Tęsiant pianistams palankų sezoną

Dmitrijus Baškirovas su studentais M. Raškovskio nuotr.

Vytautė Markeliūnienė: kovo 17 d. klausėmės neįprasto trigubo rečitalio, kuriame per tradicinį repertuarą atsivėrė trys individualybės, į pianizmo erdvę palydėtos ar tebelydimos to paties pedagogo – Karalienės Sofijos aukštosios muzikos mokyklos Madride profesoriaus Dmitrijaus Baškirovo, neseniai šventusio savo 75-metį, vis dar tebekoncertuojančio. Vakaro pradžioje kalbėdamas ir savo auklėtinius pristatydamas prof. D. Baškirovas prisipažino esąs despotiškas pedagogas, tačiau išgirdome visiškai skirtingos mąstysenos interpretatorius...

Edmundas Gedgaudas: Jie visiškai nepanašūs, tarsi būtų skirtingų pedagogų ugdyti. O juk esama jungčių, pirmiausia minėtinas jautrumas fortepijono garsams, pianistinė perfekcija. Kad ir apie ką muzika kalbėtų, šie dalykai – nepajudinami, kaip ir prasmės pajautimas, nepakantumas tuščiažodžiavimui. Sakytum – baškiroviška pagarba klausytojui.

V. M.: Arba dialogo su juo paieška. Pirmiausia išgirdome ispaną Claudio Martinezą Mehnerį, D. Baškirovo asistentą. Nestokojantį naratoriaus talento ir ypač baroko muzikoje suradusį neišsemiamą telkinį savo originaliai meninei fantazijai ir skoniui skleistis. Beje, interpretacinę erudiciją jis gilino grodamas dar ir altu, smuiku bei klavesinu.

E. G.: Jau pirmos J. S. Bacho Partitos D-dur dalies besiklausant aiškėja, kad šios muzikos ėmėsi labai daug apie ją ir epochos kontekstus išmanantis (tą minėjo ir jo pedagogas), tačiau erudiciją į kūrybos lygmenį keliantis menininkas. Tokia raiška yra būdinga tikriems kūrėjams. Pirmosios Partitos dalies energija, pasitelkus šiuolaikinio fortepijono garsų lobyną, sunkiai paaiškinamu būdu jungia juos su patetiška klavesino iškalba. Girdime ne tik oratorišką, laisvą slinktį, bet ir dar „kažką“, ką pridengia intriguojanti paslaptis. Primena klavesiną, bet jo neimituoja (čia ir glūdi paslaptis?). Subjektyviai ir ne menkiau taikliai suvoktas Bacho muzikos stilingumas. Humaniška, oru, didinga. Trys žodžiai, bet įžvalgūs interpretatoriai (kad ir į Bacho Pasijų prasmes įsiklausantys) juos vis kitaip įprasmina. Partita išjudino kontekstus, asociacijas. Pasijutau taip, tarsi būčiau ne vien ją, o nepalyginti daugiau Bacho muzikos išklausęs.

Kelis C. Debussy pirmojo tomo preliudus pradėjo „Burės“. Jas „aukojau“, kad apsiprasčiau, nes kaip tobulą, nepranokstamą jų interpretaciją esu pripažinęs Arturo Benedetti Michelangeli įrašus. Kad viskas bus kitaip, suvokiau išsyk. Ispanų pianistas pateikia ne medituoti kviečiantį paveikslą, o „apie kitką“ besikalbančius garsus – žavius, skausmingo ilgesio nepatyrusius. Asociacijų pažers kiti preliudai. Architektonikos pajautimas – tarsi atkeliavęs iš Bacho studijų. Ar ne jis taip pasigėrėtinai išskleidė „Fejerverką“ arba artino „Vakarų vėjo…“ pasakojimą dramatizmo ribų link?

V. M.: Kartais kūrybingai pajaustos skirtingų epochų sąšaukos lemia netikėtą rezultatą. Tuo tarpu prancūzas Davidas Kadouchas protarpiais priminė pantomimos artistą, panirusį į kuo charakteringesnių išraiškų paieškas įvairaus pobūdžio muzikoje. Tai paranku (tuo įsitikinome) taikliai atspindint D. Šostakovičiaus „Preliudų“ nuotaikas. Tačiau kai virtuoziškumu imama pernelyg mėgautis, išraiška gali susigiminiuoti su grimasa. Ir ji kartais pasklinda ne tik veide, bet ir visame kūne.

E. G.: Jau besiklausydamas L. van Beethoveno „Fantazijos“, op.-77, pagalvojau apie tvirtus „chrestomatiškai prancūziško“ pianizmo pagrindus. Apie savaip žavias jaunatviško (dar mažumėlę „vunderkindiško“) skambinimo apraiškas. Pianistas formuoja šiuolaikiškai įtaigaus virtuozo įvaizdį ir norėtųsi jam palinkėti, kad tą darydamas nepersistengtų, kad nepasuktų obuoliauti su komercijos kipšu. Tos draugystės išvengęs, pianistas atras naujų dingsčių brandinti F. Liszto variacijas Bacho choralo „Raudos, aimanos…“ tema, šiaip labai efektingai paskambintas. Mokantis pas D. Baškirovą tikrai verta naudotis reta galimybe siekti kažko nepalyginti svarbesnio už „efektmacherio“ perspektyvą. Juoba girdint, kaip puikiai pianistas yra įvaldęs „piešimo“ pagrindus – lengvi, tikslūs dvylikos Šostakovičiaus preliudų kontūrai. Bisui išgirdome „savitiksliam virtuoziškumui“ gal ir tinkamą Beethoveno „Įtūžį pametus grašį“ (Rondo G-dur, op. 129). Oho!

V. M.: Tenka pripažinti, kad „savitikslio virtuoziškumo“ skonis dažnokai linkęs užvaldyti jį išpuoselėjusius pianistus, ir ne tik jaunus, vos pradedančius savarankišką kelią. Žinoma, tai irgi galimybė (kiek ekstravagantiška, o kitąsyk ir arogantiška) surasti ryšį su publika, – tai juntame Vilniuje koncertuojant pianistui Denisui Macujevui, nors ir pripažįstame jo aukštąjį pilotažą. Vis dėlto ar tokio ryšio pakanka tvirtesniam saitui su atliekama muzika? Manding, būtent vertybinio santykio su ja poveikis išryškėjo mūsų aptariamo koncerto pabaigoje, kai skambino rusas Denisas Kožuchinas, neįprastai savo amžiui (21 metų) nepasidavęs įvaldytos puikios pianistinės technikos kerams, sutaurinęs virtuoziškumą, idant pasinertų į poetinių ištarmių versmes.

E. G.: Nebesistebėjau, kad instrumentas dar kitaip suskambo. Tai vis – magiškos Baškirovo pedagogikos vaisiai. Kitaip (slaviškai?) prisodrinti garsai, visur betgi išsaugant pianistinę eleganciją (kaip ji mums beregint šiandien nyksta!). Beethoveno „Dešimt variacijų Salieri tema“ – rafinuotų salonų dvelksmas, galantiška rimtis, nepamirštant žaismės žavesio. Ir jau šito kūrinio klausantis, girdint kaip reta turtingą atspalvių paletę, buvo nesunku nujausti, kad ir visai kitokia Karolio Szymanowskio muzika bus ne bet kaip prakalbinta („Variacijos originalia tema“, op. 10). Tokią ją – jaunatvišką, ano šimtmečio pradžios atmosfera alsuojančią – mes ir išgirdome. Fortepijono garsai „Variacijose“ lengvi, skaidrūs, labai palankūs protarpiais tirštokos faktūros klodams. Nelengvą kūrinį pianistas pavertė artėjančio pavasario dvelksmu, taip brangintu anuometinių dailininkų, literatų. Tada juk subrendo ir S. Rachmaninovo braižas, vėliau palyginti nedaug bepakitęs. Atlikdamas jo „Preliudus“ pianistas prabilo anaiptol ne vien sąskambių ir melodijų grožybėmis ar ritualiniu patosu. Kožuchinas geba kurti nepamirštamas „praregėjimo“ akimirkas. Tokie pianistai neįsilieja į „objektyvumui“ arba ekstravagancijoms nusilenkiančių virtuozų masę. Jie džiugiai ieško savo kelio ir vienas kitas jį atranda.

O kokių netikėtų, iš gelmių „šėtono laiptais“ išnyrančių, žaižaruojančių ar net tvilkančių (viršutinio registro skambesiai!) asociacijų kėlė G. Ligeti „Etiudas“! Jo besiklausydamas galvojau apie valiūkiškai transformuotas pedagogo inspiracijas. Ar Kožuchinas ne artimiausias jam savo prigimtimi, liepsningu sceniniu įkvėpimu, net lengva, skraja eisena ir laikysena prie instrumento?

V. M.: Ko gero, artimiausias. Ir sykiu savo pavasarišku amžiumi bei jau dabar taip subtiliai palydimos minties skrydžiu siunčiantis gražų lūkestį ateičiai.

Parengė Vytautė Markeliūnienė