Skubėti neverta

„Sukti lošėjai“

Nenustebkite: šių metų „Kino pavasario“ filmas „Kopijuojant Bethoveną“ LNK „Snobo kine“ (29 d. 22.40) bus rodomas kaip „Bethoveno natos“. Kam prireikė keisti pavadinimą, juolab kad LNK yra oficiali festivalio televizija? Retorinis klausimas. Vienas iš daugybės kylančių, švelniai tariant, pavasario avitaminozės kankinamoje Lietuvoje.

Filmas apima nedidelę, bet svarbią didžiojo kompozitoriaus gyvenimo atkarpą, kai Viena pirmąkart išgirdo IX simfoniją. Perrašyti natas Beethovenui filme padeda konservatorijos studentė. Režisierė Agnieszka Holland sako, kad filmo herojė Ana Holc yra išgalvota, tačiau Beethoveno gyvenime būta žmonių, kurie atliko panašų į Anos vaidmenį. Holland tvirtina, kad pagrindinė herojė yra nulipdyta iš kelių tikrovėje egzistavusių žmonių. Ana pakeičia kompozitoriaus gyvenimą, bet pirmiausia „Bethoveno natos“ yra filmas apie muziką. Holland teigia: „Viskas, kas vyksta tarp Anos ir Beethoveno, išreiškiama per muziką. Tarp jų nėra erotinių scenų. Svarbiausia filmo meilės scena yra IX simfonijos atlikimas.“ Pagrindinius vaidmenis filme sukūrė mėgstamiausias Holland aktorius Edas Harrisas ir Diane Kruger, išgarsėjusi gražiosios Elenos vaidmeniu istoriniame filme „Troja“.

Režisieriaus Johno Dahlo 1998 m. filmas „Sukti lošėjai“ (LTV, 23 d. 22.40) taip pat išsiskiria aktorių ansambliu: pamatysime Mattą Damoną, Johną Malkovichių, Johną Turturro, Edwardą Nortoną, Martiną Landau, Gretchen Moll ir Famke Jenssen. Veiksmas perkelia į šiuolaikinį Niujorką. Teisės studentas Maikas yra azartiškas pokerio žaidėjas. Maiko mergina nori, kad jis mestų kortas ir prie pokerio stalelio įgytus įgūdžius „skaityti“ žmonių veidus panaudotų teismo salėje. Senas Maiko draugas Vormas įpainioja Maiką į sudėtingus santykius su pokerio klubo, priklausančio rusų mafijai, savininku. Tad, norėdamas išgelbėti savo ir Vormo kailį, Maikas turi per kelias dienas surinkti milžinišką sumą... Filmas turi savo priešistorę, mat abu filmo scenaristai Brianas Koppelmanas ir Davidas Levienas nuo vaikystės yra azartiški lošėjai ir dažni Niujorko pokerio klubų lankytojai. Ten jie ir rinko medžiagą filmo scenarijui, o vėliau kartu su pokerio ekspertu Mike’u Selza tapo filmo konsultantais.

Dar vaikystėje mane mokė, kad dėl skonio nesiginčijama. Aš vis noriu ginčytis, ypač kai pasižiūriu kažką panašaus į lietuvių estradą. Gal todėl ir tapau kritiku. Kartais susimąstau ir apie Žemę ir mus sukūrusio Aukščiausiojo skonį, spėlioju, ar Dievui tikrai turi patikti vienoje bažnyčioje dažnai koncertuojanti Nelė Paltinienė. Tačiau apie Aukščiausiojo skonį spręsti neskubėkime. Pirmiau gal pasižiūrėkime Carlo Reinerio 1977 m. komediją „O, Dieve“ (LNK, 24 d. 12.55), kurioje sugrįžęs į Žemę Dievas randa žmogų, turintį atlikti naujojo Mozės vaidmenį. Juo tampa didžiulės parduotuvės vadybininkas. Jis susižavėjęs sekioja paskui sportiniais bateliais avintį ir golfo kepuraite pasipuošusį Dievą. Smagus siužetas, puiki Johno Denverio ir George’o Burnso vaidyba ir keistokas humoras sulaukė didelio pasisekimo, buvo sukurti net keli tęsiniai.

Vis dažniau žiūriu senus filmus, todėl juos ir Jums, mieli skaitytojai, rekomenduoju. Manau, kad tai nesusiję su jaunystės nostalgija. Seni filmai ne tokie infantiliški, jie padeda atsipalaiduoti, pailsėti. Ir jų autorių meistriškumas akivaizdesnis. LTV „Elito kinas“ (28 d. 23.10) primins 7-ajame dešimtmetyje išgarsėjusį britų kino kūrėją Bryaną Forbesą. Iš pradžių didelę įtaką jam darė neorealistinis kinas, bet vėliau savo realistiškus pasakojimus apie Londono priemiesčių gyvenimą jis ėmė papildyti fantastikos elementais. Tai ypač akivaizdu 1964 m. sukurtame filme „Spiritizmo seansas vieną lietingą popietę“. Filmo herojė (Kim Stanley) po sūnaus mirties pasijunta turinti mediumo sugebėjimų. Kartu su bevaliu vyru (Richard Attenborough) ji sugalvoja, kaip pasiekti šlovės ir pinigų. Pora nori pagrobti mergaitę, gauti išpirką ir suvaidinti nušvitimą, kuris atves mergaitės tėvus pas dukrą. Tačiau viskas pakrypsta kita linkme... Beje, 2000-aisiais filmo perdirbinį sukūrė madingas japonų režisierius Kiyoshi Kurosawa.

LTV2 (25 d. 18.25) parodys 1949 m. sukurtą Jacques’o Tati komediją „Šventės diena“. Tati dažnai lyginamas su Chaplinu, ir ne tik todėl, kad abu atėjo į kiną iš miuzikholo, abu buvo savo filmų scenaristai, režisieriai, prodiuseriai ir net aktoriai, abu kaip įmanydami vengė žodingų dialogų. Jie abu nemėgo meninių kompromisų. Jiems abiem rūpėjo individo santykiai su visuomene. Ta visuomenė gali būti juokinga, bet gali ir šiurpinti.Tati stilius dažnai apibūdinamas žodžiais „kasdienybės estetika“. Toje kasdienybėje ir veikia paprasti Tati personažai – laiškanešys, sportininkas, tarnautojas ir pan. Režisierius tuos personažus piešia ties realybės ir parodijos riba. „Šventės diena“ sukurta dar prieš atsirandant tradiciniam Tati personažui ponui Julo. Pats Tati vaidina Prancūzijos kaimelio laiškanešį Fransua, kuris pas kiekvieną užvažiuoja savo dviračiu. Bet, nelaimei, vieną kartą į miestelį užsuko šventinis karnavalas, ir laiškanešys pamatė filmą apie tai, kaip dirba jo kolegos JAV. Fransua nusprendžia pasekti jų pavyzdžiu. Pagrindinis jo šūkis nuo šiol: „Greitis! Greitis! Greitis!“ Šūkis iki šiol aktualus ir pas mus. Dažniausiai ne šventės dieną.

Jūsų – Jonas Ūbis