Sakęs tiesą mene ir gyvenime

Šį pavasarį būtume šventę prof. Raimundo Katiliaus (1947–2000) 60 metų jubiliejų. Maestro atminti dukters Raimondos Katiliūtės ir mokinių iniciatyva kovo 14 d. buvo surengtas vakaras Rotušėje, kovo 16 d. įvyko vakaras Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Didžiojoje salėje, kur koncertavo smuikininkė Rasa Vosyliūtė (R. Katiliaus klasės absolventė), R. Šerveniko diriguojamas Lietuvos kamerinis orkestras ir akademijos studentai: smuikininkai A. Doveikaitė, I. Paukštytė, R. Žukauskaitė, T. Žukauskas. Minčių, prisiminimų apie Maestro pastaruoju metu ne kartą girdėjome ir Lietuvos radijo laidose, kuriose skambėjo jo griežiamos muzikos įrašai.

Kovo 16 diena – tikrasis smuikininko R.Katiliaus gimtadienis. Jau septinti metai jį švenčiame Maestro tiesiogiai nedalyvaujant. Tačiau kiekvieni metai tik patvirtina jo kūrybinio skrydžio prasmę. Patvirtina, kad nereikia giliai raustis atmintyje, idant sugrįžtų jo meninių idėjų pavidalai, jo griežiamos muzikos vaizdiniai, įspūdingas repertuaras ir tiesiog šio žmogaus gyvybingu-

mas – visa tai ir šiandien su mumis. Yra daug vertybių, kurias Maestro mums paliko amžiams; tačiau kai ko ir labai pasigendame – tikriausiai to, ką kasdienybei tesugeba suteikti ryškūs žmonės, kaitrios asmenybės, nepažįstančios abejingumo, vengiančios aptakių, diplomatiškų frazių ir drungno ryšio su kitais žmonėmis, keliančios sau ir kitiems maksimalistinius reikalavimus. Neretai pasigendame ne tik Maestro sugrotų koncertų įkarščio, ekspresijos, bet ir jo esybę liudijančių gyvų žodžių, taupių ir taiklių sakinių ir nesumeluoto įsitikinimo. Štai keletas atmintyje aidinčių R. Katiliaus minčių.

„Menas nebūna be moralinių principų, net ir pats abstrakčiausias. Menininkas kūriniu išsako savo tiesą. Tik vadovaudamasis savo tiesa menininkas gali kai ką pasiekti. Aišku, gali ir suklysti.“

„Bet kuri kūrybinė profesija yra kaip tas horizontas, tas nepasiekiamas kraštas, kurio privalai kasdien siekti. Nes jei tu pasieksi, kas yra užbrėžta, būsi žlugęs.“

„Aš įsivaizduoju, kad menininko, kaip ir piliečio, misija – nebijoti sakyti tiesos ir mene, ir gyvenime. Išlikti sąžiningam. Ir pasistengti nebūti nupirktam už tris grašius.“

„Kiekviena mano gyvenimo diena yra pasiruošimas kitam koncertui.“

„Mokiniai – mano gyvenimo dalis. Jie – mano draugai, priešai, kolegos. Jie yra tai, kuo gyvenu. Gyvenimas labai sudėtingas dalykas, įvairiausios konfliktinės ar kitokios situacijos eina ir praeina, tačiau mokytojas ir mokinys lieka tol, kol mes gyvename šioje žemėje.“

Pastaroji frazė skatina prisiminti, kad ir pats R. Katilius giliai suvokė Mokytojų reikšmę savo gyvenime. Ir daugeliui metų prabėgus, įvairiuose interviu, pokalbiuose Maestro su pagarba tardavo Emilijos Pilotaitės-Armonienės, Aleksandro Livonto ar Igorio Bezrodno vardus, savo vėlesniais laimėjimais niekuomet nesistengė jų nustelbti ar jais suabejoti. Šią savybę, regis, perėmė ir R. Katiliaus mokiniai, studentai, kuriems jų specialybės pedagogo pavardė ir pati asmenybė tapo nenuginčijama vertybe, nors, žinoma, gal ir ne visiems pasisekdavo adekvačiai atsiliepti į jo pedagogikos taisyklių retoriką, į jo disciplinos reikalavimus.

Ne tik R. Katiliaus pagrota muzika, bet ir jo specialybės klasė, kurioje mokėsi 60 mokinių, yra dvasinis Maestro palikimas mums. Ir šiandien galime tik stebėtis, matydami tą įvairaus amžiaus smuikininkų „katilišką“ bendruomenę, suvienytą meilės ir pagarbos savo pedagogui, noro išsaugoti R. Katiliaus laikų atmosferą, ko gero, puikiai suvokiant, kad pasiekti šio smuikininko ir pedagogo veiklos horizontą labai nelengva. Visiems jiems norėtųsi palinkėti didžiausios sėkmės ir neblėstančios energijos tęsiant Maestro epochą. Savotiškais R. Katiliaus mokiniais galėtume laikyti ir jo scenos partnerių būrį – pianistus, dirigentus, kamerinių ansamblių muzikantus, kurių veikla vienaip ar kitaip liko palytėta Maestro meninių vaizdinių autentiškumo, jo žmogiško bendravimo spindulių ir kitokių vertingos patirties impulsų.

Ketvirtį amžiaus trukusi R. Katiliaus veikla tapo ir vienu svarbiausių mūsų muzikinės kultūros liudijimų. Tenka pripažinti, kad šiandien nedaug terasime tokių nuoširdžiai entuziastingų, universalių, tokios meninės įtaigos kupinų atlikėjų, kurie savo koncertais būtų linkę ne tik plėsti individualią kūrybinę biografiją, bet ir skatintų naujos muzikos smuikui radimąsi, rūpintųsi jos redagavimu, premjeromis, visaverčiu gyvavimu. Ir šiandien daugelis lietuvių kompozitorių opusų smuikui mums neatsiejami nuo R. Katiliaus muzikinės artikuliacijos, jo interpretacinės kalbėsenos, kurios sukurti meniniai vaizdiniai įsirėžę atmintin kaip sunkiai pralenkiami etalonai.

Šis tolydžio degantis menininkas, ypatingos kaitros pedagogas, sąžiningas, tiesus, valingas, kategoriškas, bet sykiu ir atidus, švelnus, draugiškas žmogus sugebėjo savo bendraminčių aplinkoje sukurti savotišką dvasinio saugumo lauką, jausdamas pareigą ir rasdamas laiko padėti, pastiprinti ar nuoširdžiai pasidžiaugti. Ir ne tik profesinėje srityje, bet ir žmogiškoje kasdienybėje. Tad staigi Maestro netektis mums nebuvo vien to dramatiško momento išgyvenimas. Dar ilgai jutome ir tebejaučiame, kad 2000-ųjų balandžio 4 dieną netekome ypač svarbaus savo, kaip muzikų, šeimos nario. Dar daugiau – R. Katiliaus pavardė peržengė siauros profesinės bendruomenės slenkstį ir tapo kone ryškiausiu lietuvių interpretacinės kultūros simboliu, nes jo muzikavimas buvo branginamas įvairių kartų ir profesijų publikos, gebėjo įtraukti ir eilinį klausytoją, suteikti kūrybinių impulsų dailininkams, poetams, publicistams.

Šiandien minėdami R. Katiliaus jubiliejų ir prisimindami jo gyvenimo metus tegalime stebėtis ir gėrėtis tuo nepaprastai intensyviu Maestro kūrybos ir darbo tempu, kurio akivaizdoje nutrūko žemiškoji būtis, tačiau su mumis tebegyvuoja jos dvasinis turinys. R. Katiliaus sugrotos muzikos įrašai ir iš jų sklindanti kūrybos versmė – tai didžiulis atlikėjo meno lobynas, šviečiantis individualia raiška. Šį lobyną privalome nepaprastai branginti ir juo rūpintis, kaip viena svarbiausių mūsų tautinės profesionalios muzikinės kultūros vertybių.