Vienas iš jų

Mano mėgstamiausias literatūrinis herojus yra Johno Le Carré romanuose nuolat pasirodantis britų žvalgybininkas Džordžas Smailis. Tai savaip tragiškas personažas: būdamas sudėtingų šnipų operacijų ir intrigų meistras, funkcionuodamas nuolat įvairiausių kompromisų iš žmogaus reikalaujančioje žvalgybos mašinoje, Smailis siekia išsaugoti savo orumą ir neatsisakyti moralės principų. Smailis neapsaugotas nuo išdavysčių ir pralaimėjimų, tačiau rašytojas neatskiria savo herojaus pralaimėjimo ir jo moralinės pergalės. Tas dviprasmiškumas žymi visą Smailio gyvenimą. Ko gero, Le Carré pirmasis taip tiksliai atskleidė žmogaus principus žlugdančią žvalgybos sistemą. Kaip ir kiekviena uždara ir slapta sistema, ji žadina masių smalsumą, todėl atsiranda masinės kultūros dėsniams pritaikyta jos mitologija, kurios viršūnėje – visagalis šnipas (arba visagalis išdavikas). (Beje, šia mitologija ir iš jos kylančiu teatralizavimu naudojamasi ir rutuliojant mūsų akyse jau beveik metus vykstančią lietuvių saugumo dramą.) Smailis yra visiška populiariausio masinės kultūros personažo Džeimso Bondo priešingybė – nepastebimas, kupinas skrupulų, pasitikintis savo protu, o ne fizinėmis galiomis.

Nepasitikėjimo niekuo prisodrintą Le Carré romanų atmosferą prisiminiau žiūrėdama Roberto De Niro filmą „Patikimas piemuo“ („The Good Shepard“, JAV, 2006). Filmo herojus Edvardas Vilsonas iš pradžių taip pat primena Smailį: jaunas idealistas nusprendžia pasišvęsti savo tėvynei, ginti jos idealus ir kovoti su jos priešais. Tačiau netrukus tas panašumas pradeda nykti, nes De Niro ir scenaristas Ericas Rothas („Forestas Gampas“, „Miunchenas“) iškėlė sau kitą uždavinį: Edvardo Vilsono likimas jiems padeda atskleisti 30 vienos galingiausių JAV ir pasaulio institucijų, Centrinės žvalgybos valdybos (CŽV), istorijos metų – nuo 4-ojo dešimtmečio, kai buvo nuspręsti ją įkurti, iki 1961-ųjų, kai CŽV patyrė triuškinantį pralaimėjimą Kuboje. Todėl visiškai nesutinku su filmo kritikais, kurie pabrėžia „Patikimo piemens“ ištęstumą ar net vangumą. De Niro bando atkurti klasikinio epinio pasakojimo formulę, kai labai svarbu perteikti talpias laiko detales, gausių personažų likimo vingius ir permainas, suformuluoti apibendrintą pranešimą, kuri, beje, atsispindi ir bibliškai skambančiame originaliame filmo pavadinime. Juokinga būtų kaltinti De Niro veiksmo įtampos ar montažo neišmanymu. Neskubri pasakojimo tėkmė skatina į jį pasinerti ir kartu su personažu išgyventi visiško jo pralaimėjimo istoriją. Nes Edvardas Vilsonas pralaimi ir kaip žmogus, ir kaip intelektualas, ir kaip vyras, ir kaip tėvas. Jis pasiaukoja sistemai, kuri, pasirodo, naikina viską, net savo kūrėjus.

Mattas Damonas tiksliai suvaidino elitinio Jeilio universiteto studento tapimą žvalgybos asu: poeziją tyrinėjantis intelektualas apsiima šnipinėti savo mylimą dėstytoją, kuris neabejingas fašizmui. Vėliau tas idealizmas atveda Vilsoną į karo metų Londoną, kur jis gauna pirmas žiaurumo ir melo pamokas. Dar vėliau, jau pokario Vokietijoje, jis akis į akį susiduria su būsimais šaltojo karo priešais. Patirtis kaupiasi tarsi ir nepastebimai, bet būtent ji paverčia Vilsoną šaltu profesionalu, kruopščiai apskaičiuojančiu kiekvieną priešo ėjimą, kiekvieną provokaciją. Pareigingasis Vilsonas priverstas vesti jo kūdikio besilaukiančią gražuolę (Angelina Jolie), tačiau taip ir nepatiria šeimyninio gyvenimo, meilės, tėvystės malonumų, nes darbas CŽV įtraukia kaip narkotikas. Pareiga, ištikimybė idealams taip pat yra narkotikas. Jis toks svaigus, kad Vilsonas, regis, ir pats nesuvokia, kada įvyko tas lūžis, kai jis ėmė tarnauti melui ir jį kurti. Damonas priverčia savo herojų taip pat nepastebimai keistis ir fiziškai – jis tarsi ir nesensta, bet darosi vis šaltesnis, vis formalesnis, vis aiškiau apibrėžiantis savo gyvenimo erdvę, kurioje galiausiai nebelieka vietos jausmams, nuoširdumui, žmogiškoms reakcijoms. Tą ir taip ankštą erdvę vis labiau ima užpildyti įtarumas, kuris, beje, persmelkia ir žiūrovus: įtartinas atrodo kiekvienas personažas. Matyt, tai ir paaiškina vieną didžiausių Vilsono pralaimėjimų, kai tikrą perbėgėlį jis palaiko KGB agentu. Personažo vidinę degradaciją filmo kūrėjai pabrėžia ir detalėmis: Vilsono susidomėjimas poezija, jos sukuriama vidinė erdvė travestuojama iki jo pomėgio – laivų butelyje. Vidinė erdvė tarsi susiklendžia iki butelio tuštumos, į kurią Vilsonas įspraudžia savo svajonių laivus. Panašiai plėtojamos ir kitų personažų, net visai epizodinių, kuriuos suvaidino Alecas Baldwinas, Tammy Blanchard, Billy Crudupas, Williamas Hurtas, Martina Gedeck, Johnas Turturro, pats Robertas De Niro, linijos, tad šiųmečio Berlyno kino festivalio prizas aktorių ansambliui tikrai neatrodo atsitiktinis.

Festivalio spaudos konferencijoje De Niro neišsižadėjo minties tęsti Vilsono istoriją iki pat mūsų dienų. „Patikimas piemuo“ baigiasi Kiaulių įlankos katastrofa ir asmenine Vilsono drama. Jis suvokia savo pasiaukojimo beprasmybę. Ko gero, kaip ir Smailis romane „Garbingas mokinys“ („The Honourable Schoolboy“), Vilsonas galėtų pasakyti: „Dabar žinau tik tiek, kad išmokau interpretuoti visą pasaulį sąmokslo kategorijomis. Tuo kalaviju kariavau pats ir dabar, kai žvelgiu aplink, matau, kad nuo to kalavijo ir žūsiu. Žmonės, kurie yra šalia, man kelia siaubą, bet juk esu vienas iš jų. Jei jie kirs į nugarą, tai bent jau bus man lygių žmonių sprendimas.“