Pirmasis

Meno mįslė prieš gyvenimo sfinksą

Keli komentarai pasibaigus „Sirenoms“

Rasa Vasinauskaitė

iliustracija
„Tragedia Endogonidia. IV epizodas. Briuselis“
D. Matvejevo nuotr.

Po „Sirenų“ norėjosi leisti įspūdžiams susigulėti. Ne todėl, kad ilgiau nei savaitę ir su pertraukomis užtrukęs festivalis būtų įsukęs į renginių gausą – rinktiniai šiųmečių „Sirenų“ svečiai išsidėliojo laike kaip tikslingos, bet vis dėlto pavienių injekcijų dozės. Iš pradžių bandyti išrikiuoti į „amžinų temų“ kryptį, po „Mergaitės su degtukais“ ir „Tragedia Endogonidia. IV epizodas. Briuselis“ visi festivalio spektakliai bent jau mano galvoje ėmė brėžti ratus – kaip atskiros salelės, kurios pateikia anaiptol ne tam tikrą (ar bendrą) šiuolaikinio Vakarų teatro kontekstą, bet greičiau kiekviena savaip sprendžia estetinės autonomijos problematiką.

Atrodo, kad kaip tik to ir galėjome sulaukti po prieš dvejus metus „Sirenose“ pristatytų socialinio teatro variantų, o praėjusiais metais – naujų teatro ir vaidybos erdvių paieškų. Tiek pirmu, tiek antru atveju įsitikinome, kad tai, kas užsienio kolegoms yra savaime suprantamas dalykas, mums – arba bemaž neįgyvendinama prabanga, arba mažai ką bendra su mūsų teatro samprata turintys eksperimentai. Nedrįsčiau teigti, kad visas lietuvių teatras gyvena savo ritmu, pagal savą sceninę (arba iškreiptą repertuarinę) „politiką“, ir skirtingų teatro modelių mėginimai bent jau valstybinėse jo aikštelėse yra pasmerkti žlugti. Nes ne viename teatre ar trupėje yra tokių teatro praktikų, kurie nepaisydami rinkos spaudimo būtent savo neįsipaišančiais į statistiniam žiūrovui patinkančių (įperkamų, patogių, „sukuriančių mielą vaizdą“) darbų formatą palaiko lietuviško teatro gyvybingumą, kad ir kokiai tradicijai ar netradicijai bandytume jį priskirti. Šiuo požiūriu „Sirenos“, kaip festivalis, kuris supažindina su šiandienos teatro įvairove ar praplečia jo suvokimo horizontus, išties galėtų būti savęs ir kitų tikrinimo, lyginimo, idėjų keitimosi renginiu, kokio, nepaisant kitų pas mus vykstančių festivalių, akcijų ar seminarų, lauktų ir teatralai, ir žiūrovai. Beje, su tokia intencija „Sirenos“, berods, ir buvo sumanytos, kai pirmą kartą sugaudusios ir publikos, ir pačių teatro praktikų priviliojo nepaprastai daug.

Kas atsitiko šiemet? Ir ar kas atsitiko be to, kad pamatėme vienus garsiausių Europoje spektaklių (turiu omenyje Jano Fabre’s ir Romeo Castellucci darbus), nusėdusių pavienių teatro gerbėjų galvose ir šešėliu praslinkusių pro daugelį, arba „Tiger Lillies“ su jų koncertu bei „Mergaite su degtukais“, kurių nekantriai laukė grupę žinanti ir mylinti auditorija? Ar turėjo dar kas nors atsitikti, nesvarstant apie tai, kad ir pačios „Sirenos“ šįmet atrodė labiau užsisklendusios, skirtos tik tam tikrai teatro gerbėjų bei ištikimų pagalbininkų grupei, nei tapo svarbiu miesto kultūros ar mūsų teatro gyvenimo įvykiu? Galbūt šiųmečių „Sirenų“ tikslai susiaurėjo iki kuklaus ir tylaus lietuviško teatro pristatymo (tikintis, kad užsienio prodiuseriai pakvies kai kuriuos spektaklius į savo festivalius) ir išsiplėtė iki tarptautinių projektų koprodiusavimo, festivalio pavadinimą ir Lietuvos vardą grakščiai įrašant į Fabre’s „Rekviem metamorfozei“ koprodiuserių eilę?

O atsitiko turbūt irgi tai, kas turėjo – šiųmetės „Sirenos“ „nusigręžė“ nuo lietuviško teatro (kaip ir lietuviškas teatras – nuo „Sirenų“?!), suskliausdamos jo pažinimą iki pirminių emocinių potyrių, su kuriais kiekvienas sau išsiskirstė garbūs festivalio svečiai. Potyrių, pasižiūrėjus šešis lietuviškus spektaklius, matyt, būta skirtingų. Galbūt kada nors apie juos sužinosime, o galbūt ne – atvykusieji iš kitų šalių turėjo savo ketinimų, tad festivalio organizatoriai neatsitiktinai atsisakė viešų diskusijų lietuviško teatro tema ir apsiribojo vietinių, taip pat garbių svečių, samprotavimais.

Beje, toks „Sirenų“ užsisklendimas ir kartais daugiau, kartais mažiau vykę susitikimai festivalio klube geriausiai atspindėjo ir šiandienę mūsų teatro bei teatralų gyvenimo šurmulio apsuptyje padėtį: nebenorime gilintis į savo ir kitų problemas, mums niekas nebeįdomu ir esame nebeįdomūs patys sau, viešos kalbos ir diskusijos yra beprasmės, idealų teatrą nuo teatro kasdienybės skiria šviesmečiai. Neišeina iš galvos suvis absurdiška vieno susitikimo situacija, kai teatralai laukė eilės vakarą pradėti, nes tuo metu klubo scenoje (bare „WOO“) mergina dainavo savo gerbėjams ir nuolatiniams baro lankytojams. Teatro, kaip meno ar juolab kažkam reikalingo meno, padėtis tuokart atrodė išties juokinga...

Taigi užsisklendimo, „suskliaustumo“ ir net atsitvėrimo gestas, lydėjęs šiųmetes „Sirenas“, savaip paženklino ir festivalio renginius. Tačiau dabar, praėjus kuriam laikui, vertinti jį norisi ne tiek negatyviai, kiek kaip tam tikrą meninės opozicijos ir autonomijos išraišką, prie kurios derėjo ir festivalio spektaklius persmelkusi mirties tema, ir ypač festivalio pristatytų užsienio kūrėjų laikysena.

Ne tik lietuvių spektakliai „Bembilendas“, „Kelias į Damaską“, „kartu*“, „Lietuvos diena“, „Šmėklos“, „Aš, Fojerbachas“ nuo jų premjeros iki šiol yra dažniausiai aptarinėjami, nes neįsitenka į skirto visiems ar „žiūroviško“ ir populiaraus teatro formatą, bet ir skirti didelei erdvei, gausiai publikai Fabre’s ar Castellucci reginiai pasirodė kaip individualūs, asmeniški ir iš dalies hermetiški šiandienės teatro filosofijos žodynai, naudotis kuriais taip pat reikalingi įgūdžiai. Kitaip tariant, jei mūsų teatras ir nestokoja mokančių ar gebančių savo darbus analizuoti kūrėjų, scenos filosofus, kantriai ir kryptingai mąstančius apie nepopuliaraus teatro priedermes ir savo darbais einančius prieš srovę, galėtume suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Būtent filosofus, kurie savo spektaklį regi ne kaip atsitiktinį įrašą vieno teatro repertuare ar savo kurtų spektaklių eilutėje, o kaip svarstymą apie teatrą su jo šimtmečių istorija, iš kurios yra ko pasimokyti ir su kuria verta pasiginčyti. Kaip tik šiuo aspektu man šiandien, pavyzdžiui, yra panašus Valentino Masalskio ir Romeo Castellucci kryptingumas, laisvas nuo visokio angažuotumo, grįstas įprastus teatrinio suvokimo ir vaizdavimo šablonus griaunančia idėja, aktualia pirmiausia jiems patiems, net jei pirmąjį pristatytume kaip „aktorių-sceną“, o antrąjį – kaip „režisierių-teatrą“. Kita vertus, ir Fabre, ir Castellucci yra ne šiaip statytojai, bet ir puikūs savo „amato“, paremto skirtingų meno ir mokslo šakų žiniomis, puoselėtojai bei tyrėjai, „uždarai“ dirbantys ne pirmus metus ir kiekvienu spektakliu ar reginiu tik dar labiau sutvirtinantys išskirtines savo pozicijas ir teatro, ir šiuolaikinio meno raidos kontekste. O trečia – abu šie kūrėjai yra neatsiejami nuo savo šalies scenos meno tradicijos – juk Fabre, kaip reiškinys, gimė kartu su nauja XX a. 7–8-ojo dešimtmečio flamandų menininkų banga, kai pirmąsias pozicijas čia užėmė vaizduojamųjų ir plastinių menų atstovai, netrukus susidomėję individualiai raiškai neribotas galimybes teikiančia teatro teritorija, o Castellucci ne kartą yra pabrėžęs, kad vienas labiausiai jį įkvėpusių menininkų – italų režisierius ir aktorius avangardistas Carmelo Bene, taip pat 7–8-ąjį dešimtmečiais stebinęs tautiečius neišsenkančia energija ir savo šokiruojančiais bei paradoksaliais darbais įrodinėjęs menų sintezės, individualios autorystės ir individualios raiškos privalumus.

Dėl to, kad sužinome apie juos, pamatome juos tik dabar, kaltas ne vien festivalinių „apsisukimų laikrodis“, nenumaldomai tiksintis mūsų nenaudai. „Kalta“ ir mūsų pačių teatro kūrimo bei supratimo tradicija. Griežtai atribojusi scenos (vaidybos, režisūros) meną nuo kitų šakų, ji iki šiol verčia ieškoti gero (tikro, gryno) teatro ten, kur jis pateikiamas kitokiais, priešingais teatrui pavidalais, o ištikimiausius mūsiškius savo profesijos tarnus – gilintis vien į jos paslaptis ir siekti čia tobulumo. Galbūt kaip tik tuo galime būti saviti ir įdomūs kitiems ir kaip tik dėl to mums gali būti įdomūs kiti. Tad ne skirtingų teatrinio meno prigimčių lyginimu ar supriešinimu šįkart buvo (ar galėjo būti) stiprios „Sirenos“, bet galimybe savo akimis, savo nervais ir protu kiekvienam iš festivalio žiūrovų patirti tai, koks įvairus ir nenuspėjamas, šiurkštus ir sunkiai įveikiamas šiandien gali būti scenos menas, jei jį kuria stiprios ir savo ieškojimais savaip vienišos asmenybės.

Prieš dvejus metus buvęs asocijuotu Avinjono festivalio menininku, Fabre savo performansais ir spektakliais šokiravo daugelį tvirtai dramos meno kanonus ginančių intelektualų. Po dvejų metų jo darbai buvo prisiminti kaip ryškiausi kitokio teatro įspūdžiai, kurių neįveiks nė vienas panašius reginius sumanęs vietos menininkas. Castellucci labiau vertinamas ne italų žiūrovų, bet užsienio profesionalų, kuriems jo spektakliai primena laisvų asociacijų šuorus, nusidriekiančius iki giliausių žmonijos atminties gelmių, kad grynais – brutaliais ar nepaprasto grožio – pavidalais prabiltų apie šiandienę šios atminties vertę. Fabre „dirba“ savo ir kitų kūnais; Castellucci naudoja kūną kaip sceninės dekonstrukcijos medžiagą, ne moralinę, bet estetinę priemonę, dar nesugadintą kalbos ir neįvilktą į melagingą žodinės „poezijos“ apdarą. Kūnas, kaip architektūros dalis, kaip viena iš gamtos ciklo ir transformacijų ląstelių, kaip ženklas ir vizija, kaip forma ir turinys; besiraitantis iš skausmo, pilnas kraujo, trūkčiojantis ar statiškas, gyvas ar miręs, pasirodantis ar išnykstantis kūnas abiem menininkams yra vienintelė ir neišvengiama raiškos priemonė, kaip neišvengiamas mums yra mūsų pačių kūnas. Grynas ir tikras, nuogas. Kadangi abu siekia prisikasti iki tamsiausių ir karčiausių savo profesijos, savo meno šaknų, jų spektaklių nepriskirsi populiariam ar visuotiniam „žanrui“. „Aš menu meno mįslę prieš gyvenimo sfinksą; aš esu formų medžiotojas. Teatras, kurį kuriu, yra estetinis, bet ne etinis, – sako Castellucci, savo teatrą, kuriame karaliauja du estetikos „veidai“ – grožis ir bjaurumas – vadindamas mįslingu, neaiškiu. – Geras teatras privalo galėti susikoncentruoti į vaizdą, kuris yra organizmo, gyvio ir jo dvasios vaizdas. Šis gyvis yra esamasis laikas, fantomas, kuris kerta materiją ir mane su ja. Materija yra aukščiausia realybė. Ir mes esame materijos klajokliai. Tai ir yra elementų teatras. Man įdomiausia kuo minimalesnė komunikacija. O pats mažiausias komunikacijos laipsnis yra materijos paviršiuje. Šia prasme ir paradoksaliai tai yra paviršių teatras, padarytas iš paviršių, nes tai teatras, kuris įskelia emociją.“

Prisipažinsiu – iš viso „Sirenų“ festivalio kaip tik tokia „paviršių“, spektaklio metu nubloškusių į sąmonės ir pasąmonės užkaborius, išprovokavusių fizinius ir emocinius potyrius, žaisme būtent „Tragedia Endogonidia“ paliko stipriausią ir pačią teatro esmę užkabinusį įspūdį. Ir beveik išsitrynė gražūs, dekoratyvūs, labiau vaizdinę funkciją muzikiniam „Tiger Lillies“ spektakliui atlikę „Mergaitės su degtukais“ paveikslai.