Fotografija

Kas yra svarbu?

Projektas „Europos vertybės“

Eglė Deltuvaitė

iliustracija
Pepos Hristovos ekspozicija
J.Deltuvaitės nuotr.

Anot Ansgaro Wimmerio, Vokietijos Alfredo Toepferio fondo (ATF) valdybos nario, fondai turi galimybę iškelti aktualius klausimus ir nepriklausomai juos spręsti. Klausimas, o kartu ir baigiamosios projekto „Europos vertybės“ parodos pavadinimas „Kas yra svarbu?“ – tai kvietimas pamąstyti apie vertybių svarbą kasdieniame gyvenime ir asmeniniuose santykiuose. Kaip institucija, kuri aktyviai veikia visoje Europoje, ATF norėjo inicijuoti sienas peržengiančią diskusiją apie vertybių reikšmę tiek bendrai Europos, tiek atskirų jos narių kultūrai. Fotografinis tyrimas „Kas yra svarbu?“ (Was ist wichtig?) – viena iš projekto „Europos vertybės“ dalių, kurią ATF organizavo su prestižiniais „Deichtorhallen“ fotografijos namais (Hamburgas).

Verta pabrėžti, kad pati projekto idėja galbūt net nenoromis įgauna politinį atspalvį. Nagrinėti Europos vertybes Europos Sąjungos kontekste tikrai įdomu, bet ir nelengva, o ypač fotografinėmis priemonėmis.

Būtent „Deichtorhallen“ 2007 m. kovo 15 d. įspūdingai buvo atidaryta baigiamoji šio projekto paroda. Pats žymusis profesorius kolekcininkas F.C. Gundlachas stebėjosi pavydėtinoje ekspozicinėje erdvėje susirinkusių žmonių skaičiumi. Malonu ir tai, kad atidaryme apsilankė garbės konsulas Vokietijoje (Hamburgui) p. Hansas Friedrichas Saure.

Bet apie viską iš pradžių...

2006 m. ankstyvą pavasarį kviestinė žiuri, į kurią įėjo Camilla Brown (Londono fotografijos galerijos vyresnioji kuratorė), prof. F.C. Gundlachas (F.C. Gundlacho fondo ir fotografijos namų „Deichtorhallen“ steigėjas), Romualdas Požerskis (fotografas, dėstytojas, Lietuva), Ingo Taubhornas („Deichtorhallen“ fotografijos namų kuratorius), Thomas Weski (Miuncheno Meno namų vyriausiasis kuratorius) ir minėtas Ansgaras Wimmeris, iš visos Europos atrinko tris fotografus. Joanos Deltuvaitės (Lietuva), Andrew Lutzeno (Vokietija) bei Steveno Gillo (Didžioji Britanija) projektai ir turėjo pabandyti atsakyti į pagrindinį ATF iškeltą klausimą arba bent jį interpretuoti. (Deja, vėliau projekto tarptautiškumas nukentėjo, nes dėl griežtų sutarties sąlygų Londone gyvenantis fotografas atsisakė dalyvauti ir buvo pakeistas jau dešimt metų Vokietijoje gyvenančia bulgare Pepa Hristova.) Iki 2006 m. rudens fotografai keliavo po Europą ir bandė paaiškinti, matyt, pirmiausia sau, o jau po to ir Europai, kas yra svarbu ir kas gi tos Europos vertybės. Kita vertus, žinant ankstesnę autorių kūrybą, akivaizdu, kad pirmiausia jie vis dėlto laikėsi savo fotografavimo stiliaus, t.y. liko ištikimi sau ir projekto koncepciją derino prie savo kūrybos, o ne atvirkščiai.

Sunku įsivaizduoti skirtingesnius projektus-ekspozicijas, tačiau tai tapo vienu iš bendro tyrimo privalumų, kadangi tema buvo (iš)analizuota įvairiais aspektais. Kaip minėjo parodos kuratorius Ingo Taubhornas, tai, kad fotografinis tyrimas pateikė dviprasmiškus atsakymus, – visiškai normalu. Ne tik dėl to, kad Europa – be galo plati tema. Fotografija, kaip medija, tik retais atvejais gali būti daugiau nei priartėjimas prie realybės ir niekada nepateikia galutinio, baigiamojo vaizdo. Jo nuomone, tris autorius, nors ir skirtingus, vienija bendra pozicija: troškimas išsaugoti žmogaus garbę ir padaryti matomą jų pažeidžiamumą.

Andrew Lutzeno (g. 1963 m.) fotografinio projekto „Perimetras“ objektas – Europos pasienio regionai (drįsčiau teigti, kad pastaruoju metu tai ypač populiari ir dažnai pasitaikanti fotografijos tema). Baigiamojoje parodoje buvo galima pamatyti fotografijas iš Melijos (Ispanija), Palermo (Italija), Narvos (Estija) ir rytinės Turkijos sienos regiono. Pagrindiniais objektais tampa vidaus pasienio eismo, legalios ir nelegalios migracijos, religijos motyvai. Vertinant Andrew darbus kaip fotografijų seriją, iš karto į akis krinta jos nevientisumas tiek paties objekto pasirinkimo, tiek fotografavimo stilistikos aspektu. Kita vertus, vartant ankstesnių serijų albumus, tampa akivaizdu, kad tai ir yra skiriamasis autoriaus bruožas, kuriuo vokiečiai itin žavisi. Beje, pats fotografas, kalbėdamas apie savo darbus, išreiškė norą, kad į jo projektą nebūtų žiūrima kaip į žurnalistinę apžvalgą ar detalų esamų sąlygų tyrimą. Andrew tai traktuoja kaip tikrą ekskursiją nuo Europos identiteto centro iki pačių tolimiausių jo kampelių, kaip sunkiai klasifikuotiną vaizdų seką, panašią į filmą.

Andrew fotografinis vaizdas dažnai „išplaukęs“, nekonkretus, žaidžiama su ilgu išlaikymu ir panašiai, o Pepos Hristovos (g. 1977 m.) darbai – daugiausia kaimo vietovių vaizdai ir portretai. Jos projekto idėja – iš arčiau pažvelgti į musulmonų mažumą Bulgarijoje būtent tikėjimo, religijos požiūriu, iš naujo atrasti tuos žmones, išnagrinėti jų skiriamuosius bruožus, religiją ir atskleisti jų supratimą. Įvairių švenčių, vestuvių, apipjaustymo ceremonijų metu darytose fotografijose juntama suvargusi kaimelių kasdienybė, matyti skurdūs būstai, dažnai liūdni veidai. Pepos teigimu, ten musulmonų gyvenimas tarsi atskirtas nuo išorinio pasaulio. Norėdama iki galo išnagrinėti temą, autorė nutarė aplankyti ir į Turkiją emigravusius musulmonus. Būtent iš Turkijos yra didžioji dauguma portretų žmonių, kurie taip ir nepritapo prie naujos aplinkos. Žvelgiant į Pepos nuotraukas, ypač portretus, galima pastebėti tendencingą šviesos ruožo kryptį, kuri ir tampa išskirtiniu akcentu. Šviesa visada nukreipta į žmogaus veidą, o nuleistos akys ir tamsesni fonai aplinkui išryškina tai, kas svarbiausia – veido išraišką. Fotografijose atsispindi autorės nuomonė, kad musulmonų bendruomenė – vis dar paslaptinga Europos visuomenės dalis, gyvenanti pagal visiškai kitokią vertybių sistemą.

iliustracija
Joana Deltuvaitė. „Amsterdamas“.
Iš serijos „Skvoterių namai“. 2006 m.

Iš tiesų projekto „atsakymas“ – tai daugiau asmeninio fotografų požiūrio į vertybes suma, susikirsdamos jos suponuoja ir galimą bendrą rezultatą. Asmeninės autorių vertybės tiesiogiai reflektuoja su jų projekto objektais. Paklausti apie svarbiausias asmenines vertybes, Andrew paminėjo pagarbą, Pepa – tikėjimą, o Joana – toleranciją ir tarpusavio supratimą...

Kas yra svarbu? Lietuva

Pasirinkusi gana netradicinę temą – Europos skvotus, Joana Deltuvaitė atsakymo į klausimą „Kas yra svarbu?“ ieškojo bene uždariausiose Europos bendruomenėse. Jos fotografijose į vientisą seriją įsilieja Londono, Amsterdamo ir Berlyno skvotų buitis.

Laikydamasi nuomonės, kad autoriaus pozicija paprastai visada įdomesnė už žiūrovo iš šalies, pateikiu sutrumpintą ištrauką iš pačios fotografės pasakojimo apie projekto eigą:

„Svarbiausias šio projekto tikslas buvo atskleisti Europos vertybes. Fotografuojant skvotus, jų buitį, mane mažiausiai domino skvoterių kultūros politiniai niuansai, jų „kova“ su policija ir miestų valdžia. Svarbiausia man buvo atsakyti į klausimą, ar ši kultūra su nerašytais savais įstatymais, tapatumu, buities apibrėžtumu galioja visuose miestuose, šiuo atveju Londone, Berlyne ir Amsterdame. T. y. ar konkreti valstybė, kurioje egzistuoja skvotas, veikia jo vidinius ir išorinius bruožus.

Svarbu atkreipti dėmesį, kad negaliu kalbėti apie visus skvotus ir juose gyvenančius žmones, nes jie labai skiriasi savo gyvenimo būdu, vertybėmis ir pan. Kita vertus, man pasisekė patekti į tuos skvotus, kurie iš tiesų atstovauja „tikrajai“ tokio gyvenimo būdo ideologijai. Įdomu ir tai, kad aš buvau fotografė, t. y. stebėtoja iš šalies, ir tai projektą užklojo dar vienu požiūrių ir vertybių sluoksniu. Stebėjau ne aktyvųjį skvoterių gyvenimą, o jų gyvenamąją aplinką. Neklausiau, kodėl jie taip gyvena, klausiau, kaip jie gyvena.

Skvotai dėl savo uždarumo tampa mistiniu miestų objektu, o atsižvelgiant į tai, kad paskutinis skvotas Lietuvoje buvo uždarytas prieš kelerius metus, buvo itin įdomu palyginti mano susikurtą įvaizdį ir realią Europos situaciją.

Tikriausiai kyla klausimas, kodėl „Europos vertybių“ projekte kalba pakrypo skvotų link? Mano nuomone, skvotai (tie, kurie nėra susiję su prievartine nelegalia veikla) yra Europos vertybė ir, deja, sparčiai nyksta. Tolerancija kitam, kitokiam ir supratimas – svarbiausios šių laikų vertybės, kurias puoselėja skvoterių kultūra. Jie – tarsi valstybė valstybėje, bendruomenė bendruomenėje, dažnai nepastebima ir užmirštama. Suprantu politinius ir socialinius tokio reiškinio padarinius, bet, žvelgiant apolitiškai, norėtųsi, kad ši kultūra išliktų, t. y. nebūtų draudžiama. Kad būtų palikta teisė rinktis...

Tuo tarpu Europoje pastebima, kad skvotai, ypač pirminiu savo pavidalu, nyksta. Jie jau moka simboliškus mokesčius valstybei, rengia kultūrinius, socialinius, edukacinius, kartais politinius renginius. Kaip minėjau, skvotai tampa vis uždaresni. Dauguma iš jų – visiškai uždara, save izoliavusi bendruomenė, į kurią patekti svetimam žmogui visiškai neįmanoma. Ne kartą teko stovėti prie skvoto vartų ir bandyti įtikinti, kad nesu iš savivaldybės ar laikraščio. Tai natūrali baimė būti pastebėtiems, užfiksuotiems ir išviešintiems...

Man skvotas – vertas dėmesio ir architektūros požiūriu: kai kurie taip įsilieję į bendrą miesto aplinką, prisidengę gamta, kad praeidamas niekada net nepagalvotum, jog tai – skvotų kultūros židinys. Tačiau yra skvotų, kurie savo fasadu primena tapybos darbus, tiksliau, grafitų šedevrus. Tai dažniausiai „centriniai“ skvotai, arba, kitaip tariant, „skvotų skvotai“, bet į tokius pastatus žmogus ir net valdžios struktūros nebepatenka. Tai lyg šiuolaikinės miestų tvirtovės. Bent jau Amsterdame, norint „užskvotuoti“ naują namą, būtinas centrinio skvoto leidimas... Vėlgi – skvotų kultūra turi savus įstatymus, taisykles ir... hierarchiją.

Skvoto vidus paprastai primena bendrabutį. Beveik kiekvienas turi savo kambarį, kuriame gyvena po vieną, poromis ar net šeimomis. O daugelio kambarių jaukumu ir apstatymu galima tik žavėtis. Man, kaip fotografei, ir buvo įdomiausias jų susikurtos aplinkos vaizdas ir specifika. Daugeliui kyla klausimas, kodėl nefotografuoju žmonių, bet aš visada buvau buities fotografė – mane labiausiai domina kasdieniška žmogaus aplinka. Man įdomiau stebėti detales, daiktus, jų išdėstymą, spalvas – taip pradedi nesąmoningai kurti ir tos aplinkos savininką. Fotografuojant skvotus, dažniausiai būdavo taip, kad susipažinusi su namo gyventojais ir su jais pabendravusi palikdavau patalpą (paprastai bendrą virtuvę), kurioje jie tradiciškai rinkdavosi po darbų, ir pasiėmusi fotoaparatą eidavau fotografuoti jų kambarių...“