pirmykščių mistikos apraiškų: arba ašarų upelių su žvakelių jūromis, arba kičinio butaforinių palaikų niekinimo. Tad „Sirenos“ buvo sveikos, jeigu šnekėsime apie festivalį kaip teatrinę visumą, ir būtent apie importinius jos spektaklius, kuriuos teko matyti.

Paimti atskirai, festivalio užsieninio programos komponentai, kad ir kaip keista, turbūt nebūtų tokie prasmingi be minėtos bendro sumanymo auros. Galima pasisieloti, kad ne visi festivalio akcentai buvo teisingi: pavyzdžiui, ne festivalio įžanginė belgiška infernalinė orgija „Rekviem metamorfozei“, o britų makabriškasis kabaretas „Tiger Lillies“ („Mergaitė su degtukais“) galėjo tapti viso renginio kamertonu. Tačiau dera pripažinti, kad šiųmetės „Sirenos“, turėdamos tokį kardinalų sprendimą (atseit, „mirtis tinka teatrui“), dėl to tik išlošė – pademonstravo realų ir sektiną festivalio, kaip teminės visumos, pavyzdį.

Šioje visumoje visišku disonansu (gerąja prasme) nuskambėjo Oskaro Koršunovo Klaipėdos dramos teatre statytas Augusto Strindbergo „Kelias į Damaską“. Dar keisčiau, kad kai kurie garsiniai akcentai, vaizdiniai triukai ir net kai kurios išorinės priemonės, pavyzdžiui, O. Koršunovo ar Jano Fabre’s spektakliuose labai panašios, o gal net ir kartojasi. Tačiau ties išoriniais panašumais bendrumas, regis, ir baigiasi. Fabre savo makabriškoje orgijoje „Rekviem metamofozei“ visomis išgalėmis vengia to, kas sudaro Koršunovo „Kelio į Damaską“ esmę, t.y. sceninio ir draminio vyksmo. Palyginti su Europos teatrinio avangardo žvaigždėmis, šįkart Koršunovas netikėtai pasirodė kaip klasikas, realaus draminio vyksmo ir „teatro dėžutėje“ šalininkas.

Kita vertus, per pusę metų nuo pirmos premjeros Vilniuje iki „Sirenų“ Koršunovo ir klaipėdiečių „Kelias į Damaską“ labai pasikeitė. Svarbūs ne vien akivaizdūs pasikeitimai: spektaklis tapo kompaktiškesnis, pakito kai kurie atributai, išryškėjo vaidybiniai akcentai ir režisūrinis piešinys. Spektaklis iš atakuojančio publiką emocinio srauto tapo gerai suręsta ir išbalansuota dramine istorija apie tragiškus vyro ir moters santykius. Apskritai dažnas sėkmingesnis Klaipėdos dramos teatro spektaklis būna panašus į tvirtai suręstą laivą, kuriuo jo komandai tenka plaukti ne vieną sezoną ir per ne itin ramias bangas. Todėl ir spektakliai, atsidūrę klaipėdiečių aktorių „rankose“, kaskart pakinta – kiekvienas aktorių subtiliais ir tik jiems suvokiamais štrichais pritaiko spektaklį sau ir savo publikai.

Festivalio metu matytas „Kelias į Damaską“ yra kur kas raiškesnis, tinkantis ir plačiajai, ir itin išrankiai publikai. Jis tapo ir paprastesnis – savo išgryninta, tiesiog kaip operoje išdainuota vyro (Nepažįstamasis – Vytautas Anužis) ir moters (Dama – Eglė Barauskaitė) beviltiškos meilės tragedija. Kūrybinis herojaus patosas, dominavęs premjeriniuose spektakliuose, dabar nukeliavo į sceninio pasakojimo užribį ir tapo aplinkybe. To šiek tiek gaila, bet užtat tai priartina prie strindbergiško dramos turinio.

Čia pat dera pabrėžti, kad aktoriai nė kiek nenusižengia griežtam režisūriniam piešiniui. Beje, jam ir sunku nusižengti: scenografijos ir režisūrinio sprendimo ribos yra tokios griežtos, kad belieka tik dorai jas vykdyti ir... įkvėptai „išdainuoti savo partijas“. Tai klaipėdiečių aktoriai atlieka meistriškai.

Antai Vytautas Anužis išgrynino savojo Nepažįstamojo vaidmenį iki, regis, neįmanomai aukšto lygio. Pakeitęs kafkišką katiliuką į bohemišką skrybėlę, jis savąjį herojų padarė šiek tiek šiltesnį ir daugiau atpažįstamą. Užtat personažo įtaigos jėga išaugo keleriopai. Anužio vaidinamas Nepažįstamasis – tai žmogus, baisus savo kūrybiniu egocentrizmu, bet kartu neapsakomai žavus dėl kerinčio tiesumo ir nuoširdumo. Vidinė Nepažįstamojo dilema įskaitoma labai raiškiai – jis eina per žemę visa griaudamas, nes gyvenimo proza ištuštino jo kūrybinės ekstazės šaltinį. Jo vitališkumas keri, tačiau ir destrukcija neišvengiama.

Akivaizdžiai savo personažą išaugino ir subrandino Eglė Barauskaitė. Apskritai strindbergiškoji amžino ir nesuvaldomo moteriškumo tema nėra lengvai įkandama nei statytojams, nei vaidintojams. Šią temą spektaklyje netolygiai, bet svariai „išsidalija“ trys klaipėdiečių žvaigždės – Eglė Barauskaitė, Nelė Savičenko (Motina) ir Regina Šaltenytė (Gydytojo sesuo). Tačiau Barauskaitės „partija“ ypač įtaigi, įtikinama, stilistiškai pasverta, nes išvengta pagundų ir perdėm „simbolizuoti“ (pvz., scenoje su siūlais), ir perdėm paskęsti psichoanalizės liūne (visur kitur). Žinoma, Strindbergas neįsivaizduojamas be psichoanalizės (ypač moterų vaidmenyse), ir čia Barauskaitės herojė išlieka stebėtinai lyriška bei duete su Anužiu vyriškai stipriai audžia jųdviejų tragišką istoriją.

Darius Meškauskas (Cezaris) – trečiasis centrinės atlikėjų trijulės dalyvis. Tačiau jam tenka sunkiausias krūvis: suvaidinti neparašytą vaidmenį, iš siužeto užribio šešėlio sukurti centrinį personažą su papildomu prasminiu krūviu. Ir dar ironiškai plastiškai žaismingą. Meškauskas su visu tuo puikiai susitvarko. Tik kartais atrodo, kad jam šiek tiek trukdo sceninis taktas perdėm nedominuoti, „netraukti antklodės į savo pusę“. Jeigu taip iš tiesų yra, tai tikrai be pagrindo.

Apskritai, ką Koršunovas bedarytų teatre (bent jau pastarųjų metų spektakliuose), viskas panašu į operą (ypač aktorių sceninių funkcijų plotmėje). Viskas ir visi jo spektakliuose turi savą „operinę“ vietą ir savo „balsą“. Todėl „Damaske“ neįmanoma nepastebėti ar neįvertinti ir Igorio Reklaičio (Gydytojas), ir Vytauto Paukštės (Elgeta), ir kitų atlikėjų bei jų balsų. Visi jie demonstruoja meistrišką saiką ir meistriškai naudojasi grotesko priemonėmis. Tik gal kartais pritrūksta makabriškos ironijos, kurią taip puikiai varijuoja „Tiger Lillies“.

„Kelio į Damaską“ spektaklis pakito. Neįmanoma vienareikšmiškai pasakyti, ar jis tapo geresnis, ar blogesnis. Jis tapo kitoks. Galbūt iš pradžių pretendavęs būti didžiuliu spindinčiu kruiziniu laineriu, skrodžiančiu vandenynus, dabar jis tapo tvirtai suręstu jaudinančios žmogiškosios istorijos laivu, patikimai ir kantriai vykdančiu savąjį „kabotažinį reisą“ per scenas ir per publikos įvairovę. Galbūt dabartinėms likusio be pastogės Klaipėdos dramos teatro realijoms toks jis yra pats tinkamiausias.