Kino pavasaris

Katarsis yra iliuzija

Režisieriaus komentaras

iliustracija
Park Chan-wook

Vienas originaliausių šiųmečio „Kino pavasario“ filmų – Pietų Korėjos režisieriaus Park Chan-wooko „Užuojauta Keršto poniai“. Tai trečioji šio režisieriaus keršto trilogijos dalis. 2002 m. jis sukūrė „Simpatijas Keršto ponui“ („Sympathy for Mr. Vengeance“), 2003-iaisiais – Kanuose apdovanotą „Senį“ („Old Boy“). Trečiosios dalies herojė išeina iš kalėjimo, kur praleido 13 metų. Moteris trokšta atkeršyti ją išdavusiam mokytojui, kuris apkaltino ją nepadarytu nusikaltimu.

Filme „Užuojauta Keršto poniai“ mažiau drastiškų scenų nei ankstenėse trilogijos dalyse. Kodėl?

Filmo herojė pirmiausia ieško atgailos ir išganymo. Mažiausiai ją domina pats keršto aktas. Pirmoji trilogijos dalis pasakojo apie yrančius artimiausių žmonių ryšius, „Senis“ atskleidė įkalinimo pragarą, paskutinę dalį pavadinčiau pasakojimu apie atpirkimą, desperatišką bandymą išsaugoti savo sielą. Herojės kerštas yra jos pralaimėjimas. Laikinas nevilties nuraminimas nepakeičia įvykių eigos. Keršytoja turi gyventi su praeities dėme ir tampa savo keršto auka. Už savo poelgį ji mokės visą likusį gyvenimą.

Ko gero, filme neatsitiktinai svarbus moteriškasis pradas. Ankstesniuose Jūsų filmuose keršijo vyrai...

Nusprendžiau atsisakyti vyriško keršto, t. y. agresyvios, žiaurios, ties prievartos aktu, kankinimais susitelkusios jo versijos. Moterys yra paslaptingesnės ir nenumanomos, tuo jos ir žavi. Pagrindinę heroję Geum-ja suvaidinusi Lee Yeong-ae yra tarsi angelo ir velnio, saldybės, nekaltumo ir klastos mišinys. Žaviuosi aktore, nes jai pavyko išlaikyti tą nuoseklų dviprasmiškumą. Ji pasipriešino kino ir televizijos suformuotam savo, kaip subtilios merginos iš gerų namų, įvaizdžiui.

Geum-ja turi savo amerikietišką atitikmenį Quentino Tarantino filme „Nužudyti Bilą“...

Matyt, nepavyks išvengti ir tokių asociacijų. Tačiau požiūris į prievartą mano filmuose visiškai skiriasi nuo holivudinių veiksmo filmų. Ten įvykdęs kerštą herojus pajunta palengvėjimą. Mano filmuose po trumpo pasitenkinimo jausmo atsiranda kančia. Katarsis yra iliuzija.

Jūsų filmų negali suprasti iki galo nežinodamas politikos ir prievartos pažymėtos kruvinos Pietų Korėjos istorijos. Beje, tai tinka ir visam korėjiečių kinui...

Tačiau aš nekuriu korėjietiškų filmų. Kuriu savo filmus. Ir tik apie juos galiu kalbėti. Tikrai, žiūrovai gali rasti juose ir politinį užsiangažavimą, nors tai niekad nebuvo mano tikslas. Vienas pirmųjų didesnio pasisekimo sulaukusių mano filmų buvo „Bendroji saugumo zona“. Tai karinis nuotykių filmas, kurio veiksmą nukėliau į pasienio zoną, vadinamąją niekieno žemę tarp karo padalytų Šiaurės ir Pietų Korėjų. Ten kasdien vykdavo politinės provokacijos. Labai aiškiai apibrėžta vieta man buvo geriausias tragiško Korėjos tautos padalijimo būsenos fonas.

Esate opozicinio „386 judėjimo“ narys. Šis judėjimas jungia Korėjos kinematografininkus, besipriešinančius vyriausybės kultūros politikai, skatinančiai holivudinį kiną nacionalinės produkcijos sąskaita. Tačiau Jūsų įkvėpimo šaltinis yra amerikietiška populiarioji kultūra.

Pagrindinė kino tema yra kerštas. Amerikiečiai juo grindė visą savo mitologiją – ar tai vesternai, ar gangsterių filmai, ar šiuolaikinis veiksmo kinas. Dabar jie nori kurti mano „Senio“ perdirbinį. Skolinimasis yra abipusis. Aš stengiuosi sujungti žanrinio, populiaraus kino profesionalumą ir individualias meninės išraiškos priemones bei filosofiją. Mano filmuose nebūna tokio atpirkimo, kokį rodo Holivudo filmai. Mano kitoks požiūris į kerštą ir atleidimą. Nesirengiu nieko kopijuoti, nors mėgstu Lyncho siurrealizmą ir juodąjį Tarantino humorą. Man taip pat svarbi didžioji europietiškoji kino ir teatro tradicija: Sofoklis, Shakespeare‘as, Kafka, Dostojevskis, Balzacas, Zola.

Jūs šaipotės iš žiūrovų įpročių, bandote jų psichinę ištvermę.

Ieškantiems malonių įspūdžių ir gražių vaizdelių siūlau važiuoti į kurortą. Jau pripratau, kad žiūrovai pastebi mano filmuose daugiau drastiškų scenų, nei jų yra iš tikrųjų. Pavyzdžiui, garsioji „Senio“ scena, kai Dae-su nusipjauna liežuvį. Kamera stebi aktoriaus akis, paskui – jo rankas. Liežuvio nupjovimo akimirkos nepamatome. Tačiau dauguma žiūrovų bijo to, ką netrukus tikisi pamatyti. Jie įjungia savo apsaugos mechanizmus ir nusisuka arba užsimerkia. To gana, kad jie patikėtų matę tą makabrišką aktą.

Pagal „Film“ parengė Kora Ročkienė