Rezultatai ir pasiūlymai

Rudolfas Levulis. „Viens, du, trys...“ 2007 m.

Po pusantrų metų planavimo, naujo parodos formato ir vietos paieškos rugsėjo 28 d. Taline atsidarė pirmoji Jaunųjų menininkų bienalė. Parodos tema buvo įvardyta kaip „Rezultatai ir pasiūlymai“, tad aiškių turinio ribų nebuvo. Parodoje, veiksiančioje iki spalio 11 d., dalyvauja 28 menininkai ar grupės iš 10 šalių. Lietuvai atstovauja Rudolfas Levulis, Akvilė Anglickaitė, Gintaras Didžiapetris, Juozas Laivys ir grupė „Coolturistės“.

Organizuoti bienalę ėmėsi dvi jaunos kuratorės Anneli Porri ir Rael Artel kartu su Estijos šiuolaikinio meno centru. Kuratorės sakėsi peržiūrėjusios parodinį gyvenimą Baltijos šalyse, ieškodamos panašių renginių. Jos pastebėjo, kad mūsų kraštų menininkų kūrybos temos yra artimai susijusios su sovietiniu palikimu, socialiniu ir politiniu gyvenimu, anot jų, esam per daug užsidarę savo pasaulėlyje.

Bienalės organizatoriai, atrinkdami dalyvius, netaikė amžiaus cenzo kriterijaus, tad tarp menininkų galima sutikti ir studentų, ir jau intensyviai savo meninį kelią propaguojančių kūrėjų. Dar vienas kilnus šio renginio tikslas buvo pasikviesti kitų šalių menininkų, kad būtų galima pasilyginti ir truputį praplėsti Baltijos šalių dalyvių temų ir kūrybos lauką.

Nors organizatoriai pristatydami projektą nuo pat pradžios akcentavo, kad ši paroda bus apie praeityje padarytų sprendimų įtaka dabartiniam gyvenimui, gan aiškiai turėdami omenyje praėjusio sovietinio gyvenimo istorijos įtaką šioms dienoms, iš dalyvavusių Baltijos šalių atstovų tik estai skaudžiai, daugiau naratyviniu būdu, atskleidė šią temą.

Šešių dalyvavusių estų menininkų darbai buvo susiję su balandžio įvykiais Taline prie bronzinio kario paminklo, tai daugiausia fotografijos arba videoreportažai. Kiti individualūs kūrėjai ir grupės, pavyzdžiui, tekstu, kaip simboliu, besidominti švedė Emma Kihl, tuštumą vaizdavęs Johnas Phillipas Makinenas ir daugelis kitų nelabai kreipė dėmesį į praeitį ir turbūt neieškojo ateities. Penkių jaunų ukrainiečių merginų grupė R.E.P. visą savo ekspozicijos patalpą išdekoravo trafaretiniais patriotiniais simboliais, kuriuos lengvai galima išversti pasinaudojant šalia padėtu simbolių žodynėliu.

Lietuvių menininkų temos buvo globalios ir konkrečiai neatspindėjo nei Lietuvos, nei sovietizmo. J. Laivys ir G. Didžiapetris pristatė savo minimalistinius darbus. J. Laivys jau kuris laikas vežioja orą iš vienos parodos į kitą, o G. Didžiapetris nustebino estų kuratorę savo kūriniu „You are the mirror“ („Tu esi veidrodis“). Jis eksponavo paprastą kartotinę dėžę, prikrautą baltų standartinio dydžio atviručių, kurios viduje atvirkštiniu, „veidrodiniu“ būdu parašyta „You are the mirror“. Akimirką, kai suvoki, kaip skaityti užrašą, tampi atspindžiu, o ne objektu. Menininkas sąmoningai pasirinko minimalias, tylias ir švarias priemonės, kurios iš pirmo žvilgsnio atrodo neefektyvios, tačiau tyloje perskaitomi žodžiai pratęsia mintį.

Akvilė Anglickaitė. „Gintautas. Smuikininkas-taksistas“. 2007 m.

Artimiausiai su estų kuratorių pasiūlyta tema galima sieti Akvilės Anglickaitės septynių fotoportretų ciklą „Aš esu menininkas“. Jos portretuose – septyni menų mokslus baigę žmonės, kurie neturi galimybių kurti ir yra priversti dirbti visiškai nesusijusius su kūryba darbus. Jų portretai – tai atviras lengvai priekaištaujantis žvilgsnis, protestas, nukreiptas į niekur, nieko nekaltinantis ir priverčiantis žiūrovus pasijusti nejaukiai.

Šmaikštus ir neįprastu rakursu nufilmuotas pasirengimas Dainų šventei vaizduojamas R. Levulio videofilme „Viens, du, trys...“. Šiame darbe lyg ir galima būtų ieškot sovietinio palikimo, tačiau į šventę pažvelgta kitaip, su ironija: repeticijos metu skambant kanklėms šoka pulkai firminių sportbačių. Tad ir šis darbas neapeliuoja į praeitį.

Nors dalyvavo daugybė menininkų iš skirtingų šalių, Pirmoji jaunųjų menininkų bienalė Taline atrodė gana išsibarsčiusi ir nebyli, trūko informacijos, vizualinės medžiagos ir svarbesnių institucijų dėmesio. Kita vertus, tai didelis ir sėkmingas bendradarbiavimo tarp užsienio ir Baltijos šalių menininkų žingsnis. Tikėtina, kad ateityje bienalė galėtų virsti puikia keliaujančia paroda, pritraukiančia savo specifinę auditoriją. Kuo virs ši bienalė, pamatysime per ateinančius porą metų, nes planuojama, kad ji pamečiui vyks visų Baltijos šalių šiuolaikinio meno centruose.

Pabaigoje verta paminėti ir Talino bienalės vietą, ji vyko neoklasicistiniuose XIX a. rūmuose pačiame Talino centre. Seniau šiose patalpose buvo įsikūrusios tokios strategiškai svarbios organizacijos kaip Užsienio reikalų ministerija, Nacionalinė biblioteka, Dailės parodų rūmai, tad pats pastatas pertekęs įvairiausia stilistika dvelkiančiu dekoru: ir auksinės lempos, ir raityti laiptų turėklai, ir didžiulės pereinamos salės, ir maži kambariukai, išklijuoti rožiniais, sovietinį laikotarpį primenančiais tapetais, konkuravo su bienalės dalyvių kūryba. Patys rūmai, rodos, geriausiai atitiko kuratorių duotą temą, kad menas žiūri per politikos prizmę.