„Laukim skambučio“

Spalio 20, 21 d. Lietuvos nacionalinis dramos teatras kviečia į premjerą – Valentino Masalskio režisuotą šiuolaikinės kanadiečių dramaturgės Marie-France Marsot pjesę „Antroji linija“. Spektaklio pavadinimas – „Laukim skambučio“. Iš prancūzų kalbos pjesę išvertė Akvilė Melkūnaitė. Scenovaizdį ir kostiumus sukūrė Renata Valčik, kompozitorius – Tomas Kutavičius, vaidina Eglė Gabrėnaitė, Jolanta Dapkūnaitė, Valentinas Masalskis, Šarūnas Puidokas.

Po spektaklio 21 d. įvyks žiūrovų susitikimas su pjesės autore, kuri specialiai į premjerą atvyksta iš Kanados.

Režisierius ir aktorius Valentinas Masalskis: Yra įvairių medžiagų, bet statau tik tą, kurią jaučiu. Pavyzdžiui, perskaičiau Antano A. Jonyno išverstą Tankredo Dorsto pjesę „Ponas Paulis“, tačiau jos tikrai nesiimsiu, nes absurdo ženklų kalba šiuo metu man neįdomi... O įdomi konkreti istorija, kurią randu Marsot pjesėje. Joje yra nemažai juokinimo, pataikavimo, noro nesužeisti žiūrovų. Bet kartu tai medžiaga, iš kurios gali išgauti tai, ką nori. Ir tai labai gerai – pjesė pasiduoda laisvai interpretacijai... Man skauda dėl daugelio dalykų. Dėl to, kaip gyvena šeimos, dėl to, kad mes tapom plastmasiniai, vienkartiniai, vienkartinių interesų žmonės su vienkartiniais pokalbiais, vienkartiniais indais, beprasmiais ginčais... Atmečiau, kas man pasirodė pjesėje nereikalinga, ir pridėjau savo. Norėjau iš šeimos žmonių santykių išgauti muziką – kakofoniją, kurią kasdien girdžiu mūsų gyvenime, aplinkoje, šeimoje, mūsų riksmuose. Tai konflikto muzika. Juk po gražia, sterilia gyvenimo kosmetika, už šypsenų, pinigų ir mandagių žodžių slypi baisus konfliktas. Beveik kaip pas Čechovą, kur žmogaus drama pridengta grakštumu, tolerancija, atlaidumu.

Spektaklio centre – šeimos ląstelė. Ji supakuota ir vienkartinė kaip šiandienė mūsų gyvenimo bendravimo kultūra. Už žodį, įžeidimą, pyktį žmogus nebeatsako. Jis prašo visa tai toleruoti. Tai yra iškrypusi, subjaurota demokratija. Demokratija be kultūros – jokia demokratija.

Kompozitorius Tomas Kutavičius: Man ši medžiaga sunki. Tai tarytum abstrakcija, kurioje nėra garsų, o jeigu jie ir turi būti, tai norisi, kad jie būtų regimi, lyg daiktai. Norisi, kad garsai ir nepagadintų, ir „nepaplautų“ kūrinio. Muzika suskambės kambaryje pasirodžius žmogui iš gatvės – Vaikinui. Kartu su juo į šeimą įsiverš nauji garsai... Esu ne teatro kompozitorius, muziką rašiau tik šešiems, septyniems spektakliams, bet „Laukim skambučio“ – man vienas iš sunkiausių. Režisierius – labai tikras žmogus. Todėl visa spektaklio idėja labai išgryninta. Medis turi šerdį, o Masalskis – spektaklio šerdis. Man rūpi ne iki tos šerdies prasibrauti, o tarsi įvilkti ją į muzikinį garsą. Ilgai sukau galvą svarstydamas, kaip tai padaryti. Buvo nepaprastai sunku.

Dailininkė Renata Valčik: Pjesė buitinė, todėl mes ir atsispiriame nuo buities. Ir nuo ironijos – juk žmonės čia nepaprastai sureikšmina daiktą, materiją, bet visiškai nevertina kito sielos. Todėl spektaklyje daug plėvelės – ja aptraukti baldai, ji tarsi įpakavusi ir spektaklio veikėjus. Kiekviename savo darbe siekiu kuo daugiau grynumo. Man svarbu mokytis, cenzūruoti save, kupiūruoti. Svarstydami apie scenovaizdį buvom sumanę pačių netikėčiausių sprendimų, tačiau liko plastikas ir polietileninė plėvelė, nedaug daiktų, bet universalių. Kuo didesnė erdvė, tuo labiau gali ją vizualiai paversti ankšta, sukoncentruoti žiūrovo žvilgsnį. Teatras – simbolių kalba, ir sceninę buitį čia diktuoja pasirinkta medžiaga. Juk polietilenas siūlo daugybę asociacijų – nuo apsauginių plėvelių iki nesunaikinamo sąvartyno.

Aktorė Jolanta Dapkūnaitė: Bevaikštant po Varšuvą, bekalbant ten su Egle Gabrėnaite įsiminiau jos svajonę „padaryti kažką kartu“. Ieškodama pjesių Prancūzų kultūros centre, užtikau „Antrąją liniją“ – pjesę būtent jai. Esu aktorė ir medžiagą rinkausi savo nuožiūra. Žinojau, kad jokiam režisieriui negaliu siūlyti klasikos. O geros šiuolaikinės lietuvių dramaturgijos yra labai mažai. Marsot dramoje įsiminė Motinos personažas, kuris atitiko kai kurias Eglės savybes. Kai pjesė atkeliavo iš Prancūzijos, paaiškėjo, kad ji yra ir labai aktuali. Joje kiekvienas gali save atpažinti: kaip mes gyvenam, kalbam, nejaučiam vienas kito, žudom vienas kitą. Tarpusavio santykiai, jausmai, emocijos – didžiulio rūpesčio, darbo rezultatas. O mes gyvenam labai neatsakingai. Tai mane ir patraukė pjesėje. Sutikus Valentinui Masalskiui dirbti kartu, buvo aišku, kad teks priimti ir tą vertybių sistemą, kurią jis išpažįsta ir pagal kurią gyvena. Aš šią pjesę įsivaizduočiau scenoje kitaip, ir apie gyvenimą galiu svarstyti ne taip kategoriškai kaip Valentinas, bet dirbdami kartu einame viena kryptimi.

Aktorė Eglė Gabrėnaitė: Pirmą kartą gyvenime supratau, kad pjesė teatre nėra svarbi. Nežinau, gerai tai ar blogai. Ir pirmą kartą man visiškai nesvarbu rezultatas. Yra Valentinas. Jį pažįstu labai seniai. Tačiau mėnesiai, praleisti dirbant su juo – vienas didesnių įvykių mano gyvenime. Ir Marsot pjesė man brangi tuo, kad yra Valentinas, yra Jolanta. Yra mūsų noras. Gerbdama Valentiną, kaip aktorių, asmenybę, daug kur su juo nesutikdama, aš neprieštarauju. Labai pasitikiu juo, tad įdomu, kas iš to išeis. Kad ir kaip būtų, svarbiausia mūsų patirtis – vienas iš kito labai daug pasisėmėme. Marsot pjesė apie mus – tiesiog žmones, kurių santykiai yra tapę „polietileniniais“. Nesusikalbėjimą, vienas kito negirdėjimą matau kasdien – ir teatre, ir gyvenime. Kad ir kas tu būtum. Ir apie tai ne tik vaidinti, apie tai rėkti reikia...

Aktorius Šarūnas Puidokas: šiame spektaklyje sutikau vaidinti todėl, kad nevaidinčiau kur nors kitur. Ir pjesė gera, puikiai parašyta – užmaskuotus, nematomus santykius autorė apnuogina, iškelia į paviršių. Nežinome, kokie šie žmonės yra už savo kambario ribų, bet būtent tokius juos kasdien matome aplinkui. Mano vaidinamas Vaikinas niekuo nesidomi, dirba savo darbą, ir tiek. Ir kaip žmogus jis niekam nereikalingas, o tik jo „darbas“. Jam niekas nepasiūlo sėstis prie stalo, nepasiūlo arbatos. Praktiškai jo gali ir visai nebūti. Nes jis – tiesiog vienkartinis indas.

Parengė Daiva Šabasevičienė