„Kino“ skaitymo malonumai tęsiasi

Ką tik pasirodęs pirmasis šiemetinis žurnalo „Kinas“ numeris plačiai pristato prasidėjusio „Kino pavasario“ filmus. Iš beveik šimto festivalio filmų Andrė Jarutytė išskyrė pačius svarbiausius ir įdomiausius, tad festivalio tinklalapio anotacijose tarp liaupsių ir priesagų „-iausias“ (geriausias, garsiausias, linksmiausias ir toliau pagal skonį) paklaidžiojęs skaitytojas čia ras sudėtus visus akcentus. Kai pasibaigs šis festivalis, bus galima prisiminti ir kitą „Kino“ anonsą, nes balandžio pabaigoje prasidėsianti jau septintoji lenkų kino savaitė taip pat žada daug įdomių filmų ir susitikimų su ypatingais svečiais.

Svarbus šio numerio akcentas – atsisveikinimas su rašytoja Jurga Ivanauskaite. Rašytoja dar spėjo papasakoti Izoldai Keidošiūtei apie savo santykius su kinu. Pasirodo, didžioji ir, deja, neišsipildžiusi jos svajonė buvo pačiai kurti kiną. Ivanauskaitė buvo ištikima kino žiūrovė, sinefilė. Meilė kinui ir suvedė Ivanauskaitę su Keidošiūte. Pastaroji prisiminimus apie draugystę ir kino teatre kartu praleistas valandas sudėjo į straipsnį „Kartu filmus žiūrėjome ketverius metus...“. Rašytoja mirė sulaukusi pagal jos kūrinius sukurto Algimanto Puipos filmo „Nuodėmės užkalbėjimas“. Filmą recenzuoja Vaidas Jauniškis. Jis nuosekliai ir išsamiai išdėsto visus argumentus „už“ ir „prieš“. Iškart ir nesuprasi, kurių daugiau. Ko gero, tai priklausys nuo paties skaitančiojo. Savo recenzijoje Jauniškis itin išskiria Nelės Savičenko vaidmenį. Todėl bus įdomu perskaityti Rasos Paukštytės pokalbį su šia puikia kino ir teatro aktore, kurios portretas puošia ir žurnalo viršelį. Savičenko prisimena pirmuosius savo filmus, bendradarbiavimą su lietuvių ir rusų aktoriais bei režisieriais, pasakoja „Nuodėmės užkalbėjimo“ filmavimo įspūdžius.

„Nuodėmės užkalbėjimas“ ne vieną žiūrovą nustebino drąsia lietuviška erotika. Naujai į erotiką kine straipsnyje „Iš antro galo“ pažvelgė Laima Kreivytė. Ji teigia norėjusi išsiaiškinti, kaip keičiasi (jei keičiasi) erotiniai kino gundymai. Kinas dažnai ne tik fiksuoja erotinių gundymų raidą, bet ir rodo erotikos aukas. Rašydama apie naujausią André Techiné filmą „Liudininkai“, skirtą pirmam prancūzų visuomenės susidūrimui su AIDS, Živilė Pipinytė feljetone „Nevaidinant aukos“ taip pat neišvengia erotikos.

Lietuviškoji šio numerio filmoteka – ne tik „Nuodėmės užkalbėjimas“ ir su filmu susiję kūrėjai. Saulius Macaitis recenzuoja antropologo Romo Vaštoko dokumentinį filmą „Štai ir mes“, Rūta Oginskaitė – ilgai brandintą Vytauto Damaševičiaus ir Juozo Matonio „Czesławo Miłoszo Vilnių“, Sonata Žalneravičiūtė – labai asmenišką Algimanto Maceinos filmą „Kad mano namai būtų pilni“. Vieną lietuvių vaidybinio kino pradininkų – režisierių Raimondą Vabalą, kuriam šiemet būtų suėję septyniasdešimt metų, – prisimena Saulius Macaitis straipsnyje „Stiprumo pamokos“.

Kino žmonėms metai būtų tušti be festivalių. Šiame žurnalo numeryje pristatomi įspūdžiai iš svarbiausių metų pradžios kino forumų: Linas Vildžiūnas rašo apie Tarptautinį Roterdamo kino festivalį ir kartu apie autorinio kino tendencijas, Auksė Kancerevičiūtė – apie Berlyno kino festivalio ritualus, padedančius suprasti kiną, o Stasys Kovas – apie Berlyno užkaborių įdomybes. Skamba dviprasmiškai ir intriguojančiai, tiesa?

Neaprėpiami dokumentinio kino užkaboriai atsiveria pokalbyje su lenkų kino kūrėju Maciejumi Drygasu. Režisieriaus darbas ieškant dokumentinės medžiagos primena istorijos tyrinėtojo triūsą – neatsitiktinai pats Drygasas sako, kad jo darbas panašus į archeologo.

Lietuva nėra gigantiška kino valstybė. Ne visi pasaulyje ir girdėjo apie lietuvių kiną. O kas girdėjo apie Liuksemburgo kiną? Ne vienam svajojančiam apie naują lietuvių kino modelį pravers su rubrika „Kino teritorija“ spausdinamas Giedrės Andreikėnaitės-Kiselienės Liuksemburgo kino pristatymas. Autorė pasakoja šios šalies kino istoriją kartu su dviem jo kūrėjais Paulu Thiltgesu ir Andy Bauschu. Iš jų pokalbio paaiškėja, kad esame daug kuo panašūs.

Jūsų – Jonas Ūbis