Žudymo mašina ir kitos istorijos

„Rojaus institutas“. 2001 m.

Šiuolaikinio meno muziejus Barselonoje (nejusti prieštaravimo pačiame institucijos pavadinime?) šį kartą pristatė populiariausios Kanados menininkų poros Janet Cardiff ir George’o Bureso Millerio instaliacijų rinktinę. Parodos pavadinimas „Žudymo mašina ir kitos istorijos“ kilo nuo pirmą kartą pristatomos „Žudymo mašinos“ instaliacijos, priverčiančios žiūrovą apibrėžti savo santykį su JAV vykdoma mirties bausme.

Tačiau mane labiau sudomino „kitos istorijos“. Veikiau ne sudomino, o įtraukė grynąja to žodžio prasme. Beveik visos menininkų instaliacijos kupinos tokių paveikių jutiminių ir emocinių „įkrovų“, jog reikia bent penkiolikos minučių nuslopinti pasklidusį jaudulį ir mėginti analizuoti patirtą reginį remiantis vėsiu protu ar asociatyviu mąstymu. Taigi sunkiausia dalis – nepasiduoti pirmiems įspūdžiams ar netikėtiems efektams. Po sėkmingai įvykdyto „atsitraukimo“ pamažu aiškėja menininkų strategijos kuriant šias istorijas.

Beveik visos rodomos instaliacijos – „Tamsusis baseinas“ („The Dark Pool“, 1995), „Teatras“ („Playhouse“, 1997), „Rojaus institutas“ („The paradise institute“, 2001) ir „Opera mažam kambariui“ („Opera for a Small Room“, 2005) – muziejaus salėse sukonstruotos įvairios dėžės, kuriose žiūrovas atsiduria haliucinacinėje tikrovėje.

„Tamsiajame baseine“ telpa krūva vienas su kitu mažai ką bendra turinčių daiktų, muzikinių aparatų, knygų, kilimų, kėdžių ir t.t., kurie nušviesti keliomis blankiomis elektros lemputėmis. Judėdama po šį kambarį aktyvuoji garso aparatūrą, iš kurios sklinda dialogų, pasakojimų, garsų nuotrupos. Vaikiškas balsas pasakoja istoriją apie tamsųjį baseiną – pažvelgus į jo vidurį žmonėms paaiškėja paslaptis. Prieinu nedidelį tamsaus baseino maketą su aplink pastatytų automobilių modeliais, laukiančiais žmogeliukais. Laukiu išaiškėjančios paslapties. Iš visos daiktų, garsų, tekstų košės pamažu lipdosi metapasakojimas, kuriame tikra patirtis pinasi su pasąmoningomis asociacijomis. „Norėjome sukurti atskirą erdvę galerijoje. Tai tarsi autorių kambarys, kuriame jie ilgai kažką tyrinėjo, ieškojo ir vėliau išnyko“, – rašo J. Cardiff. Patyrinėjusi instaliaciją dingau ir aš, atsistojau į ilgą eilę, nusidriekusią prie „Teatro“. Laukdama pasinaudojau proga pasiklausyti J. Cardiff ir mokslininko telefoninio pokalbio „Telefonas/Laikas“ („Telephone/Time“, 2004), kur jie šnekučiuojasi apie asmeninį žmogaus laiko suvokimą ir sąlyginį uniformuotą laiką. Būtent laiko ir ritmo suvokimas tampa kiekvienos instaliacijos „perskaitymo“ matu. Viešai pateiktas šis pokalbis prarado bet kokį privatumą, intymaus dviejų asmenų ryšio prigimtį.

Po gerų dvidešimties minučių patekau į „Teatrą“. Prie įėjimo į dėžę stovi pultelis su instrukcijomis ir ausinės. Užsidedi ausines, paspaudi mygtuką, lauki. Girdi atskubant moterį, ji atsiprašo už vėlavimą ir nusiveda tave pro dvigubą užuolaidų širmą į teatro salę. Ten „balkone“ stovi vieniša kėdė. Atsisėdi ir jauti, kad esi čia ne vienas. Čia visa salė šnabždasi ir kosčioja aplink tave. Scenoje pasirodo apkūni operos dainininkė. Uždainuoja, ir moteris šalia tavęs jau intymiai ir nervingai šnabžda į ausį. Solistė ima dainuoti kitą kūrinį, žmonių šnabždesys sustiprėja, „ji dainuoja ne tą kūrinį, – šnabžda man moteris, – ką ji daro?!“. Mėginu atskirti vaizdo projekciją, garso įrašą ir savo pačios fizinį būvį. Viskas susipynė. „Aš turiu eiti, kol neatvažiavo policija. Manęs laukia automobilis. Turbūt daugiau nebepasimatysim.“ Ji iššnara lauk. Lieku viena. Solistė nutyla. Plojimai. Pasidaviau ir tapau istorijos personažu. Galvoje įkyriai sukosi Davido Lyncho „Malholando kelias“, labiau „draivas“, kur tikrovė ir sapnas, ir svajonė tampa vienu abstrakčiu lydiniu, įtraukiančiu atsitiktines scenas.

„Rojaus institutas“, atstovavęs Kanadai 2001 m. Venecijos bienalėje, panašus savo struktūra: veiksmas vyksta uždaroje „dėžėje“, o garsai ausinėse pinasi su rodomais vaizdais bei menamo filmo dialogais. Žiūrovai susėda dviejų eilių kino teatre, kurio likusi dalis, matoma iš viršaus, sustiprina haliucinacinį pojūtį. Nespalvotas filmas sulydo noir, detektyvo, b-movie ir eksperimentinį žanrus. Žiūrint filmą menami žiūrovai ausinėse nuolat primena savo buvimą – traškina spragėsius, suskamba kažkieno mobilusis telefonas, kažkas vėluodamas veržiasi į savo vietą, nejučia pakeldamas tikrus sėdinčiuosius. Ir vėl šalia sėdinti moteris šnabžda į ausį: „Man atrodo, pamiršau išjungti viryklę“. Po kurio laiko: „Negaliu, per daug neramu. Einu namo patikrinti. Susitiksim po filmo.“ Tuo metu filmas pasidaro spalvotas, jame rodo liepsnojantį namą. Grėsmingas vyriškas balsas, ką tik skambėjęs ekrane, staiga pasigirsta tau už nugaros. Pereina šiurpulys. „Kaži kaip jai su ta virykle“, – pagalvoju. Ir susigėstu vėl įsitraukusi į garso, vaizdo ir atmosferos sukurtas pinkles ir pamiršusi, ką čia veikiu.

„Opera mažam kambariui“ fiziškai neįsileidžia žiūrovo į savo erdvę. Taip menininkai pabrėžia enigmatišką plokštelių kolekcininko gyvenimo uždarumą. Įsigiję milžinišką operos plokštelių koleciją iš paslaptingojo R. Dennehy, menininkai mėgino atkurti atmosferą, kurioje galėjo gyventi šis žmogus, suvokti kolekcionavimo prasmę ir surasti šio keisto pomėgio priežastis. Tamsus kambarys pilnas plokštelių bei patefonų, nematoma ranka keičia įrašus, apšvietimą, ir vis sutrinksi kuriame nors kampe. Lėtas vyriškas balsas iš gramofono padrikai pasakoja istoriją apie moterį, kurios jam tą vakarą nepavyko susitikti dėl nelaiku pasitaikiusio traukinio. Tamsioje muziejaus salėje šis kambarys atrodo uždaras ir intymus, tačiau visas šis uždarumas lengvai gali būti stebimas iš visų keturių kambario sienų. Jautiesi kažkaip nepatogiai, kaip ir „Telefono/Laiko“ atveju. Pažeidi kažkieno privatumą, tačiau smalsumas stipresnis nei pagarba. Instaliacijos finale balsas uždainuoja, ir sunkusis rokas užgula ausis, išsiveržia iš kambario, skamba aplink visoje salėje, blykčioja šviesos, ir pasijauti kažkokiame visiško beviltiškumo taške. Tikriausiai po tokios akimirkos nebelieka nieko kita, tik kolekcionuoti dramatiškų operų įrašus.

Garsas apsupa ir svaigina „Keturiasdešimties dalių motetas“ instaliacijoje. Muziejui priklausančioje koplyčioje įkurta instaliacija remiasi 1575 m. parašytu Thomo Tallio kūriniu, skirtu pašlovinti Elžbietos I gimimą. Garso kolonėlės, sustatytos ovaliai, aštuonios grupės po penkias, sukelia tokius vidinius virpesius, kad pasidaro net fiziškai silpna. Kiekviena kolonėlė prieš „uždainuodama“ savo partiją pasikalba su kolegomis, pasipraktikuoja, juokiasi ar tik šnopuoja. Gyvos-negyvos kolonėlės šlovina mirusios karalienės gimimą. Beje, muziejaus koplyčia taip pat jau senokai neatlieka religinių funkcijų, tačiau gotikiniai skliautai ir smailiaarkiai langai tampa neatskiriama instaliacijos dalimi, nors ir nesukonstruota pačių menininkų.

Parodoje parodyta 10 instaliacijų, tačiau visas sudėtinga aprašyti. Jos kuria atskiras istorijas su savitu laiku, ritmu ir personažais. Tačiau visose bent kartą sudalyvauja tas pats asmuo – žiūrovas, kuris nejučia pasuka istorijos eigą asmenine kryptimi.