Akimirkos tiesos meistras

Ken Loach

Viename interviu režisierius Stephenas Frearsas prisiminė savo kino karjeros pradžią: „Buvo toks genijus Kenas Loachas. Jis kūrė savo filmus taip, kad pagaliau pradėjome suvokti, kaip atrodo žmonių veidai ir kokia iš tikrųjų yra kalba, kuria kalbame... Ir jau nebebuvo nieko naujo, ko būtų galima išmokti, nes Kenas rodė visa tai daug geriau nei kiekvienas iš mūsų. Manau, kad ėmiau maištauti būtent prieš tai.“

Kenas Loachas dažnai sukelia prieštaringus jausmus ir reakcijas. Vieniems jo filmai pernelyg politiškai angažuoti, kitiems – pernelyg realistiški, tretiems nepatinka juose akivaizdi britų visuomenės kritika. Lietuvoje niekad nebuvo kuriamas panašus kinas, todėl „Kino pavasario“ rengėjų sumanymas parodyti Loacho filmus turėtų sudominti kitokiam kinui smalsius žmones. Žinoma, ir smalsiems nebus lengva pamatyti itin retus ankstyvuosius Loacho filmus, nes retrospektyva rodoma tik „Skalvijoje“ ir tik po vieną kiekvieno filmo seansą.

Loachas gimė 1936 m. Šiaurės Koventryje, prietaisų techniko šeimoje. Jaunystėje jis tarnavo britų oro pajėgose, studijavo teisę Oksfordo universitete. Ten susidomėjo teatru. Dvejus metus jis vaidino teatre, paskui tapo „Northampton Repetory Theatre“ režisieriaus asistentu. 1963 m. pradėjo dirbti BBC asistentu, nuo 1964 m. BBC kūrė televizijos spektaklius, publicistines programas ir dokumentinius filmus. 1965 m. jis net buvo pripažintas geriausiu televizijos režisieriumi. 1967 m. Loachas debiutavo vaidybiniu filmu „Poor Cow“. Tarptautinį pripažinimą jam atnešė kartu su rašytoju Barry Hinesu sukurtas filmas „Kesas“ (1969) – pasakojimas apie visų atstumtą berniuką, kuris randa išsigelbėjimą nuo pasaulio bendraudamas su išgelbėtu ir prisijaukintu paukščiu. „Kesas“ persmelktas socialinio realizmo, kuris kartu su antitečeriškomis nuostatomis tapo vizitine režisieriaus kortele.

Loachas dažniausiai pasakoja apie darbininkus, bedarbius, tuos, kurių gyvenimas iš pat pradžių nesusiklostė sėkmingai. Tai – dažnai klystantys ir savo silpnybėms pasiduodantys žmonės. Tačiau jų elgesys ir likimas leidžia režisieriui sukurti įdomias ir dramaturgiškai aštrias ribines situacijas. Tuos personažus dažnai vaidina neprofesionalai, o profesionalius aktorius Loachas renkasi nežinomus ir dažnai verčia juos improvizuoti. Kartu su nuolatiniu operatoriumi Chrisu Mengesu jie sukūrė savitą vaidybinio dokumento estetiką, kuri pradėjo formuotis dar Loachui dirbant BBC televizijos teatre ir kuri kartais pavadinama „socrealistine“. Tačiau ji idealiai atitiko socialines ir politines filmų temas. Šis stilius pasižymi paprastumu ir taupumu, kamera juda taip, kad sukeltų kuo mažiau problemų montuojant filmą. Jo viršūnė buvo filmas „Keti, grįžk namo“ (1966), pasakojantis apie benamę motiną, iš kurios socialiniai darbuotojai ir policija prievarta atima vaikus. Vaikų atėmimo scena sukrečia iki šiol. Kadaise ji sukėlė visuotinį pasipiktinimą ir išprovokavo parlamento diskusijas. Rezultatas buvo pakeistos teisinės normos.

Loachas dažnai pabrėžia savo marksistines pažiūras, jo filmuose svarbūs klasių kovos motyvai. Jie ryškiausi 9-ajame dešimtmetyje kurtuose dokumentiniuose filmuose apie metalo liejimo pramonės darbininkų ir angliakasių streikus „Vadovavimo klausimas“ (1981), „Kieno pusėje tu esi“ (1984) ir vaidybiniame filme „Žvilgsniai ir šypsenos“ (1981), kuris taip pat sukurtas kartu su Hinesu ir pasakoja apie tris jaunus bedarbius.

Gaila, kad retrospektyvoje nebus filmo „Tėvynė“ (1986), nes jis žymėjo tam tikrą posūkį režisieriaus kūryboje: Loachas ima tolti nuo tipiškų britiškų temų bei situacijų ir pradeda domėtis Rytų ir Vakarų santykiais. Kartu jo kine atsiranda istorinis kontekstas, stalinizmo, šaltojo karo temos, tačiau išlieka socialinės neteisybės ir asmeninės laisvės ribojimo motyvai.

Viename svarbiausių ir didžiulę polemiką Anglijoje sukėlusių (buvo net bandyta pašalinti filmą iš Kanų konkurso) savo filmų „Slaptos bylos“ (1990) Loachas prabilo apie Airijos situaciją, jos gyventojų nepasitikėjimą valdžia ir policija. Režisierius sako, kad jam svarbu buvo parodyti, kokius metodus airiams taiko specialiosios tarnybos ir kaip tie metodai rikošetu atsiliepia britų politiniam gyvenimui.

Bene didžiausio tarptautinio pripažinimo ir didžiųjų kino festivalių prizų Loachas sulaukė sukūręs filmus „Riff Raff“ (1991), „Raining Stones“ (1993), „Boružėle, boružėle“ (1994), „Mano vardas Džo“ (1998). Pasakojimai apie didžiuosius gyvenimo išbandymus patiriančius mažus žmones, apie jų mėginimus pabėgti nuo nykios tikrovės (kad ir į futbolą, kaip alkoholikas bedarbis Džo) labai natūraliai susieti su jų aplinka, realistiškais interjerais ir filmuose aiškiai juntama laiko dvasia. Jie skyrėsi nuo panašias temas saldžiai traktuojančio holivudinio kino. Suprantama, kad Loachas nemėgsta Holivudo. Viename interviu jis sakė: „Visas tas holivudinis stilius man yra prakeikimas, nes jis susijęs su perdėtai išryškinta naracijos forma ir didžiuliu patosu. Tie filmai pernelyg gerai apšviesti ir pernelyg sureikšminti. Toks stilius netoleruoja diskretiškumo. Viskas ten parašyta didžiosiomis raidėmis, o aš labiau vertinu subtilumą ir ramybę. Toks įspūdis, lyg juos žiūrint kažkas visąlaik ant manęs rėktų.“

Loacho filmų veiksmas nebūtinai rutuliojasi Anglijoje – „Žemė ir laisvė“ (1995) pasakoja apie pilietinį karą Ispanijoje, „Karlos daina“ (1998) – apie kraštutinių dešiniųjų valdomą Nikaragvą, „Duona ir rožės“ (2001) – apie bedalių imigrantų padėtį JAV. Vienas naujesnių Loacho filmų „Švelnus bučinys“ (2004) atskleidė režisieriaus požiūrį į naujas britų visuomenės problemas: filmo herojai įsimylėjėliai – anglė ir Anglijoje užaugęs, bet pagal tėvų nustatytas taisykles gyvenantis pakistanietis.

Naujausias Loacho filmas „Vėjas, siūbuojantis miežius“ apdovanotas pernykščio Kanų kino festivalio „Auksine palmės šakele“. Juo režisierius sugrįžo prie seniai brandinto sumanymo sukurti filmą Airijoje. Filmas nukelia į XX a. pradžią ir pasakoja istoriją apie du brolius, kurių kiekvienas IRA armijos gretose savaip kovoja už Airijos laisvę. Režisierius taip aiškina temos pasirinkimą: „Manau, kad tai, kas atsitiko Airijoje 1920–1922 m., yra iš tų istorijų, kurios nuolat žadina susidomėjimą. Tai vienas lemtingų istorijos momentų, toks buvo ir pilietinis karas Ispanijoje. Man buvo svarbu parodyti akimirką, kai ilga kova už nepriklausomybę buvo staiga sustabdyta, o iki galutinės pergalės stigo tiek nedaug.“

Parengė Ž. P.