Tėvas ir sūnus

Būti mažo miestelio gydytojo sūnumi – didelis išbandymas. Gydytoją visi gerbia, vaiką visi stebi. Esi nuolat lyginamas su tėvu, tikrinamas, kritikuojamas, apkalbamas. Prie to niekad nepasibaigsiančio išbandymo prisideda ir patys tėvai: turi neapvilti jų lūkesčių ir būti gyvas gero elgesio pavyzdys. Dažniausiai visa tai baigiasi maištu. Maištu prieš mažą miestelį, kuriame laikas tarsi sustojo, prieš tėvus, kurių idealai ir kartu prisitaikymas prie realybės sukelia įniršį, prieš save – tokį, koks niekad nebūsi. Maištas yra visada teisiamas. Ir dažniausiai nuteisiamas griežčiausia bausme.

Todėl visai nesvarbu, kokį baisų nusikaltimą padarė Mariaus Ivaškevičiaus filmo „Mano tėvas“ herojus. Jo didžiausias nusikaltimas – būti sūnumi. Be abejo, tai – sapno logika. Savo sapną Ivaškevičius ir perkėlė į filmą. Jau prieš gerus šimtą metų senelis Freudas mums pasakė, kad sapno kelias – pats tiesiausias, jei nori pasiekti slaptus troškimus, susidoroti su neįveiktais konfliktais, pasaulio iššūkiais, kompleksais. Freudas taip pat sakė, kad sapnas turi daugybę nesąmoningų reikšmių. Kiekvienas filmas dažniausiai taip pat. Be abejo, Ivaškevičiaus filmą „Mano tėvas“ lengviausia būtų interpretuoti pasitelkus froidišką schemą. Tačiau vaidybiniame kine debiutuojantis režisierius (jis ir scenarijaus autorius) ir pats, regis, neslepia, kad tai jam neįdomu ir pernelyg paprasta. Jam daug įdomiau tai, kas vyksta tarp tėvo ir sūnaus – paslaptingoji jų santykių alchemija. Todėl, nepaisant viso psichoanalitinio ir postmodernistinio anturažo (be to niekaip neapsieisi), Ivaškevičiaus filmas stebina neįtikėtinai šilta ir, sakyčiau, net idiliška intonacija. Paskutines kartu leidžiamas antrankių surakintų tėvo ir sūnaus dienas gaubia laimės ir išsipildymo pojūtis, kurį dar labiau pabrėžia idiliški vasaros peizažai, šilta saulės šviesa, švelnus kadrą nuolat užpildantis rūkas. Jų bendravimas – tarsi sugrįžimas į vaikystę. Surakinti antrankiais tėvas ir sūnus kartu žaidžia futbolą, periasi pirtyje, maudosi ežere. Net ironijos persmelkta scena, kai kavinėje tėvas kartu su šeimininke aptaria būsimų šermenų valgiaraštį, baigiasi saldžiais ledinukais ir vaikyste dvelkiančiais Laimio Vilkončiaus dainos garsiais. Ivaškevičius neslepia savo atlaidaus požiūrio į lietuvišką skonį ir grožio supratimą. Tačiau jis akivaizdžiai nori atsiriboti nuo atvirukinio ir savaip ideologizuoto lietuviškumo, galinčio suteikti filmui nepageidautiną atspalvį. Todėl Ivaškevičius pasirenka erdvę, kurioje to „lietuviškumo“ liko nedaug: apgriuvęs dvaras, „cukrinis“ miestelio centras, labiau Raimondo Vabalo sukurtų Grošijos ir Centijos („Marš marš tra-ta-ta!”) uniformas primenantys policininkai nelabai ką turi bendra su rūpintojėlių ir koplytstulpių Lietuva. (Gal sapnuose esame tikri europiečiai?) Sąlygiška erdvė filmui būtina, antraip jis pernelyg greit nugrims į akivaizdžias ir šiuo atveju nereikalingas asociacijas. Deja, režisieriui tai ne visąlaik pavyksta išsaugoti – turiu omenyje pernelyg įprastą lietuvių kinui masuotę. Jos personažai-karikatūros pernelyg mėgėjiški tokiam sąlygiškam pasakojimui.

Perkeldamas visą filmo veiksmą į sąlygišką sapno erdvę, režisierius smarkiai rizikavo. Pasakojimo sąlygiškumas tapo rimtu išbandymu ne vienam brandžiam kūrėjui, juolab kad rašytojas ir dramaturgas Ivaškevičius prieš tai išmėgino savo jėgas tik dokumentiniame kine. Ivaškevičiui tas sąlygiškumas dar ir leidžia pabrėžti kasdienybės absurdą, nors iš operatoriaus Bo Randulffo buvo galima pareikalauti ir daugiau. Bet, žinoma, pirmiausia to pasiekti padeda taupūs dialogai. Tokių jau seniai neteko girdėti lietuvių kine. Jie ir sukuria tą būtiną pusiausvyrą tarp sapno būsenos ir kasdienybės absurdo.

Tačiau filmo esmė vis dėlto yra tėvo ir sūnaus bendravimas. Visi paprasti jų ritualai turi potekstę, nes sūnus nuolat klausinėja tėvo apie tai, kokį išgelbėjimo planą šis sugalvojo. Klausinėja vaikiškai įkyriai. Tėvo ramybė, žinoma, sūnų nuteikia optimistiškai. Pagaliau juk tėvas, matyt, anksčiau visada viską sutvarkydavo ir išspręsdavo. Galima tikėtis, kad taip bus ir šįkart. Sūnaus pasitikėjimas tėvu yra greičiau nujaučiamas, nes jaunajam Tadui Grynui aiškiai stinga meistriškumo ir natūralumo. Tėvą suvaidinęs Remigijus Vilkaitis viso to turi su kaupu ir vaidina taip tiksliai, kad net gaila, jog filmas trunka tik dvidešimt minučių. Ivaškevičius atsisako prieš kelerius metus Aleksandro Sokurovo filme „Tėvas ir sūnus“ brėžtos siauros ribos tarp jausmingumo ir perversijos. Atsisako net tėvo ilgesio. Visko, kas pasakojimą padaro depresyvų. Jis audžia plonytę numanomo ir kartu nenumanomo pasakojimo apie tėvo pasiaukojimą materiją. Vilkaičio kuriamas tėvas žaidžia savo žaidimą taip subtiliai, kad net nepastebi, jog susikeista vaidmenimis: tėvas tapo sūnumi. Idealiu nepaklydėliu. Idealiu nesugrįžėliu. Subtilumo pristigo tik scenai, kai tėvas mylisi su teisėja (Asta Preidytė) šalia toje pačioje lovoje miegančio sūnaus. Iš nosies ištekėjęs sūnaus kraujas – pernelyg pretenzinga nuoroda. Kaip, beje, gana pretenzinga ir scena kapinėse, kur duobkasys – dar viena ironiška nuoroda į klasiką.

Kada nors ir sūnus taps tėvu. Dar vienu Edipu, suteikiančiu prasmę kaltei ir likusiam gyvenimui. Ko gero, tai ir paaiškina iš pradžių gal pasirodęs nelabai reikalingas finalinis epizodas, kai tėvas ir sūnus nueina į kadro gilumą ir beveik ištirpsta tarp medžių. Jie visada liks kartu.

Be abejo, filmo vertinimą dažnai lemia kontekstas. Šių dienų vaidybinio lietuvių kino kontekstas yra neįtikėtinai intelektualiai nykus, dramaturgiškai neįgalus, infantilus. Jo erdvė driekiasi tarp tuščio anekdoto apie nieką (kad ir neegzistuojantį diringą) ir puošnių stiliaus pratybų. Ir debiutuojantys, ir patyrę kūrėjai neišvengia akivaizdaus pasitenkinimo savimi ir tuo, ką jiems duoda visagalė masinė kultūra. Marius Ivaškevičius tų pavojų išvengė. Žinoma, jam pristigo profesinių įgūdžių, tačiau tikras kinas juk gimsta ne iš tiksliai pamatuotų intencijų ir galimybių, bet ir iš idėjų. Kad ir kaip būtų, naujų idėjų lietuvių kinui reikia.