Kerštingoji

Mūsų kalbą graužė (graužia) rusicizmai ir amerikonizmai, bet šie virusai, tikėsimės, nėra mirtini, nes lengvai identifikuojami ir dėl to galbūt pagydomi (pavyzdžiui, pašalinus sukėlėją arba stiprinant imunitetą). Tačiau mūsų silpno imuniteto pacientei (gal ji turi ŽIV?) įsimetęs ir kitas negalavimas – daug sunkiau diagnozuojamas. Tai – filmų ir TV serialų vertimų kalba.

Be vertimų apsieiti mes negalime, jei nenorime užsidaryti savo mažame nacionaliniame pasaulėlyje, kad ir kokios aukštos kultūros jis būtų. Filmų vertimai taip pat neišvengiami, be to, jie daro piliečiams didelę įtaką, manau, deja, daug didesnę negu, pavyzdžiui, knygų vertimai. Filmai ir serialai, kurių originalo kalba yra ne anglų, praktikos sumetimais dažniausiai vis tiek verčiami iš anglų kalbos, vadinasi, tai daro beveik bet kas. Be to, jie paprastai verčiami labai skubotai, iš vertėjų reikalaujama greičio, o ne kokybės (ši praktika, komercializuojantis leidykloms, deja, jau įsimetė ir į knygų vertimus). Nei filmų vertėjai (yra tik keletas neblogai suprantančių angliškai ir mokančių gražiai lietuviškai), nei redaktoriai, nei tuo labiau visagaliai televizijos kanalai per daug nesijaudina dėl savo reputacijos: nei jų pavardės, nei pats tekstas nebus niekur išspausdinti juodu ant balto, o tik kartą (geriausiu atveju – du) perskaityti kokių zemkauskų, kurie nepasididžiuos patys tą vertimą dar „pagražinti“ ar „pataisyti“, kaip jiems atrodys geriau (ar gražiau). Žodžiu, galutinis rezultatas, už kurį lyg ir niekas neatsako, anksčiau ar vėliau išgaruoja eteryje, kad ir kokio negražumo būtų – ir ramu. Tačiau prieš išgaruodamas jis vis tiek įsigeria į žiūrovų ausis ir smegenis, o kartais ir į DVD. Aš jau girdėjau Vilniuje, kaip vaikai tarpusavyje kalba ta medine pažodinio vertimo iš anglų naujakalbe.

Be abejo, dėl kalbos skambumo galima paaukoti didelę dalį prasmės, bet ne ją visą – jeigu norime suprasti iš kitų šalių mums atvežamą kultūrą, jos subtilybes ir ypač tai, kuo ji skiriasi nuo mūsiškės. Įžiūrėti kultūrų skirtumus, mano manymu, yra ne mažiau svarbu nei panašumus – tik taip galime suvokti savo kultūros unikalumą ir būtinumą ją išsaugoti.

Šį kartą man vėl užkliuvo filmo pavadinimo vertimas. „Užuojauta Keršto poniai“ (plg. „Sympathy for Lady Vengance“). Tikiuosi, kad vertėjas/-a tikriausiai ilgokai (kiek leido spaudžiantys terminai) kankinosi ieškodamas/-a geriausio varianto, ir mano tiklslas ne jį/ją asmeniškai čia kritikuoti.

Man tiesiog baisiai patinka kabinėtis prie žodžių ir ieškoti pačių tiksliausių.

Visų pirma, tas žodis „ponia“ man čia kaip vinimi per stiklą. Kodėl taip? Ar gali būti, kad žodis „ponia“ mūsų pasąmonėje buvo diskredituotas per ilgą proletariato valdymo laiką kaip „buržuazinė atgyvena“, nors ir sąmoningai priešinantis tokiam diskreditavimui? Ne, jame vis dėlto yra kažkoks kitas, nereikalingas (bent jau šio filmo atveju) prieskonis – galbūt sėslumo ar apkūnumo? Savininkės ar valdytojos reikšmė kažkaip atkrinta. Tai gal šito žodžio čia visai nereikia? Deja, negaliu įvertinti originalaus, t. y. korėjietiško šio filmo pavadinimo (nemanau, kad ir vertėjas, vertęs iš anglų į lietuvių kalbą, turėjo tokią galimybę), todėl padarykime prielaidą, kad šis pavadinimas egzistuoja tik angliškai, ir panagrinėkime jį: „Lady Vengance“ (būtent tokiu pavadinimu filmas buvo platinamas Anglijoje). „Lady“ – tai kilminga moteris, dama arba itin mandagaus ir oraus elgesio moteris, taip pat tai mandagus žodžio „moteris“ („a woman“) pakaitalas, dažniausiai kalbant apie konkrečią moterį ir nežinant jos vardo ir pavardės arba kreipiantis į moteris daugiskaita. Anglai neturi kaitomų galūnių ir negali išreikšti daiktavardžio giminės, todėl žodis „lady“ taip pat kartais pridedamas ten, kur reikia suteikti moterišką giminę ir šiek tiek daugiau pagarbos daiktavardžiui, nusakančiam (dažniausiai konkretų) asmenį, pvz., „my lady friend“ (mano mergina, skirtingai nuo „female friend“ – tik šiaip draugė). Mūsų „ponią“, kaip ištekėjusią moterį, atitinka anglų „Mrs“, pvz., Mrs Smith (ponia Smith), o kreipinį „ponia“ – „madam“. Ar „keršto ponia“ filme yra ištekėjusi? Galų gale, išvertus šį lietuvišką pavadinimą atgal į anglų kalbą, išeitų „Vengance lady“. Tuomet nederėtų prie antro trilogijos filmo „Sympathy for Mr. Vengance”. Be to, toks žodžių junginys yra daug menkesnės įtaigos ir turi visai kitokį atspalvį – daug buitiškesnį ir blankesnį. Dingsta stilingumas, ryžtingumas ir tirštumas, kurie, beje, yra šio filmo pagrindinės sudedamosios dalys. Taigi, manau, „Lady Vengance“ – tai „keršto įsikūnijimas“ – vienoje moteryje. Gal čia daug geriau tiktų įvardžiuotinė arba, pavyzdžiui, veiksmažodinė forma: „Pasirinkusi kerštą“?