Kultūra tamsoje

Ilgainiui varžybos dėl Europos kultūros sostinės titulo taip suintensyvėjo, kad 2000 m. jis buvo suteiktas net devyniems miestams: Avinjonui, Bergenui, Bolonijai, Briuseliui, Krokuvai, Helsinkiui, Prahai, Kompostelos Santjagui ir Reikjavikui. Taip jie tarsi laimėjo ir kartu pralaimėjo, nes ir biudžetą, ir informacijos srautus, ir garbę reikėjo dalyti iš devynių. Vienas iš tų miestų – Reikjavikas – yra šiauriausia ne tik Europos, bet ir viso pasaulio sostinė, kur žiemą šviesu būna tik keturias valandas per parą. Tuo šviesiu paros metu paprastai saulės nebūna ir šviesa kitokia nei vasarą – ji švelniai auksinė, atsispindinti nuo akinamai baltų kalnų.

Senas ir jaunas miestas

Visi žino, kad Reikjavikas, kaip ir pati Islandija, nedidelis – čia yra tik apie 115 000 gyventojų. Islandų kalba Reikjavikas reiškia „padūmavusi įlanka“. Taip jį pavadino pirmasis gyventojas Ingólfuras Arnarsonas, 870 m. pamatęs iš geizerių kylančius garus. Sakoma, kad patys senovės dievai jį atvedė į šią vietą, bet mokslininkai mano, kad jis naudojo tradicinį vikingų metodą – į vandenį įmetė savo sosto dalis ir apsistojo ten, kur jos išplaukė į krantą. Iki XVIII a. toje vietoje, kur dabar Reikjavikas, nebūta jokio miesto, nors jau 930 m. čia įkurtas Altingas – seniausias pasaulio parlamentas. Tačiau 1752 m. Danijos karalius padovanojo Reikjaviko žemę „Innrettingar“ korporacijai, čia netrukus pastačiusiai kelis namus, kuriuose sutilpo visa vilnos gamybos pramonė – miesto egzistavimo priežastis. Miestas įkurtas tik 1786 m. kaip oficialus prekybos miestas, vėliau tapęs regioniniu, o dar vėliau – šalies komercijos centru.

Tačiau nuo 1870 iki 1920 m. 20 proc. gyventojų emigravo į Kanadą bėgdami nuo skurdo. Reikjavikas pradėjo augti tik po Antrojo pasaulinio karo, kai ir pati Islandija tapo nepriklausoma respublika. Taigi šalis per labai trumpą laiką nuėjo ilgą kelią – ekonomika, socialiniai santykiai ir kultūra iš beveik nieko pasiekė dabartinį lygį per 50 metų. Po karo žmonės čia masiškai traukė iš kaimo įgyvendinti „Reikjaviko svajonės“ ir miestas tapo vaikų miestu, o vėliau – svarbiu tarptautinės bendruomenės centru. 1986 m. čia vyko Ronaldo Reagano ir Michailo Gorbačiovo susitikimas, o šaltą 1991 m. žiemą čia buvo pirmą kartą pasaulyje pripažinta Lietuvos nepriklausomybė. Prasidėjus skaitmeninei revoliucijai, Reikjavike svarbiausiais ekonomikos sektoriais tapo finansai ir informacijos technologijos. Šiame mieste išaugo pasaulinio garso talentai – Bjork ir grupė „Sigur Ros“ – muzikinis sniego ir kalnų įsikūnijimas, anot vieno žurnalisto. Dabar Reikjavikas garsėja kaip „šiaurės naktinio gyvenimo sostinė“ – apytuščiai barai (kurių čia yra daugiau nei šimtas) staiga prisipildo apie vidurnaktį. Sakoma, kad taip yra dėl to, jog alkoholis baruose labai brangus – pusė litro alaus kainuoja 4–9 eurus, tad žmonės verčiau išgeria namie ir tik tada išeina į miestą. Šiame jauname mieste dominuoja moderni architektūra ir jauni žmonės, ir tai yra labiausiai dėl technologijų pamišęs miestas pasaulyje.

Kultūra – viena labiausiai branginamų islandų vertybių. Jos šaknys – vikingų gyvenvietėse, kur ilgos ir tamsios žiemos naktys buvo leidžiamos pasakojant apie herojiškus protėvių žygius, tuos pasakojimus perduodant iš kartos į kartą nepakitusia sena kalba. Čia daug amžių buvo išsaugoti tradiciniai amatai ir senovinės dainos, bet iki XX a. pradžios nebuvo nei muzikos, nei teatro, nei vizualiųjų menų kultūros europine prasme. Dabar, žinoma, Reikjavikas yra tikras Islandijos kultūros centras. Čia yra keletas profesionalių teatrų, simfoninis orkestras, Operos teatras, modernaus baleto trupė, kas dvejus metus vyksta prestižinis meno festivalis, nuolat gyvas muzikos pasaulis. Vizualieji menai gerai reprezentuojami įvairiuose meno muziejuose ir galerijose. Yra čia ir tokių įdomybių kaip Islandijos falologijos institutas, kur eksponuojami įvairių gyvių... peniai – nuo mažiausio laukų pelės iki didžiausio mėlynojo banginio.

Tačiau Islandijos kultūros pagrindas – literatūros tradicija. Vertingi Šiaurės Europos literatūros kūriniai – edos ir sagos buvo sukurtos Islandijoje IX–XIII a., o ir dabar čia itin daug rašytojų, palyginti su gyventojų skaičiumi. Garsiausias Islandijos modernus rašytojas – tai Halldoras Laxnessas, gimęs Reikjavike ir 1955 m. apdovanotas Nobelio premija už islandų gyvenimo dokumentaciją kūriniuose „Nepriklausomi žmonės“ (1935) ir „Atominė elektrinė“ (1948). Žymiausias šiuolaikinis islandų rašytojas – Hallgrimuras Helgasonas, kurio romanas „101 Reikjavikas“ (1996) buvo ekranizuotas ir užsienyje parodytas 2000 m. Būtent tokiame kontekste praėjo Reikjaviko kultūros sostinės metai.

Labiau natūra nei kultūra

Reikjavike „nesugadinta“ graži gamta visada šalia. Didingas Esjos kalnas per amžius saugo miestą, o jo mūrus skalauja žydri Fachsafloujo įlankos vandenys. Saulėtą dieną vakaruose stūksantis Snaefelsjokulo ledynas atrodo lyg melsvas krištolas, o į pietryčius nutįsta mėnuliški kalnų peizažai. Vasarą galima vidurnaktį sėdėti pakrantėje ir stebėti, kaip saulė trumpam šmurkšteli už horizonto ir netrukus vėl pakyla. IX a. būsimo miesto vardą lėmusių geizerių geoterminė energija naudojama tiekiant ekonomišką, aplinkos neteršiantį šildymą miesto pastatams, tad Reikjavikas yra vienas švariausių Vakarų pasaulio miestų. Kaip tik dėl tų pačių geizerių čia galima lauke maudytis net žiemą – siautėjant pūgai.

Todėl Europos sostinės tema „natūraliai“ tapo „Kultūra ir natūra“ (Islandijos menas visada, regis, paniręs į gamtą – labiausiai įsiminė vienoje iš Venecijos bienalių Islandijos paviljone matyti į šieno kauges įmontuoti monitoriai). O užuot tradiciškai suskirsčius projektus į kategorijas, visi renginiai – ir smulkūs, ir stambūs – buvo sugrupuoti aplink keturias pagrindines stichijas – žemės, vandens, ugnies ir oro. Šių stichijų Islandijoje, kur daug neapgyvendintų platybių, pakanka: gaivinantis subarktinis oras, kas kelerius metus vykstantys ugnikalnių išsiveržimai, visur teka upės, telkšo ežerai ir plyti ledynai. Bet organizatoriai susikūrė sau problemą – kaip išversti šias gyvybės jėgas į meno kalbą, aprėpti jomis visą kūrybos spektrą beveik 300 renginių programoje.

Tad čia buvo festivalių, kurių metu garbintos ugnies ir vėjo stichijos, o parodos ir renginiai vyko neįprastose gamtos vietose. Iliustruodama „Žemės“ temą, Islandijos nacionalinė galerija pristatė „senovės meistro“ Thorarinno B. Thorlakssono peizažo tapybos parodą. „Senovės meistras“ parašytas kabutėse, nes Thorlakssonas gyveno ne taip jau seniai – 1867–1924 m., bet būtent jis buvo pirmasis islandas, surengęs dailės parodą Reikjavike 1900 m. „Ugnies“ temai atstovavo kasmetinis Reikjaviko džiazo festivalis, keramikos paroda „Degantis menas“, kalvystės meno paroda „Geležiniai vyrai“ ir Reikjaviko kino festivalis. Paskui buvo galima atsipūsti gryname ore vykusiuose tarptautiniuose festivaliuose: elektroninės muzikos Koupavoguro mieste, literatūros ir su naujosiomis medijomis dirbančių jaunųjų menininkų festivaliuose. Sekmadieniais žymiojoje sostinės Hallgrimskirkja bažnyčioje galima buvo pasiklausyti bažnytinės muzikos – čia dalyvavo vargonininkai iš visų devynių kultūros sostinių.

O su „vandeniu“ buvo susietos naujosios meno erdvės, kuriomis tais metais praturtėjo sostinė. Reikjaviko dailės muziejus atidarė naujas patalpas prie dokų esančiuose Uosto namuose, o buvusiame nacionalinės bibliotekos pastate atidarytos Kultūros namų parodų erdvės, kur visus 2000 metus vyko paroda „Vikingai ir naujasis pasaulis“. Taip buvo pažymėtas Islandijoje gimusio Leifo Eirikssono (ir kartu pirmosios europiečių) kelionės į Šiaurės Ameriką tūkstantmetis. Tuo tarpu visus metus tai virš vieno ežero, tai virš kito iškildavo kokia nors instaliacija ar būdavo atliekamas šokis – tai projektas „KELA 2000: vandens nimfa“.

Vienas labiausiai lauktų renginių buvo baletas „Baldur“ (jo atėjo pasižiūrėti daugiau nei 6000 žmonių), pasakojantis seną vikingų mitą apie dievo Balduro mirtį. Baletas pastatytas pagal XX a. viduryje islandų kompozitoriaus Jono Leifso parašytą muziką, kuri pirmą kartą atlikta rugpjūčio 18 d., akompanuojant visai orkestro sudėčiai ir su visais dramatiniais efektais, net ugnikalnio išsiveržimu. Tai bendras trijų šiaurės kultūros miestų – Reikjaviko, Bergeno ir Helsinkio – renginys. Bet daugiausia žiniasklaidos dėmesio sulaukė populiari islandų dainininkė Bjork, Hallgrimskirkja bažnyčioje atlikusi keletą savo pačios dainų, kurioms akompanavo jaunimo choras „Europos balsai“ – po dešimt dainininkų iš visų devynių kultūros sostinių.

Islandijoje, kur masinis dalyvavimas yra norma, visi įsitraukė į kultūros metus: vieni klausėsi pasaulinio garso atlikėjų, kiti, pavyzdžiui, dalyvavo darželinukų projektuose – penkerių metų vaikai patys sau gaminosi muzikos instrumentus ir kostiumus, rašė pjeses ir kūrė šokius. Rugpjūčio 19 d. įvykusi Kultūros naktis pritraukė minias žmonių (107 000), troškusių sudalyvauti meno kūrimo procese – visą naktį buvo atidaryti knygynai, skaitoma poezija, vaidinami spektakliai ir dar daug visko vyko gatvėse. O lauke surengto meno ir dizaino festivalio „Šiaurės šviesos“ tema buvo šviesa žiemos viduryje (įgyvendinta bendradarbiaujant su Bergenu ir Helsinkiu, 25 000 žiūrovų). Dar vienas bendras šiaurės miestų projektas „Pakrantė 2000“ – 15 aplinkos meno kūrinių, pastatytų išilgai Islandijos pakrantės – taip pat sulaukė 55 000 žiūrovų.

Šiek tiek biurokratijos

Visus šiuos renginius suorganizavo labai nedidelė šešių žmonių grupė, vadovaujama Thórunn Sigurdardóttir, kuri vertinama už sugebėjimą planuoti, įtikinti politikus ir puikiai tvarkytis su finansais – programai išleisti beveik 8 mln. eurų, o iš surinktų pinigų dar liko 590 tūkstančiai. Programa buvo tikslinta iki 1999 m. birželio pasirašant sutartis su projektų organizatoriais. Kai kurie kultūrininkai skundėsi, kad procedūros buvo per daug biurokratinės. Tačiau komandos nariai jautė, kad būtent tokia organizuota ir reguliuojama vadyba lėmė kultūros metų sėkmę – ekspertai mano, kad kitos kultūros sostinės turėtų pasimokyti vadybos iš Reikjaviko. 2000 m. pabaigoje „Gallup“ atliktas tyrimas parodė, kad 80 proc. žmonių buvo patenkinti kultūros metais, 84 proc. manė, kad projektų buvo kaip tik tiek, kiek reikia, 84 proc. – kad tie metai teigiamai paveikė Islandijos tarptautinį įvaizdį, 88 proc. apsilankė bent viename renginyje, o 82 proc. jautė, kad kultūros metai teigiamai veiks kultūros gyvenimą bent dešimtmetį.

Įdomu, kad į Reikjaviko programą nebuvo įtraukti infrastruktūros projektai. Nors 2000 m. mieste atidaryta keletas naujų kultūros pastatų, šie projektai nebuvo susiję su kultūros sostinės metais – ta proga tik paspartintas jų baigimas.

Reikjavikas, kitaip nei daugelis miestų, pasistengė išsaugoti kultūros metų laimėjimus ir dvasią. Dabar miestas turi geresnę kultūros renginių programą, kurią įgyvendinti padeda pagerėję tarptautiniai kontaktai. Padeda ir tai, kad privatus verslas pradėjo labiau remti kultūrą ir kartu mieste padaugėjo lankytojų iš kitų šalių, o tai gerai veikia verslą. Kadangi po kultūros metų liko pinigų, savivaldybė kartu su vyriausybe įkūrė Miesto kultūros fondą. Tik gaila, kad fondas nebuvo papildytas ir veikė trumpai. Tačiau 2003 m. įkurta nauja organizacija „Reykjavik Complete“, dirbanti turizmo, miesto reklamavimo ir didelių renginių (pvz., Kultūros nakties ir muzikinių Reikjaviko oro bangų) organizavimo srityje. Dabartinis jos vadovas, buvęs kultūros metų ryšių su žiniasklaida direktorius, įsitikinęs, kad 2000-ieji pradėjo turizmo ir kultūros dialogą, kurio anksčiau nebuvo. Taigi ši organizacija tęsia tai, kas pradėta kultūros metais – trejų metų tarpas proceso nesustabdė.

Agnė Narušytė