Nauja Šarūno Nako kompaktinė plokštelė „Nuoga“

Įdomu, ką pagalvotų ateities archeologas, jei po kokių 500 metų atkastų šiemet Muzikos informacijos ir leidybos centro išleistą Šarūno Nako kompaktinę plokštelę „Nuoga“. Iš jos viršelio, turbūt, suprastų, kad totalinio klimato atšilimo efektas pasiekė Europą jau XX–XXI amžių sandūroje. O jei minėtas archeologas turėtų tokį platų kultūrinį akiratį kaip kompozitorius Š. Nakas, jo gal per daug nenustebintų ir plokštelės turinys – šmėžuojančios aliuzijos į išnykusių kultūrų simbolius, antropologiniai pranešimai... Visa tai pastarojo dešimtmečio Š. Nako muzikoje tapo svarbiomis metaforomis, įaugusiomis į griežtą struktūralistinį mąstymą.

Žinoma, technologiniame dabarties amžiuje įrašai tarnauja ne vien asmeniniam išgyvenimui, kai muzikos gali klausytis savo erdvėje, atitinkamai susikaupęs. Kompaktinės plokštelės tarnauja ir istorijai, nes po daugybės metų tik iš jų bus sprendžiama apie kompozitorių braižą, jų muzikos išliekamąją vertę. Tuomet jau neturės galios nei reklama, nei sėkminga vadyba, nei kompozitoriaus asmenybės kurstomas ažiotažas. Liks tik muzika. Kokia ji? Pasinaudosiu taikliu muzikologės Rūtos Goštautienės sakiniu plokštelės apraše: „Šiame CD pristatoma Š. Nako pastarojo dešimtmečio kūryba skatina griebtis radikalios interpretavimo strategijos: atmesti viską, kas apie autorių žinoma, atsisakyti kompozitoriaus reputacijos siūlomų kodų ir bandyti įsiklausyti. Išgirsti muziką anapus užmuzikinių komentarų: perfrazuojant kompozitoriaus anotaciją vienam iš rinktinės kūrinių – nuogą, niekuo nepridengtą, be pagražinimų, gryną.“

Klausantis kompaktinės plokštelės aiškėja, kad specifinis garsynas, R. Goštautienės pavadintas posttechnologiniu, ir iš jo plėtojamos struktūros nėra vienintelė Š. Nako darbo medžiaga. Kompozitorius klausytojui suteikia pasirinkimą: arba dalyvauk, autoriaus žodžiais tariant, „ritminio ir tembrinio proceso stebėjime“ (beje, procesas gana reljefiškas, o monotonijos blokai prasmingi), arba „įsijunk“ žmogiškosios komunikacijos laidą ir stebėk lėtą prasmių bei asociacijų tėkmę. Antrasis pasirinkimas bent jau man, prisipažinsiu, įdomesnis. Išgrynintos, abstrakčios muzikos garsynas ir iš jo „stingdomi“ skambesio luitai ar „garsoraižių“ atakos, reprezentuojantys Š. Nako braižą, jau pabodę. Kompaktinėje plokštelėje „Nuoga“ kompozitorius ryškiai prabyla dar vienu prasminiu sluoksniu, kuris pamažu formavosi su jo „Ziqquratu II“, „Prie dangaus vartų“, „Sapnų Venecija“. Tam tikri nykstančių civilizacijų atributai ar architektūriniai simboliai tampa ne tik muzikinės medžiagos modeliais. Jie tampa konvencionaliomis metaforomis – tuo drabužiu, kuriuo nuogą muziką galantiškai aprengia pats autorius. Reiktų pripažinti, tai muziką puošia ir praturtina – nesivaikoma nei mados, nei jokių muzikinės industrijos prêt-à-porter.

Kultūrinės ir asmeninės patirties kontekstas, istorinės inspiracijos, santykis su gamta ir aplinka tampa neišsemiamu kūrybinių impulsų šaltiniu, žinoma, jei kūrėjas turi pakankamai patirties ir išminties visa tai jausti. Kaip rašė filosofas Arvydas Šliogeris, „mirtingasis negali kurti iš nieko. Jis – amžinas pasaulio skolininkas, saulės ir stichijų išlaikytinis.“ Pats Š. Nakas įvardija abstrakčius savo kūrybos kodus: „Upės, tėkmės, srovės, šaltinio, jūros ir tvano idėja „apsemia“ daugelį mano kūrinių. Vanduo virsta laiku, laikas – liepsna, liepsna – istorija, istorija – reginiu, reginys – pasakojimu, pasakojimas – vandeniu...“ Būtent vandens ir laiko simboliką pavadinčiau dabartinės Š. Nako muzikos prasminio konvencionalumo ašimi, kuri inspiruoja ir vienokius ar kitokius muzikinės medžiagos komponavimo principus, autoriaus „skaitmeninę vaizduotę“ ir muzikos prasmių paieškas. Trys upės tėkmės pavidalai („Chronon“), septynios lėto kvėpavimo atveriamos čakros („Nuoga“), begalybės ir amžinybės iliuzija („Karūna“), nykstanti ir sugrįžtanti energija, nykstančios kultūros liekanos („Aporija“) – tai istorinio ir asmeninio laiko pojūčio blyksniai, kurie pulsuoja kiekviename kūrinyje, tik turi savitą retoriką, savitą montažą ir dinamiką.

Kadangi įrašai suteikia galimybę itin atidžiai įsiklausyti, labai svarbi tampa atlikimo kokybė. Plokštelės „Nuoga“ kūrinius įgrojo vieni įžymiausių ir labiausiai patyrusių šiuolaikinės muzikos atlikėjų: instrumentinis ansamblis, diriguojamas autoriaus, „Gaida Ensemble“, diriguojamas suomio Jussio Jaatineno, ansamblis „Windkraft Tirol“, diriguojamas jo įkūrėjo Kaspero de Roo, Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, diriguojamas Juliaus Geniušo. Maksimalios techninės ir emocinės įtampos reikalaujanti muzika atliekama neįtikėtinai lengvai ir dinamiškai. Akivaizdu, kad jautrumas garsui ir skambėjimo kokybei svarbus ne tik kompozitoriui, bet ir jo muzikos atlikėjams.

Jei ateities archeologas pakastų giliau ir rastų Š. Nako „mašinizmo“ laikotarpio įrašų, ko gero, suabejotų, ar tai tas pats kompozitorius. Koncentruota muzikos energija, ilgalaikė įtampa gal ir panaši, bet tuomet ji buvo tikrai „nuoga“, įžūliai išnirusi priešais akademinės muzikos senbuvius. Plokštelėje „Nuoga“ muzika prisidengusi drabužiu, tačiau autoriui pavyksta išlaikyti jos grynumą kaip prasmės akcentą.

Laimutė Ligeikaitė