Pasaulyje

Knygos rašymas nesibaigia

Dešimtasis „Nikės“ laureatas

iliustracija
Wiesław Myśliwski

Sekmadienį Varšuvoje jau dešimtą kartą buvo paskelbtas dienraščio „Gazeta Wyborcza“ įsteigtos „Nikės“ literatūros premijos laureatas. Juo antrą kartą tapo prozininkas Wiesławas Myśliwskis. Šiemet premija įvertinta beveik po dešimtmetį užtrukusio tylėjimo pasirodžiusi Myśliwskio knyga „Traktatas apie pupelių aižymą“ („Traktat o łuskaniu fasoli“). Pirmąją „Nikę“ jis gavo 1997 m. už romaną „Sūkurys“ („Widnokrąg“).

Knygos siužetas paprastas. Pas vyresnio amžiaus žmogų, prižiūrintį įlankoje pastatytus vasarnamius, užsuka atvykėlis. Jis nori tik nusipirkti pupelių, bet pasilieka ir klausosi šnekaus sargo. Vienišiaus, trokštančio pasidalyti atostogautojų paliktais įspūdžiais, pasakojimas tampa viso jo gyvenimo istorija. Keturių šimtų puslapių „Traktatas apie pupelių aižymą“ yra monologas. Knygos herojaus gyvenimas – tragiškas ir simboliškas. Visus jo gimtojo kaimo gyventojus sušaudė okupacijos metais. Jis per stebuklą išliko gyvas pasislėpęs žeminėje. Karui pasibaigus, našlaitis augo vaikų namuose, baigė profesinę technikos mokyklą, elektrifikavo kaimus, dirbo statybose. Paskui herojus išvažiavo į Vakarus – savamokslis saksofonistas grojo orkestruose, dirbo restoranuose ir šokių aikštelėse.

Pasak kritikų, romane yra keli nuostabūs fragmentai, kurie galėtų būti savarankiški apsakymai, pavyzdžiui, prisiminimai apie kaimo sunaikinimą ir iškart po to sekantis pasakojimas apie herojaus ir vokiečių kareivio sūnaus susitikimą po keliasdešimties metų. Tai – atsitiktinis susitikimas, bent jau toks jis atrodo. Vyrai prasilenkia gatvėje ir nors nei vienas, nei kitas negali pasakyti, ar kada nors anksčiau buvo susitikę, abu pajunta, kad juos kažkas sieja. Vyrai prisėda kavinėje ir vyresnysis pradeda pasakoti apie tėvą, kurį grįžusį iš karo kankino sunkūs prisiminimai. Vienas tokių buvo apie žeminę ir joje besislepiantį vaiką.

Ar nepažįstamojo tėvas ir buvo tas kareivis, nuo kurio slėpėsi romano herojus? Tai neturi didesnės reikšmės, nes „Traktate...“, pasitelkus vieną likimą, aprašyta simboliška kiekvieno genocido, karo, nusikaltimo istorija. Myśliwskis stengiasi kurti tokį pasaulį, kuris, iš pirmo žvilgsnio būdamas realus ir tikroviškas, nepasiduos aprašomas vienareikšmiškai. Čia viskas įmanoma – atsitiktinumas ir metafizinė mįslė. Todėl Myśliwskio romanas iš įspūdingos ir išmintingos istorijos apie vieną gana tipišką visai kartai likimą tampa didžiu pasakojimu apie gyvenimą. Rašytojui pavyksta suformuluoti svarbiausius klausimus, pakilti iki didžiųjų dalykų ir esminių vertybių – mirties, meilės, kaltės, atpirkimo, gėrio, blogio. Dabar dažniausiai tokių klausimų niekas tiesiai nebeužduoda.

Myśliwskis laikomas itin lėtai dirbančiu rašytoju, kai kuriuos sumanymus jis brandina ne vienus metus. Nors jis yra vienas svarbiausių lenkų prozininkų ir priskiriamas vyresniajai kūrėjų kartai, be „Traktato...“ ir „Sūkurio“, yra parašęs tik tris romanus – „Akmuo ant akmens“ („Kamień na kamieniu“), „Nuogas sodas“ („Nagi sad“) ir „Rūmai“ („Pałac“).

Pateikiame Mareko Radziwono pokalbio su rašytoju, išspausdinto dienraštyje „Gazeta Wyborcza“, fragmentus.

Ar „Traktatas apie pupelių aižymą“ yra apie tai, kad gyvenime nebūna atsitiktinumų, nes akla laimė – tai aukštosios tvarkos dalis?

Nežinau, nežinau. Nesu tuo įsitikinęs. Norėčiau, kad knyga kiekvienam skaitytojui taptų pasakojimu apie ką nors kita – priklausomai nuo jo žinių, patirties, jautrumo. Abejoju, ar galima tiksliai apibrėžti, apie ką koks nors literatūros kūrinys. Pats autorius mažiausiai žino apie savo knygą. Gal jis šiek tiek žino apie paskatas, pastūmėjusias jį parašyti knygą.

Tad kokios buvo Jūsų paskatos?

Norėjau aprašyti paprasto žmogaus istoriją XX a. patirties kontekste. Tai buvo didžių vilčių ir didžio žlugimo amžius. XIX a. pabaigos Europos mintį užkariavo progreso idėja, buvo tikimasi išspręsti didžiausias žmonijos dilemas, bet sulaukta neįsivaizduojamų katastrofų. Man rūpėjo parodyti tą istoriją, pasitelkiant vieną paprastą gyvenimą, nors „Traktato...“ herojaus likimas palyginti kuklus, jei turėsime omenyje milijonus žmonių ištikusią tragediją.

„Traktatas...“ – tai ne vieno gyvenimo istorija, bet simboliška biografija, visos pokario Lenkijos istorija.

Karo, taip pat ir ankstesnės. Herojus yra kartu ir istorinis, ir istorijai nepriklausantis, simboliškas personažas. Istorija man nebuvo svarbi. Tačiau esu įsitikinęs, kad žmogaus likimas pildosi tam tikromis aplinkybėmis, tam tikrame laike, ir tai nėra abstrakcija. Todėl man svarbu detalės, rekvizitas, dekoracijos, pavadinimai. Kiekviena žmogaus istorija literatūroje privalo siekti apibendrinimo, sietis su daugelio žmonių likimais, nes kitaip taps tik vienkartiniu liudijimu – dienoraščiu, atsiminimais, reportažu.

O gal būtent realistiškas įvykių ir daiktų aprašinėjimas paradoksaliai padeda Jums sukurti metafizinę parabolę?

Literatūroje taip visada atsitinka. Net nesuvokiame, kokius pasaulius galime sukurti iš pačių banaliausių smulkmenų, nes būtent jie slepia metafizinį potencialą – gestai, įvykiai, daiktai. Mūsų santykiai su tuo, kas mus supa, ką gyvenimas – tas pats pilkiausias gyvenimas – mums atneša kiekvieną dieną. Stengiuosi naudotis tik tokiais konkrečiais dalykais. Kartais juos paimu iš žemiausios egzistencijos lentynėlės. Tačiau nei mumyse, nei aplink mus niekas nėra vienprasmiška – joks daiktas, gestas, poelgis. Todėl žodžiai, kuriais aprašinėjame pasaulį, taip pat negali būti vienprasmiški, net jei kalbėtume apie įprasčiausius, buitinius dalykus. Ir sakinys negali būti vienprasmiškas, ir knyga.

„Traktatas...“ prabyla apie prasmingus atsitiktinumus. Jie ir kuria tvarką, nors dažniausiai jos nesuvokiame. Ramaus pagyvenusio pupeles aižančio žmogaus gyvenimas susidėjo iš paprastų kasdienių įvykių. Bet jie kartais atskleidžia kitą, metafizinį savo pavidalą.

Tai kyla iš „Traktato...“ personažo santykio su sava patirtimi. Jam nėra nesvarbių dalykų. Kiekviena detalė verčia jį susimąstyti. Taip jis atranda savo gyvenimo suvokimą. Toks suvokimas yra aukščiausias, kokį žmogus gali pasiekti. Būtina, kad literatūrinis personažas taptų tikroviškas ir kad knyga būtų autentiška. Tai tiesa, bet juk viskas priklausys nuo to, ar autorius yra linkęs prisipažinti įvairiausius dalykus, ar jis sugebės būti savimi priešais kuriamą personažą. Knygos herojus yra pats griežčiausias autoriaus patikrinimas. Todėl dažnai sakau, kad jei nerašyčiau knygų, nežinočiau apie save daugybės dalykų.

Ar Jus kankina klausimas, ar sugebėsite pasakyti kažką nauja apie herojų, apie gyvenimą, apie save? Ar patirtis suteikia pasitikėjimo?

Įsitikinimas, kad jei jau esi parašęs kelias knygas, tai lengvai parašysi ir naują, veda tiesiai į žlugimą. Metams bėgant vis mažiau pasitikiu savimi. Aš nekoketuoju. Tiesiog lydi jausmas, kad vis mažiau moku rašyti. Net ugdau sau tą jausmą. Nepasitikėjimas kūrybingas, man jis – rašymo sąlyga. Čia glūdi energija, verčianti nuolat ieškoti. Nepasitikėjimas – tai balsas, kuris man sufleruoja: „Atsisėsi rašyti tada, kai būsi įsitikinęs, kad gali papasakoti kitiems kažką nauja, kažką kita nei anksčiau. Jei ne, daugiau neberašyk.“ Prieš dešimt metų, po „Sūkurio“, nežinojau, ar dar ką nors parašysiu. Dabar, išleidęs „Traktatą...“, girdžiu klausimus apie naują romaną. Jie mane erzina. Nors tie klausimai ir geranoriški, tai tam tikra spaudimo rūšis, esą privalau. Aš nieko neprivalau. Todėl jaučiuosi laisvas. Taip pat ir nuo būtinybės rašyti.

Visa „Traktato...“ herojaus šeima žuvo per okupaciją. Viską, ką turi, jis pasiekė pats. Tačiau jis nejaučia nuoskaudų, yra net dėkingas už tai, ką jam neša likimas. Pavyzdžiui, jis nesišlykšti žmonėmis, kurie atėjo prie įlankos paskandinti šuniuko su akmenų pilnu maišu. Jis atėmė šunį, bet pasakoja apie juos tarsi su tam tikru dėkingumu. Ar Jūs taip pat manote, kad žmogaus egzistencijai būdingas nuolatinis, natūralus tragizmas?

Dažnai girdžiu iš skaitytojų, kad mano herojai yra tragiški, bet kartu ir skatina gyventi. Ko gero, tai kyla iš mano požiūrio į gyvenimą, iš patirties, iš mano požiūrio į žmogų ir jo likimą. Tragizmas yra įrašytas į žmogaus gyvenimą. Dar daugiau – jis yra mūsų būties esmė. Esame būtybės, jaučiančios nuolatinę baimę. Kartu gyvenimas yra nuostabi dovana. Juk jei tik susimąstai, kad gyveni, – pirmiausia tuo sunku patikėti. Gal būtent šis suvokimas ir yra mūsų baimės priežastis. Kartais privalau įtikinėti save, kad aš iš tikrųjų esu aš. Kad tai aš esu pasaulyje, kad viskas, ką išgyvenau, buvo mano išgyvenimas. Žinote, susitapatinti su savimi nepaprastai sunku, tam reikia nugalėti būtent tą baimę.

„Traktato...“ herojus nėra mąstytojas, bet jis išmintingas žmogus. Ar jo išmintis buvo įgyta, atėjo kartu su patirtimi, o gal ji yra dovana?

Išmintis yra absoliuti dovana, išsilavinimas, žinios su tuo neturi nieko bendra. Tikra išmintimi vadinu sugebėjimą jausti savo buvimą, o kartu ir suvokti savo buvimą tarp kitų, istorijoje, ir kasdienybėje su jos pilkuma, banalybe, paprastumu. Ne kartą esu sutikęs paprastų žmonių, apdovanotų tokiu sugebėjimu jausti savo gyvenimą, kad pakakdavo vieno, net ištarto nesąmoningai, sakinio, jog tai taptų akivaizdu.

„Traktate...“ man didžiausią įspūdį padarė prisiminimai apie kaimo sunaikinimą ir vėlesnis atsitiktinis dviejų suaugusių žmonių susitikimas. Pirmasis yra pasakotojas, kuris būdamas vaikas išgyveno sunaikinimą, kitas – vokiečių kareivio sūnus. Ar Jūs iš pradžių turite visus tuos vaizdus, o paskui lipdote herojų, ar atvirkščiai – iš pradžių turite personažą, pasakotoją ir tik vėliau kuriate sugestyvius vaizdus ir situacijas, pavyzdžiui, apsnigtos žeminės vaizdą?

Pirmasis knygos sumanymas buvo pupelių aižymas. Jis atsirado seniai, ko gero, dar prieš parašant „Akmuo ant akmens“. Pupelių aižymas – mechaniškas veiksmas, kurio metu kalbama apie viską, neskubant. Tad turėjau naracijos pretekstą, bet dar nežinojau, kaip tą pretekstą išnaudoti romane. Tada atsirado pasakotojas. Jis yra svarbiausias, bet jis negalėjo būti vienišas, egzistuoti tuštumoje. Reikėjo surasti klausytoją, kuris ateina arba neateina nusipirkti pupelių. Tokio sumanymo pakako, kad atsisėsčiau rašyti. Niekad neturiu galvoje visumos, nieko tiksliai neplanuoju. Jaučiau, kad to kito paslaptingo personažo atsiradimas turi didelį naratyvinį potencialą, todėl pamanau, kad visa kita ateis savaime. Jei pataikai į tą pirmąjį toną, viskas bus gerai. Jei ne – romano nėra ir jokie užrašų kalnai nepadės. Svarbiausia yra energija, kurią suteikia kalba. Kalba yra galinga jėga. Jos dėka iš atminties užkaborių iškyla vis nauji vaizdai – pirmasis knygos sakinys juos traukia kaip magnetas. Aš manau, kad knyga potencialiai yra jau pirmame sakinyje. Jei kadaise nebūčiau turėjęs pirmojo „Akmens ant akmens“ sakinio: „Pastatyti kapą“, knygos nebūtų buvę. Pirmasis „Traktato...“ sakinys skamba taip: „Atėjote nusipirkti pupelių?“. Pajutau, kad tas sakinys man atveria pasaulį, kurį noriu aprašyti. Scena, kurią prisiminėte, man yra svarbiausia romane. Kartu tai ir pats metaforiškiausias jo fragmentas. Vokiečių kareivio sūnus pasakoja apie karo paveldėjimą. Jis nori parodyti herojui brangiausią prisiminimą, seną nuotrauką, kurioje jie nufotografuoti kartu su tėvu. Įdomi nuotrauka – kartu en face ir profiliu. Tačiau nutinka keistas dalykas: pasirodo, kad paslaptingos fotografijos nėra, nors jis nuolat ją nešiojosi. Norėjau „Traktate...“ suabejoti pasakojimo priežasties ir padarinio logika, prie kurios mus pripratino literatūra. Tokią galimybę man ir suteikė pirmasis sakinys.

„Traktatas...“, kaip ir kiekvienas mano romanas, turėjo dvi versijas. Parašęs pirmąją kažkaip suvaldžiau visą epinę stichiją. Tai man leido suvokti, kas nepavyko ir ką knygoje verta palikti. Vien tik taisymas čia nieko nebūtų padėjęs. Reikėjo antrąkart peržiūrėti medžiagą ir viską parašyti iš naujo. Antroji „Traktato...“ versija buvo trumpesnė 100 puslapių. Iš tikrųjų apie jokią knygą negalėčiau pasakyti, kad ją baigiau. Knygą galima rašyti be galo. Gal taip ir reikėtų daryti.

Parengė Kora Ročkienė