LNDT – „Seksualinės mūsų tėvų neurozės“

2007 m. kovo 23 ir 24 d. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre premjera – Luko Bärfusso „Seksualinės mūsų tėvų neurozės“. Pjesę iš vokiečių kalbos vertė Jūratė Pieslytė. Spektaklį režisavo Ramunė Kudzmanaitė, scenovaizdį ir kostiumus kūrė Laura Luišaitytė, muzi-ką – Faustas Latėnas. Vaidina Miglė Polikevičiūtė, Monika Bičiūnaitė, Evaldas Jaras, Remigijus Bučius, Šarūnas Puidokas, Rimantas Bagdzevičius ir Agnė Gregorauskaitė.

Lukas Bärfussas gimė 1971 m. Šveicarijos mieste Tune, baigė buhalterinės apskaitos mokslus, o prieš tapdamas rašytoju išbandė statybininko, sodininko, bibliotekininko profesijas. 1998 m. jis gavo Langentalyje įsikūrusio Lydios Eymann fondo stipendiją, todėl galėjo visus metus gyventi mažame atokiame namelyje ir rašyti.

Pirmąją savo pjesę – „Sofoklis. Oidipas“ – L. Bärfussas parašė režisieriui Samueliui Schwarzui, su kuriuo įsteigė teatro grupę „400asa“, tapusią jų kūrybinių eksperimentų platforma. Tarp kitų L. Bärfusso pjesių – „Septyniolika valandų septyniolika“ („Siebzehn Uhr Siebzehn“), „74 sekundžių monologas“ („74 Sekunden-Monolog“), „Keturios moterys“ („Vier Frauen“), „Mejenbergo mirtis“ („Meienbergs Tod“), „Keturi meilės paveikslai“ („Vier Bilder der Liebe“), „Henrikas IV“ („Heinrich IV“), „Autobusas“ („Der Bus“). Pjesė „Seksualinės mūsų tėvų neurozės“ („Die sexuellen Neurosen unserer Eltern“) buvo parašyta Bazelio teatro užsakymu.

Už pjesę „Autobusas“ dramaturgas yra pelnęs Miulheimo dramos prizą, skiriamą jaunam vokiečių kalba rašančiam dramaturgui. Tarp kitų L. Bärfusso apdovanojimų – Berno kantono Knygos prizas (2003), Ciuricho Kultūros medalis (2002), Tuno miesto Kultūros prizas (2001). 2003 m. geriausiu me-tų jaunuoju dramaturgu jį išrinko

teatro žurnalas „Theater Heute“. Rašytojas nemažai dirba su Ciuricho teatru, kuriam vadovauja Matthias Hartmannas.

L. Bärfusso dramaturgija išryškina visuomenės problemas, tačiau vengia atsakyti į klausimą, kaip jas išspręsti. Autorius pirštu baksteli į delikačias, paprastai nutylimas ir apeinamas temas (neįgalių žmonių seksualumas, santuokinė ištikimybė), tačiau savo personažų niekada neteisia – tiesiog leidžia stebėti jų gyvenimo prieštaravimus ir įsigilinti į jiems iškylančius klausimus.

„Buržuazinės dramos“ principais parašyta pjesė „Seksualinės mūsų tėvų neurozės“ pasižymi griežta, matematiška logika. Dramaturgas sugeba meistriškai balansuoti tarp sudėtingų, sunkių temų siužeto ir jį atskleidžiančių komiškų situacijų. L. Bärfussui juokas yra kūrybos instrumentas: „Reiškinys, iš kurio negalima pasijuokti, nėra iki galo ištyrinėtas reiškinys“, – sako jis. Stilius, kuriam neįmanoma atsispirti, juoką keliančios scenos – štai dalykai, iškart sudominantys skaitytoją ir žiūrovą, nepaisant dramaturgo kūryboje vyraujančių skaudžių temų.

Režisierė Ramunė Kudzmanaitė: „Egzistuoja daugybė pjesių, kurias perskaitai, bet greitai pamiršti, nepameni net pavadinimų. O „Seksualinės mūsų tėvų neurozės“ ilgam liko manyje.

Prisiminiau 1998 m. savo režisuotą filmą „Ketursparnė“ apie neįgalius vaikus. Pamilau tuos vaikus, o jie man atkūrė vertybių sistemą. Naujojo spektaklio pagrindinę veikėją Dorą taip pat galėčiau priskirti prie tokių vaikų. Man „Seksualinės mūsų tėvų neurozės“ nėra baisi pjesė. Prisimenu ir proto, ir fizinę negalią turinčius vaikus. Jie visi – tokie švarūs... Galima pasakyti: jeigu šioje žemėje yra šventųjų, tai

jie – būtent tie neįgalūs vaikai. Ir „Ketursparnės“ personažai, ir Dora man yra šventieji, esantys, gyvenantys pagal dešimt Dievo įsakymų labiau negu visi mes – sveikieji, „normalieji“. Humorą šioje pjesėje kuria neadekvačios Doros reakcijos į normalių žmonių pasaulį, dviejų pasaulių – „neįgalaus“ ir „protingojo“ – susidūrimas. Dora – lyg lakmuso popierėlis, lyg veidrodis, šalia esantiems atspindintis juos apnikusią destrukciją ir purvą. Pamatę tai joje, greta esantys nuščiūva. Tai irgi pakankamai juokinga. Ši pjesė spinduliuoja religinį jausmą, kelia didelę užuojautą, sugrąžina tikėjimo ilgesį. Todėl šalia kompozitoriaus Fausto Latėno atsiranda ir Rachmaninovo muzika, bažnytinės rusų giesmės. Jos skamba tarytum iš aukštai, atspindi Doros motinos instinktą, vaiko praradimą ir jo norėjimą... Aktorius renkuosi ne pagal pjesės veikėjų charakteristikas, o pagal jų psichologinius portretus. Man svarbu, kad scenoje jie derėtų ne kaip „artistiniai“ (daugiau išoriniai) tipažai, o pagal psichologines žmogiškas savybes. Taip pat svarbu, kad jie būtų netikėti. Man dabar įdomu dirbti su aktoriais, kurie ne iki galo atitinka mano susikurtą įvaizdį – šitaip lieka daugiau laisvės, erdvės aktorių kūrybai. Su dailininke dirbu jau ne pirmą kartą. Laura Luišaitytė kiekvieną detalę filosofiškai pagrindžia. Iki repeticijų pradžios dirbome apie tris mėnesius, buvo aptarinėjami net keli scenovaizdžio ir kostiumų variantai. Analizuodamos medžiagą, daug laiko praleidžiame kartu. Vyksta įdomus darbas. O su Faustu Latėnu kartu statome jau gal penktą spektaklį. Labai svarbu, kad komandos nariai turi panašią pasaulėžiūrą, pasaulėjautą. Tuomet lengva susišnekėti. Kuriant spektaklius, Faustas Latėnas visada yra mano komandos narys. Mes turime daug bendro. Tai visada svarbu.“

Parengė Daiva Šabasevičienė