Stryko skrydis

Sergejus Okruško ir Rolandas Romaslauskas

Taip apibūdinčiau pirmąjį įspūdį po kovo 17 d. Taikomosios dailės muziejuje įvykusio koncerto, skirto Rolando Romoslausko kūrybinės veiklos 20-mečiui. Jam talkino pianistas Sergejus Okruško – pripažintas šiuolaikinės muzikos atlikėjas, „Vilniaus arsenalo“ ansamblio klavesinininkas.

R. Romoslauskas nuo 1986 m. yra kamerinio ansamblio „Vilniaus arsenalas“ altininkas ir vadybininkas. Atlikdamas įvairių laikotarpių muziką, jis daug dėmesio skiria lietuvių autoriams. Ir šiame koncerte – net trys nacionalinės premjeros.

Ne taip dažnai tenka išgirsti alto muziką dviem: altui ir fortepijonui, kai abu instrumentai yra beveik lygiaverčiai partneriai. Tokią unikalią galimybę turėjome minėtą sekmadienio vakarą.

Pirmoje koncerto dalyje buvo pasirinkta Dariaus Milhaudo bei Bohuslavo Martinu muzika. Tai – garsinė kontrastų, judesio, ekspresijos terpė.

D. Milhaudo Sonata altui ir fortepijonui Nr. 1 parašyta XX a. viduryje XVIII a. nežinomų kompozitorių temomis. Atlikėjai šį kūrinį, primenantį dvaro ir koncertinės muzikos samplaiką, pateikė paskanintą grakščiu atlikimo tonu, lengvu šokio ritmu, alto stryko skrydžiu ir švelnia fortepijono tembrų kaita.

Antrasis kūrinys, B. Martinu Sonata altui ir fortepijonui Nr. 1, op. 240, taip pat priklauso XX a. vidurio muzikai. Galėjome gėrėtis virtuoziniais epizodais, geru matiniu alto tonu. Išvengta per dažnos garso vibracijos ar aštrios garso kaitos. Daug darbo ir kruopštumo reikalaujanti muzika buvo atlikta gyvai, žvaliai ir nuosaikiai.

Šiame duete pianistas atrodė ne kaip akompanuojantis altui, bet kaip muzikuojantis drauge su kolega. Abu, idant pasiektų atitinkamą „bendravimo“ lygį, turėjo išlikti savo instrumentų virtuozais ir kartu vienminčiais.

Antroji dalis buvo skirta lietuvių naujosios muzikos premjeroms (visi trys kūriniai parašyti 2007 m.).

Jurgio Juozapaičio „Violendo“ altui ir fortepijonui – tai alto (violos) skrydis, vylinga garsų žaismė su pašaipos ir sarkazmo gaidele, tarsi teatriškai impulsyvių nuomonių, emocijų, nuogirdų talpykla. Dvi besiplaikstančios kvaziimpresionistinės žaismės (primenančios pokalbį dviese: „Ak!“ – tarė ji. „Ak!“ – atsiliepė jis). Antrasis epizodas (kūrinys yra sonatos apimties, dviejų dalių) ritmika ir motorika primena bėgimą apsiavus batais, kurių raišteliai nesuvarstyti... tai tik trumpučio epizodo apibūdinimas, kurio nereikia taikyti pačiam kūriniui – nepaprastai spalvingam ir sumaniai sukomponuotam, lengvai klausomam.

Elegancija ir nuosaikumas būdingi Osvaldo Balakausko „Duo concertante“ altui ir fortepijonui. Kaip rašo pats autorius, „kūrinio stilistika grindžiama kaprizinga, motoriška ritmika ir švelniais disonansais. Faktūros tankis svyruoja tarp heterofoniškai pateikiamo vieno balso ir penkiabalsių sąskambių.“ Viskas kūrinyje kalba apie reglamentacijas, tvarką, technologines tikslybes, jausmų valdymą. Taip išvengiama palaidos saviraiškos, tokios būdingos mūsų kasdienei (nekūrybinei ir kūrybinei) skambančiai aplinkai. Taip užbrėžiama riba, kurios nevalia peržengti. Ir gerai, kad savasties laukas tarsi paslėptas nuo svetimų akių. Antroji padala, alla tango, tarsi šaržas, apibendrinta ir konkreti emocinė išraiška, pažymėta garsų simboliu, suvokėjui lengvai ir vienaprasmiškai atpažįstama. O. Balakausko muzikos prasmės yra atviros kiekvienam klausytojui ir palieka erdvės jo intelektiniam ir emociniam apsisprendimui.

Algirdo Martinaičio „XL O. B.“ altui ir fortepijonui trikdo savo pavadinimu. Visi žinome, kad raidėmis „XL“ žymimas drabužių dydis. Inicialai „O. B.“, pasak kompozitoriaus, reiškia „matuojantis Osvaldą Balakauską“. Taip turi skambėti prasminis šio kūrinio pavadinimas. Prieš kūrinio pradžią – trumpas muzikinis veiksmas: pakabinamas juodas išeiginis kostiumas ir iš jo atlikėjas ištraukia alto stryką. Neįvardyti jausmai susiję su susižavėjimu, kūrybine bendryste, tauria komunikacija, atviro požiūrio į komponavimo Mokytoją raiška. Pagarbos giją tęsia ir A. Martinaičio sukurta kompozicinė išraiška ar sveika muzikinė maniera. Matuoti ir matyti, matyti ir mąstyti, mąstyti ir žavėtis. Be žodžių, kuriais neįmanoma išreikšti muzikos vertikalių ir horizontalių adekvatumą. Kaip žinome, A. Martinaičio kūryboje esama įvairių muzikos ženklų. Todėl visiškai aišku, kodėl kompozitorius kalba „apie pasiruošimą Osvaldo Balakausko, šio didžio Meistro, didžiam Jubiliejui (70)“ ir suranda „kai ką sau tinkamą pasimatuoti“. Tik Meistras gali įvertinti Meistrą – vienas kito atžvilgiu jie gali tai padaryti iš esmės. Vidujai „pasimatuojant“ ir „pamatuojant“, „įžvelgiant“ ir „nujaučiant“. Kūrinio pabaigoje pasigirsta šventiškas ir džiaugsmingas dūdelės epizodas. Taigi, sako kompozitorius, šįkart siūlau tokį šventišką variantą...

Bisui buvo atliktas Teisučio Makačino naujas kūrinys, pjesė altui ir fortepijonui „Iš paraštės“, kuri nuskambėjo tarsi sveikinimas šio vakaro jubiliatui R. Romoslauskui, ne tik puikiai atšventusiam savo muzikinės veiklos sukaktuves, bet ir suteikusiam paskatų trims žymiems lietuvių muzikos meistrams sukurti naujus opusus altui ir fortepijonui, išgirsti juos, įvertinti jų atlikimą, o klausytojams suprasti, kad daugiau nei trys dešimtys minučių muzikos nėra beprasmis laiko leidimas lynojantį sekmadienio pavakarį...